7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Jau nebesu romantikas

Andrzejus Wajda apie naują filmą

 

Kora Ročkienė
Nr. 42 (1056), 2013-11-15
Kinas
„Valensa. Vilties žmogus“
„Valensa. Vilties žmogus“
„Scanorama“ ir Lenkijos institutas Vilniuje šią savaitę pristato lenkų kino klasiko Andrzejaus Wajdos filmą „Valensa. Vilties žmogus“ („Wałęsa. Człowiek z nadziei“). Jo premjera rugsėjį įvyko Venecijos kino festivalyje, kur filmas sulaukė ilgų ovacijų. „Valensa. Vilties žmogus“ – baigiamasis trilogijos, kurią pradėjo 1976 m. sukurtas „Žmogus iš marmuro“ ir 1981 m. pratęsė „Žmogus iš geležies“, dalis. Pateikiame fragmentus iš pokalbių su režisieriumi, kuriuos šį rudenį spausdino žurnalai „Magazyn filmowy SFP“ ir „Polityka“.
 
Įtariu, kad po filmo premjeros itin dažnai kils klausimas, ar vertėjo baigti pasakojimą euforijos momentu – garsiąja kalba JAV kongrese Vašingtone 1989-ųjų lapkritį? „Mes, lenkų tauta“ – ir ovacijos stovint. Bet juk žiūrovai atsimena, kas buvo paskui, kai paaiškėjo, kad Wałęsa nepasirengęs būti prezidentu. Ar kartu su scenaristu Januszu Głowackiu nesvarstėte galimybės papasakoti apie vėlesnius įvykius?
Ne, mes iškart nusprendėme, kad filmas turi baigtis ta euforija. Januszas Głowackis mane įtikino, kad pasakojimo laiko rėmai turi apimti 1970–1989 metus. Jei Wałęsa yra mūsų laikų didvyris, vadinasi, filmą reikia baigti scena, kurioje jis labiausiai tuo didvyriu tapo. Gal kada nors kas nors papasakos jo istoriją ir įrodys, kad Wałęsa visai ne didvyris, bet tai jau be manęs. Kita vertus, joks žmogus nėra visų laikų didvyris. Ar pamenate, ką jis atsako pirmoje interviu scenoje, paklaustas, iš kur jis toks atsirado? Jis sako: „Nes esu tikėjimo žmogus ir reikėjo tokio žmogaus kaip aš.“ „Valensa. Vilties žmogus“ – taip ir prasideda filmas Jei žmogus galvoja, kad jį pasirinko likimas, jis stengsis įvykdyti tą likimo užduotį.
Partijos ir vyriausybės klaidos rėmėsi į demagoginius spąstus, į kuriuos pateko patys valdžios atstovai. Jie manė, kad darbininką suformavo partija ir ideologija. Tad jie visada galės su juo susikalbėti, nes darbininkas yra jų. Apie ką tas darbininkas gali kalbėtis su Paryžiuje istoriją dėstančiu Geremeku (Bronisławas Geremekas (1932–2004) – lenkų istorikas, viduramžių tyrinėtojas ir politikas, vienas artimiausių Wałęsos bendradarbių ir „Solidarumo“ kūrėjų, – red. past.)? Bet Lechas žinojo, koks jo tikslas. Jis žinojo, kad neturi pabūklų, vadinasi, viskas, ką jie su draugais gali padaryti, tai kartkartėmis rengti streikus. Ne streikuoti visą laiką, nes tada pasirodys tankai, bet tik surengti streiką, nutraukti, gauti algą, paskui vėl streikuoti, nes bus galima gauti leidimą įkurti nepriklausomas profsąjungas, bet paskui vėl nusileisti, kad valdžia neįsiustų. Jis žinojo, kaip reaguos darbininkai, o kaip – partijos viršūnės. Tam reikia ypatingo proto. Toks situacijos suvokimas suprantamas, kai turi žvalgybą, gauni ataskaitas, jas vertini ir priimi sprendimus. Bet juk Wałęsai tokia informacija buvo neprieinama, tad iš kur jis galėjo žinoti, kad tankų nebus? Manau, kad dalį tos jo neįtikėtinos intuicijos mums pavyko perteikti.
Žinoma, galima įsivaizduoti kitą, efektingą siužetą apie tai, kaip darbininkas siekia valdžios, bet neprivalo to daryti, nes to nemoka. Bet istorijų apie nevykusius politikus papasakota daug. Čia yra tai, ko anksčiau nebuvo, – apie valstietį, tapusį karaliumi! Kad karalius iš jo buvo prastas, tai jau kita istorija. Jo uždavinys nebuvo būti karaliumi. Jo uždavinys buvo sukurti karalystę. Perkelti mus iš gilių viduramžių į Atgimimą. Ir jis tai įvykdė, kad ir kaip vertintume. Matyt, pastebėjote, kad filme pakankamai išryškinau, kaip draugai stumia jį konfliktuoti, bet jis nuolat aiškina, kad konfliktas – tai blogis, čia reikia palaukti, čia nusileisti, gal tada ir pavyks... Jei atsirado šūkis „Mūsų – dešimt milijonų“, vadinasi, niekas mums ir nepasipriešins? Paaiškėjo, kad gali kiekvienas, nes be tų dešimties milijonų žmonių neturėjome nieko!
 
Interviu „The Hollywood Reporter“ sakėte, kad „Valensa. Vilties žmogus“ buvo sunkiausias filmas 60 metų trunkančioje Jūsų karjeroje. Kodėl?
Sunkumai tykojo iš įvairių pusių. Kaip sukurti vaidybinį filmą, kuris apima dvidešimt Lecho Wałęsos gyvenimo metų? Su scenaristu žinojome, kad turime pradėti nuo 1970 metų, nuo nepamirštamos pamokos, kai darbininkų valdžia šaudė į darbininkus. Lechas Wałęsa tada suprato, kad vienintelis būdas ko nors pasiekti yra derybos. Tik šantažu buvo galima priversti valdžią nusileisti.
Klausiate apie filmo kūrimo sunkumus. Kaip į dvi valandas sudėti tiek daug įvykių, informacijos, politinių posūkių, kurie formavo Lechą Wałęsą? Tam tikrus niuansus galima išreikšti vaidybine forma. Bet istorines situacijas, kurių apimtis gerai prisimename, tokiu būdu perteikti jau ne taip paprasta. Kad ir Popiežiaus Jono Pauliaus II piligrimystę, kuri taip galingai paveikė masių vaizduotę. Aš taip pat, stovėdamas Piłsudskio aikštėje, buvau įsimintinų žodžių „Teateinie Tavo dvasia“ liudininkas. Mačiau dešimtis tūkstančių žmonių, ramiai atsidavusių maldai. Aplink nebuvo nė vieno milicininko. Tik kažkokie baltakepuriai vyrai, parapijų paskirti padėti. Staiga tapo aišku, kad lenkai gali organizuotis patys. O kaip parodyti tų žmonių, kurie liko namuose ir įsijungė televizorius, požiūrį? Kažkokie signalai, kad Lenkija ruošiasi šuoliui, kad atėjo jos laiminga akimirka, juk turėjo būti.
 
Neįvertinote Wałęsos priešų jėgos.
Ta jėga – tai neapykanta... Bet neapykanta nėra gera jėga. Turime prisiminti, kad dešimtis metų politika užsiėmė inteligentai. Jų veiksmai baigdavosi kraujo praliejimu ir pjautynėmis. Dabar norime matyti Varšuvos sukilimą kaip dvasios polėkį. Bet 250 tūkstančių civilių gyventojų juk ne patys nusprendė paaukoti gyvybę ant tėvynės altoriaus. Jų niekas apie tai nepaklausė. Tačiau laivų statyklos darbininkas Wałęsa nuvertė komunistus. Be aukų. Už tai jam priklauso šlovė. Wałęsa išmintingai nepasidavė euforijai, kai į „Solidarumą“ užsirašė 10 milijonų lenkų. Jis suvokė realijas sumaniau, žiūrėjo plačiau. Tikėjau juo ir žavėjausi. Jis mane įkvėpė sukurti „Žmogų iš geležies“. Todėl kai Lecho Wałęsos Piliečių komitetas nusprendė, kad turiu kandidatuoti į Senatą, sutikau. Ar turėjau kurti filmus, kai pagaliau buvo galima keisti Lenkiją? Geriau dalyvauti tikrovėje, o filmus kurti vėliau.
 
Ar buvo verta?
Tikėjausi, kad po laimėtų 1989 m. birželio 4 d. rinkimų kils entuziazmo banga. Maniau, lenkams, garsėjantiems tuo, kad sunkiausiomis akimirkomis jie nenusimena, pergalė iškart nušvies protus. Bet nenušvietė. Pasirodė, kad tų, kurie noriai rizikuoja, nėra daug, kad dauguma priprato nustumti atsakomybę politikams, jie ir toliau nori, kad šie spręstų už juos.
 
Kartu su Jolanta Dylewska (lenkų režisierė ir operatorė, filmavo A. Holland „Tamsoje“, – red. past.) pradedate naują istorinį filmą.
Taip, tai ypatinga situacija. Prieš pat mirtį Marekas Edelmanas (vienas Varšuvos geto sukilimo vadovų, gydytojas, – red. past.) išreiškė norą, kad sukurčiau meilės scenas Jolantos Dylewskos rengiamoje jo apsakymo „Ir gete buvo meilė“ ekranizacijoje. Keturias arba penkias scenas. Jas parašė Agnieszka Holland. Kalbamės, kaip tai padaryti.
 
Meilės?
Niekad nebūčiau to ėmęsis, jei ne Mareko prašymas. Tai bus keistas filmas. Tarsi nepabaigtas. Su daugybe archyvinių kadrų, epochos nuotraukų...
 
Ar vis dar jaučiatės romantiku?
Žinote, „Valensa. Vilties žmogus“ mane nuo to išgydė. Paskutinis romantiškas filmas, kurį sukūriau, ko gero, buvo „Ponas Tadas“.

 

„Valensa. Vilties žmogus“
„Valensa. Vilties žmogus“
„Valensa. Vilties žmogus“
„Valensa. Vilties žmogus“