Autorius: Kora Ročkienė

Kora Ročkienė

Pokalbis su Krzysztofu Warlikowskiu

Kora Ročkienė

Interviu su šių metų Kanų nugalėtoju Abdellatifu Kechiche’u

1960 m. Tunise gimęs ir šešerių metų kartu su tėvais Nicoje apsigyvenęs Abdellatifas Kechiche’as nuo mažens domėjosi teatru, studijavo Antibų konservatorijoje, vaidino teatre. 1978 m. jis pastatė savo pirmą spektaklį, 1984 m. debiutavo ir kine – sukūrė imigranto vagišiaus vaidmenį Abdelkrimo Bahloulio filme „Mėtų arbata“. 2000-aisiais jis sukūrė debiutinį filmą „Voltero kaltė“, kuris sulaukė Venecijos festivalio apdovanojimo. Pasaulinį pripažinimą režisieriui atnešė 2007 m. filmas „Grūdo paslaptis“, Venecijoje pelnęs Didįjį žiuri prizą, o Prancūzijoje – „Cezarius“ už geriausią filmą, režisūrą ir scenarijų. Lietuvoje šis filmas buvo rodytas Panevėžyje, kino festivalio „Europos kinas ir dieną, ir naktį“ programoje, 2010 m. Kechiche’o sukurtą „Juodąją Venerą“ galėjo matyti „Žiemos ekranų“ žiūrovai. Šiemet Kanų „Auksine palmės šakele“ apdovanotas „Adelės gyvenimas“ („La Vie d’Adèle chapitres 1 et 2“) – penktasis Kechiche’o filmas. Kol dar neaišku, ar filmas atsidurs

Kora Ročkienė

Brianas De Palma apie „Nuodėmingą aistrą“

 Šį penktadienį Lietuvoje pradedamas rodyti Briano De Palmos filmas „Nuodėminga aistra“ („Passion“, Vokietija, Prancūzija, 2012). Filmas atidarė pernykštį Venecijos kino festivalį. 1940 m. gimęs De Palma dažnai pavadinamas šiuolaikiniu Hitchcocku, nes jo filmuose perkuriami didžiojo meistro siužetai, daug dėmesio skiriama psichoanalizei. De Palma – vienas pagrindinių 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių JAV postmodernizmo kūrėjų. Pats jis tvirtina, kad seka Sergejaus Eizenšteino montažo kaip konflikto teorija, ir priduria, kad filmas savaime yra prievarta. Tačiau De Palmos kino karjera ne iškart prasidėjo nuo prievartos ir žiaurumo vaizdų. Jis išgarsėjo 7-ajame dešimtmetyje kaip komediografas ir satyrikas, jaunimo kontrkultūros tradicijų tęsėjas. De Palmos komedijose vaidino dar niekam nežinomas Robertas De Niro. Netrukus režisierius nusprendė, kad vis konservatyvesne tampančiai šaliai reikia aštresnių dirgiklių. 1973 m. pasirodė De Palmos filmas „Seserys“. Jo herojės – atskirtos Siamo dvynės. Viena tapo žudike, kita – reportere. Šiame filme išryškėjo iki šiol režisieriaus mėgstamos temos ir stilius. De Palma kuria dviprasmiškas situacijas, kuriose slypi grėsmė, mėgsta aktyvią kamerą, ryškias spalvas, nerimą žadinančią muziką, todėl dažnai pavadinamas šiuolaikinio psichologinio trilerio kūrėju, jo filmuose dažni vujerizmo, asmenybės susidvejinimo motyvai. Tačiau kad ir kokie žiaurūs būtų režisieriaus filmai, o žmogžudysčių įrankiai, švelniai tariant, netradiciški, žiaurumas ir prievarta De Palmos filmuose

Kora Ročkienė

Užsienio spauda apie 66-ojo Kanų kino festivalio laureatus

1960 m. Tunise gimęs ir šešerių metų kartu su tėvais Nicoje apsigyvenęs Kechiche’as jau senokai tapo prancūzų sinefilų numylėtiniu ir didžiąja prancūzų kino viltimi. Nuo vaikystės jis domėjosi teatru, studijavo Antibų konservatorijoje, 1984 m. debiutavo ir kine – sukūrė imigranto vagišiaus vaidmenį Abdelkrimo Bahloulio filme „Mėtų arbata“. Dar anksčiau, 1979-aisiais, Kechiche’as debiutavo teatro scenoje. 2000-aisiais jis sukūrė debiutinį filmą „Voltero kaltė“, šis sulaukė Venecijos festivalio apdovanojimo. Pasaulinį pripažinimą režisieriui atnešė

Kora Ročkienė

Mirė rusų režisierius Aleksejus Balabanovas

Balabanovas – profesionalus vertėjas, 9-ajame dešimtmetyje tarnavo Afganistane. Grįžęs Maskvoje baigė Aukštuosius režisierių ir scenaristų kursus. Kurti kiną jis pradėjo Urale – gimtajame Sverdlovske (dabar Jekaterinburgas), vėliau persikėlė į Sankt Peterburgą. Ankstyvieji Balabanovo filmai „Laimingos dienos“ (pagal Samuelį Beckettą) ir „Pilis“ (pagal Franzą Kafką) žadėjo naują intelektualaus kino žvaigždę. Bet visuotinį pripažinimą jam atnešė

Kora Ročkienė

Kanų kino festivalį pradėjo „Didysis Getsbis“

Trečiadienį Kanuose prasidėjo svarbiausias ir įtakingiausias kino festivalis. Jį atidarė Australijos režisieriaus Bazo Luhrmanno filmas „Didysis Getsbis“, sukurtas pagal klasikinį amerikiečių rašytojo Franciso Scotto Fitzgeraldo romaną. Luhrmannas – Kanų senbuvis. Prieš beveik dvidešimt metų čia jis buvo apdovanotas už geriausią užsienietišką jaunimo filmą, o 2001-aisiais Luhrmanno „Mulen Ružas“ taip pat tapo festivalio atidarymo filmu.

Kanų festivalis visada atidžiai seka savo atrastų ar apdovanotų režisierių likimus. Todėl konkursinėje šių metų programoje jų taip pat bus nemažai: broliai Coenai ir broliai Dardenne’ai, Romanas Polanskis, Nicolas Windingas Refnas, François Ozonas, Stevenas Soderberghas, Hirokazu Koreeda ar festivalio numylėtinis Abdellatifas Kechichas rodys Kanuose savo naujausius filmus. Tačiau kinas išgyvena kartų kaitos laikus, tad ir ant garsiojo raudonojo kilimo nepristigs naujų vardų ir veidų. Tarp jų vienas laukiamiausių –

Kora Ročkienė

Televizijos realybė mūsų namuose

Kad televizija formuoja mūsų vaizduotę, žino visi. Masinėje kultūroje egzistuoja tik tie žmonės, kuriuos galima pamatyti televizoriaus ekrane. Apie tai gerai žino net politikai. Tačiau televizija ne tik veikia (ar formuoja) pažiūras, vertybių sistemą, kuria vis naujas žvaigždes. Ji daro didelę įtaką ir mūsų skoniui. Tuo, žinoma, naudojasi ir reklamuotojai, siūlydami vis naujas pramogas, drabužius ar kosmetiką. Rusų kultūrologai iškart, kai televizijos pradėjo rodyti serialus, pastebėjo, kad „Santa Barbaros“ stilius persikėlė į rusų architektūrą. Lietuvių kultūrologai neskuba tyrinėti lietuviškų serialų poveikio tautinei savimonei ir buičiai, todėl siūlome savaitiniame žurnale „Polityka“ šių metų kovą išspausdinto Joannos Podgórskos straipsnio apie lenkų serialų poveikį fragmentus. Juolab kad nepaisant lietuvių nacionalistų akcijų ir demonstracijų, Abiejų Tautų Respublikos palikuonių mentalitetas turi daugiau bendrybių nei skirtumų. Tikimės, kad šis straipsnis paskatins pasvarstyti, kokius pranešimus siunčia mūsų

Kora Ročkienė

Pokalbis su Harmony Korine’u

Lietuvos ekranuose pasirodo naujausias amerikiečių nepriklausomo kino enfant terrible – režisieriaus, scenaristo, aktoriaus, operatoriaus Harmony Korine’o filmas „Laukinės atostogos“ („Spring Breakers“, JAV, 2012). Tai keturių jaunų provincialių, kurios neturi pakankamai pinigų saldžiam gyvenimui, istorija. Iš pradžių jos apiplėšia pakelės barą, paskui išsirengia į Floridą, kad patirtų gyvenimo nuotykį tarp tokių pat pamišusių, apsinuoginusių, apsvaigusių paplūdimyje kaip ir jos. Juk tarp amerikiečių jaunimo populiarios pavasario atostogos, vadinamosios „spring break“. Netrukus už narkotikus merginos atsiduria areštinėje. Iš ten jas išlaisvins gangsteris (James Franco), kuris, žinoma, taip pasielgė ne todėl, kad turi kilnią širdį. Pagrindines herojes suvaidino jaunosios „Disney“ studijos žvaigždės Selena Gomez ir Vanessa Hudgens, iki tol vaidinusios padorias mergaites

Kora Ročkienė

Margarethe von Trotta apie filmą „Hannah Arendt“

Aktorė, režisierė ir scenaristė Margarethe von Trotta gimė 1942 m. Berlyne. Jos motina kilusi iš Baltijos vokiečių aristokratų giminės. 1964-aisiais ji pradėjo vaidinti teatre, vėliau filmavosi vokiečių Naujosios bangos režisierių filmuose. 1977 m. ji debiutavo režisūroje filmu „Antrasis Kristos Klagės pabudimas“. Šis filmas, kaip ir kiti

Kora Ročkienė

Pokalbis su lenkų režisieriumi Andrzejumi Jakimowskiu

Taip, tai labai susiję. Baigęs vieną filmą, nesiimu kito, jau baigto scenarijaus, bet kurį laiką galvoju, apie ką bus kitas filmas. Tačiau jei sudėsime pusę metų scenarijaus rašymo, pusę metų medžiagos rinkimo, metus pasirengimo filmuoti, dar kitus – filmavimo bei dar tą laiką, kol filmas patenka į kino teatrus, atrodys, kad