Gruodžio pabaigoje Maskvos Vladimiro Majakovskio teatre įvyko spektaklio pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Kantas“ premjera. Režisierius Mindaugas Karbauskis savo žiūrovus pavertė filosofo užstalės dalyviais. Naują pastatymą recenzavo ne vienas rusų leidinys, dauguma atsiliepimų buvo teigiami ar net liaupsinantys. Skaitytojų dėmesiui pateikiame šiek tiek su jais disonuojančią jauno kritiko Glebo Sitkovskio nuomonę, išspausdintą dienraštyje „Vedomosti“.
Lietuvos kino ekranuose pasirodė naujausias prancūzų režisieriaus François Ozono filmas „Jauna ir graži“ („Jeune et jolie“, Prancūzija, 2013). Pasaulinė filmo premjera įvyko pernai Kanų kino festivalyje, lietuviškoji – „Scanoramoje“. Jau Kanuose „Jauna ir graži“ sulaukė gana kontroversiškų vertinimų, kurie netyla iki šiol, todėl gausiuose interviu režisierius su jais polemizuoja. Pateikiame pokalbių su Ozonu, pernai išspausdintų žurnale „Polityka“ ir dienraštyje „Gazeta Wyborcza“, fragmentus.
„Scanorama“ ir Lenkijos institutas Vilniuje šią savaitę pristato lenkų kino klasiko Andrzejaus Wajdos filmą „Valensa. Vilties žmogus“ („Wałęsa. Człowiek z nadziei“). Jo premjera rugsėjį įvyko Venecijos kino festivalyje, kur filmas sulaukė ilgų ovacijų. „Valensa. Vilties žmogus“ – baigiamasis trilogijos, kurią pradėjo 1976 m. sukurtas „Žmogus iš marmuro“ ir 1981 m. pratęsė „Žmogus iš geležies“, dalis. Pateikiame fragmentus iš pokalbių su režisieriumi, kuriuos šį rudenį spausdino žurnalai „Magazyn filmowy SFP“ ir „Polityka“.
Ketvirtadienį prasidėjo dešimtmečio slenkstį peržengusi „Scanorama“. Solidžiu Europos kino forumu tapęs renginys kasmet pristato ne tik naujus mūsų žemyno filmus, bet ir kruopščiai parengtas svarbių Europos kino kūrėjų retrospektyvas. Šiemet viena iš jų skirta Robert’ui Bressonui (1907–1999), kurį savo mokytoju vadino ir Naujosios bangos prancūzų kino atnaujintojai, ir Andrejus Tarkovskis, ir ne vienas šių dienų „lėtojo kino“ kūrėjas. Retrospektyvą „Robert’as Bressonas iš arčiau“ sudaro penki filmai: „Bulonės miško damos“ (1945), „Kišenvagis“ (1959), „Žanos d’Ark teismas“ (1962). „Mušetė“ (1967), „Pinigai“ (1983).
„Scanoramos“ programoje „Kertant Europą“ bus parodytas naujausias Irano režisieriaus Asgaro Farhadi filmas „Praeitis“. Filmo premjera šiemet įvyko Kanuose, pagrindinį vaidmenį sukūrusi Bérénice Bejo pelnė geriausios festivalio aktorės apdovanojimą. Ji vaidina Mari-An, kurios vyras Ahmadas (Ali Mossafa) atskrenda iš Irano į Prancūziją. Jie nebegyvena kartu jau ketverius metus. Ahmadas atvyksta, kad išsiskirtų su žmona. Mari-An turi naują partnerį Samirą (Tahar Rahim). Tačiau nuo pat pradžių nematyti nei susitaikymo tarp išsiskyrusių sutuoktinių, nei didelės meilės tarp naujų partnerių apraiškų. Chaoso ženklu filme tampa vaikai – nuolat įsiutęs Samiro sūnus ir dvi Mari-An dukterys, kurių vyresnioji maištauja prieš motiną. Panašiai kaip ir filme „Apie Elę“ ar garsiajame „Oskaru“ apdovanotame „Išsiskyrime“, Farhadi ir naujame filme nuolat paneigia viską, ką žiūrovas jau spėjo suprasti apie personažus. Tai ir vėl pasakojimas apie šeimą, fone vėl iškyla kruopščiai atkuriama tikrovė, o personažai, nors ir vedami geriausių ketinimų, vis žeidžia vieni kitus. Apie tai Pawełas T. Felisas ir kalbėjosi su „Praeities“ režisieriumi „Gazeta Wyborcza“ puslapiuose. Pateikiame šio pokalbio fragmentus.
Režisierė, scenaristė, prodiuserė, dėstytoja, žurnalistė Marina Razbežkina 1971 m. baigė Kazanės universitetą. Ji dirbo korespondente Rusijos dienraščiuose, Kazanės kino studijoje, 1992–1998 m. Kazanės universitete dėstė vizualinės kultūros istoriją ir teoriją. Razbežkinos filmai rodyti pusšimtyje Rusijos ir užsienio kino festivalių, kur pelnė dešimtis apdovanojimų. Režisierė veda dokumentinio kino seminarus „Photoplay“ kino mokykloje, jos mokiniai vertinami Rusijoje ir užsienyje. Festivalyje „Nepatogus kinas“ Marina Razbežkina pristatys bendrą savo ir dešimties auklėtinių filmą „Žiema, bėk iš kiemo!“. Susitikimai su Marina Razbežkina vyks „Skalvijoje“ (26 d. 16.15), „Multikino“ (27 d. 15.30), jos kūrybinės dirbtuvės – LMTA, Šoblės kino klube (28 d.).
Pateikiame režisierės apmąstymus apie dokumentinį kiną, parengtus pagal tekstus, 2010 m. išspausdintus žurnaluose „Seans“ ir „Bolšoj gorod“.
Lietuvoje pradėtas rodyti šiemet Tarptautinį Venecijos kino festivalį atidaręs meksikiečių režisieriaus Alfonso Cuarono filmas „Gravitacija“ („Gravity“, JAV, D. Britanija, 2013). Filmų „Ir tavo mamą taip pat“, „Haris Poteris ir Azkabano kalinys“, „Žmonių vaikai“ kūrėjas į kiną sugrįžo po septynerių metų pertraukos. Savaitraštis „Time“ naują jo filmą pavadino ateities kinu, Jamesas Cameronas prisipažino buvęs sukrėstas.
„Gravitacijos“ siužetas gana paprastas. Astronautė daktarė Stoun (Sandra Bullock) ir erdvėlaivio kapitonas Metas Kovalskis (George Clooney) išėjo į atvirą kosmosą remontuoti kosminio teleskopo. Bet paprasta procedūra baigėsi katastrofa, mat rusai nusprendė sunaikinti savo seną palydovą, jis suiro į daugybę mažų dalių, kurios skriedamos neregėtu greičiu sunaikino ir erdvėlaivį, ir netoliese įsikūrusią kosminę stotį. Likę gyvi astronautai turi oro, kurio užteks kvėpuoti pusantros valandos (tiek trunka ir filmas). Ar jiems pavyks pasiekti kitą kosminę stotį, sužinos filmo žiūrovai. Pateikiame pokalbio su režisieriumi, išspausdinto žurnale „Ogoniok“, fragmentą.
Pernai Kanų kino festivalio konkursinėje programoje parodyti Leos Caraxo „Šventieji motorai“ („Holly Motors“) sugrąžino vieną garsiausių prancūzų kino enfant terrible, François Truffaut ir Jeano-Luco Godard’o paveldėtoją į diskusijų apie šiuolaikinį kiną erdvę. „Šventuosius motorus“ Caraxas sukūrė praėjus 13 metų po paskutinio savo pilnametražio filmo „Pola X“, kuriame pagrindinį vaidmenį kūrė Katerina Golubeva. Jai dedikuotas ir naujasis filmas. Pernai jį parodė „Scanorama“, nuo ateinančio pirmadienio „Šventieji motorai“ – „Skalvijos“ repertuare.
„Šventųjų motorų“ pradžioje pats režisierius atsiduria kino teatre, tarsi tam, kad jo akimis pamatytume ir pajustume, kas yra kinas, ką jis prarado paskutiniais dešimtmečiais, kokia ateitis jo dar laukia. Kaip ir dauguma Caraxo filmų, „Šventieji motorai“ nuausti iš citatų, nuorodų, kinematografinių aliuzijų. Tai filmas apie kino prigimtį, jo herojus verslininkas Oskaras baltu limuzinu važinėja po
Darrenas Aronofsky (g. 1969) – vienas originaliausių JAV režisierių. Savo filmuose jis pasakoja apie svajonių, obsesijų apsėstus žmones, kurie neišvengia autodestrukcijos. Aronofsky filmuose įsimintinus vaidmenis sukūrė Mickey Rourke’as („Imtynininkas“ jam atnešė „Oskarą“), Natalie Portman už balerinos vaidmenį „Juodojoje gulbėje“ taip pat buvo apdovanota „Oskaru“. Dabar režisierius kuria pirmą didelio biudžeto filmą „Nojus“, kuris turėtų pasirodyti ateinančių metų pradžioje. Apie savo kelią į kiną ir požiūrį į režisūrą Aronofsky papasakojo interviu žurnalui „Polityka“. Pateikiame pokalbio fragmentus.
Jūsų pavardė skamba lenkiškai. Ar Jūsų protėviai kilę iš šios Europos dalies?
Mano senelė iš mamos pusės kilusi iš Vilniaus. Mano prosenelė turėjo tris vyrus, trečiojo pavardė buvo Aronofsky. Būdami žydai ortodoksai jie bijojo pogromų ir padarė viską, kad emigruotų į Ameriką.
Žydų tema diskretiškai persmelkia visą Jūsų kūrybą. Išimtis bus „Nojus“ su Russellu Crowe pagrindiniame vaidmenyje.
Filmo gamyba dar nebaigta. Dabar vyksta darbas su specialiaisiais efektais.
Lietuvos ekranuose rodomas Richardo Linklaterio filmas „Prieš vidurnaktį“ („Before Midnight“, JAV, 2013), kurio premjera įvyko šiųmetiniame Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje. Ten pat 1995 m. pirmą kartą rodytas ir pirmas šios neįprastos trilogijos filmas „Prieš saulėtekį“. Kažin ar tada kas numanė, kad dviejų jaunų filmo personažų – amerikiečio Džesio ir prancūzės Selinos – susitikimas į Vieną važiuojančiame traukinyje sulauks tęsinio. Tačiau 2004-aisiais personažai po ilgokos pertraukos vėl susitiko, tik jau Paryžiuje ir filme „Prieš saulėlydį“. Naujame filme Džesis ir Selina pagaliau yra pora. Jų bendro gyvenimo ir meilės problemos šįkart sprendžiamos vienoje saulėtosios Graikijos saloje.
