Autorius: Živilė Pipinytė

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Patriotai“

Kai vedžioju šunį, praeinu pro šiukšlių konteinerius. Iš po nakties prie jų dažnai atsiranda baldų, kambarių durų ir kitokių didelių daiktų. Žmonės turi pinigų remontui, bet kažkodėl gaili sumokėti keliasdešimt eurų, kad jų šiukšles išvežtų. Panašiai ir su „Patriotais“ (Lietuva, 2016), kurių premjera įvyko prieš savaitę. Studijos „Singing fish“ savininkas Rolandas Skaisgirys išleidžia į ekranus vieną filmą po kito (šiemet sausį jau buvo „Tarp mūsų, berniukų...“, prieš tai – „Kunigo naudą velniai gaudo“), bet nepasirūpina, kad juos kurtų profesionalai. Tai lietuviškas paradoksas: vis kalbama apie komercinį lietuvių kiną, bet žiūrovams pateikiami produktai – atvirai mėgėjiški ir nesugebantys konkuruoti kur nors už Lietuvos ribų, nors turėtų būti atvirkščiai. Tai toks trečio, ketvirto, penkto „šviežumo“ kinas, net nepretenduojantis tapti padoriu „trešu“. Tačiau dar didesnis paradoksas, kad jį kažkas žiūri, o premjeroje apsilankiusios lietuviškos, atsiprašau, „žvaigždės“ tokiu kinu net viešai žavisi.

Sugalvojau hipotezę, kodėl tokie filmai atsirado XXI a. pradžios Lietuvoje. Tarpukariu buvo sukurti vos keli vaidybiniai lietuvių filmai. Jie neišliko, bet iš aprašymų, recenzijų ir išlikusių galima spręsti, kad tai buvo mėgėjiškos primityvaus siužeto komedijos. Sovietmečiu lietuvių kinas buvo pradėtas kurti ant kito pagrindo. Todėl stojus Nepriklausomybei patriotai pasišventėliai, matyt, nusprendė pradėti ten, kur sovietai nutraukė lietuvių kino raidą. Komercinis lietuvių kinas tęsia tai, kas prasidėjo tarpukariu. Dar koks šimtas metų, ir jis galės lygintis su pasauliniu.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Grėsmingasis aštuonetas“, „Didžioji skola“

Filmo „Grėsmingasis aštuonetas“ („The Hateful Eight“, JAV, 2015) titruose iš pat pradžių lyg perspėjimas nuskamba, kad tai – aštuntasis Quentino Tarantino filmas. Vadinasi, liko dar du ir režisierius pasitrauks iš kino. Ką jis veiks, dar anksti spėlioti, nors visai nenustebčiau, jei Tarantino imtų kurti romanus ar pjeses. Dialogus jis rašo puikiai, kalbos jausmas – tiesiog tobulas: kiekvienas naujojo filmo personažas kalba taip, kad akivaizdi jo kilmė ir išsilavinimas, personažų istoriją jis gali papasakoti keliomis replikomis. Kita vertus, nežinau, kas dabar gali prilygti Tarantino darbui su aktoriais. Visiems būtų geriau, jei jis liktų kine, juolab kad Tarantino nuolat prisipažįsta jam meilę.

Ji akivaizdi nuo pirmųjų kadrų, kai plačiame ekrane (filmuota ant 70 milimetrų juostos, kuri buvo populiari 7-ajame dešimtmetyje), skambant Ennio Morricone’s muzikai, pamažu ryškėja pakrypusi medinė Nukryžiuotojo skulptūra, o jos fone atsiveria snieguose paskendę kalnai ir jų papėdėje skubantis diližanas. Žinoma, kalno viršūnė gana aiškiai primena studijos „Paramount“ emblemą, o nuorodų į vesterno istoriją filmas kimšte prikimštas, ką jau kalbėti apie pavadinimą. Bet šįkart režisierius nesistengia polemizuoti nei su klasikiniais vesternais, nei su antivesternais, ima tik tai, ko jam reikia. Todėl vienas amerikietiškiausių žanrų režisieriui yra būdas diskutuoti apie šiuolaikinę Ameriką, nors galiausiai noras sušiuolaikinti filmą, man regis, tapo jo silpnąja vieta.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Aš už tave pakalbėsiu“

Dokumentinio filmo „Aš už tave pakalbėsiu“ (Lietuva, Italija, 2015) režisieriai Maxie Dejoie ir Virginija Vareikytė neslepia norėję, kad apie sovietų valdžios persekiojimą Lietuvoje kalbėtų žmonės, kalėję KGB kalėjime Vilniaus centre, savo kailiu patyrę sekimą ar provokacijas. Filmo kūrėjai atsisakė istorikų, ekspertų komentarų ir pasitikėjo tik filmo personažais bei archyviniais kadrais. Iš pirmo žvilgsnio „Aš už tave pakalbėsiu“ nepretenduoja į istorinį apibendrinimą, nes kūrėjams svarbu perteikti herojų išgyvenimus, prisiminimus, trumpai tariant, išgirsti tiesą iš pirmų lūpų. Tai pabrėžia ir subjektyvi operatoriaus Federico Torresso, kuriam talkino Eitvydas Doškus, kamera. Ji somnabuliškai klaidžioja po dabar Genocido muziejumi tapusio KGB kalėjimo koridorius, Vilniaus gatves ir miegamuosius rajonus. Kadre iškart atsiranda slogi atmosfera, kurią filmo autoriai nori išsaugoti visą filmą. Tai, matyt, aiškiausiai ir išreiškia jų požiūrį į anuos laikus. Deja, jis banalus ir paviršutiniškas, primenantis ekskursijos po KGB muziejų, kuri taip pat rodoma filme, įspūdžius. „Aš už tave pakalbėsiu“ autoriai ėmėsi užduoties, kuri, matyt, peraugo jų sugebėjimus ir žinias. Jie pasiryžo kalbėti už žmones, kurių patirties nesugeba suprasti.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Naujausias testamentas“

Britų mokslininkai neseniai išsiaiškino, kad iškreiptas humoro jausmas – ankstyvas Alzheimerio ligos požymis. Maždaug prieš 15 metų iki nustatant diagnozę, būsimų ligonių požiūris į humorą ima keistis. Jie pradeda domėtis įvairiais farsais, kad ir komedijomis apie poną Byną. Kiek vėliau juos ima linksminti televizijos reportažai apie katastrofas ir nelaimingus atsitikimus. Šiuos tyrimų rezultatus prisiminiau pačioje belgų režisieriaus Jaco Van Dormaelio juodosios komedijos „Naujausias testamentas“ („Le tout nouveau testament“, Belgija, Prancūzija, Liuksemburgas, 2015) pradžioje, kai filmo veikėjas Dievas (Benoit Poelvoorde) sėdi prie savo kompiuterio ir kuria įsakymus, apsunkinsiančius žmonių gyvenimą. Jį linksmina paties sugalvotos katastrofos, nelaimės ir šiaip kiaulystės, pavyzdžiui, kad parduotuvėje eilė šalia visada judės greičiau, o telefonas suskambės patogiai atsigulus į vonią. Dievas akivaizdžiai nemyli žmonių. Jis piktas ir agresyvus. Bet Van Dormaelis rodo ne liguistą Dievą, net atvirkščiai. Tai labai gyvybingas, linkęs į agresiją, terorizuojantis savo šeimą patriarchališkas vyras. Dievas jaučiasi gudresnis už visus, jis yra svarbiausias. Dievo kasdienybė gana atpažįstama, bet iš esmės absurdiška: kai nesėdi prie kompiuterio ir negadina gyvenimo kitiems, jis žiūri sportą per televizorių ir maukia alų.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Steve Jobs“

Kas buvo Steve’as Jobsas, ko gero, žino visi. Jis tapo vienu naujausių masinės kultūros simbolių, tad nenuostabu, kad apie Steve’ą Jobsą jau sukurtas ne vienas vaidybinis ar dokumentinis filmas. Danny Boyle’o filmas „Steve Jobs“ (JAV, 2015), kurio platintojai iš „Forum Cinemas UAB“ kažkodėl neišdrįso pavadinti lietuviškai, nėra tradicinis biografinis filmas, pasakojantis istorinio veikėjo gyvenimą nuo gimimo iki mirties. Aarono Sorkino scenarijus (drįstu teigti, kad šiame filme scenaristas vis dėlto svarbesnis už režisierių) greičiau primena trijų veiksmų pjesę. Matome Stivą Džobsą – jį vaidina Michaelas Fassbenderis – trimis svarbiais jo gyvenimo momentais, kai 1984, 1988 ir 1998 metais jis rengiasi pristatyti naujus „Apple“ produktus. Šie pristatymai vyksta trijose skirtingose salėse. Salės ir juose susirinkusių žmonių skaičius didėja kartu su augančia filmo įtampa ir Džobso įtaka. Salės žymi perėjimą nuo vieno dramos akto prie kito ir kartu vis labiau pagrindžia vieną svarbiausių filmo metaforų, kai Džobsas lygina save su orkestro dirigentu. Jis taip ir jaučiasi, nes yra įsitikinęs, kad be jo „muzika“ neskambėtų, nors patys artimiausi bendradarbiai tuo abejoja. Fassbenderis nepanašus į Jobsą, bet jis, regis, ir nesistengia toks būti. Aktorius vaidina ne tik skaitmeninės revoliucijos pranašą, bet ir universalų charakterį, o kartu stengiasi išgauti pačias tiksliausias savo personažo natas.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Šnipų tiltas“

Steveno Spielbergo filmo „Šnipų tiltas“ („Bridge of Spies“, JAV, Vokietija, 2015) pagrindas – garsi Šaltojo karo istorija, kai JAV ir Sovietų Sąjunga pirmąkart apsikeitė šnipais: JAV sugautas ir nuteistas Rudolfas Abelis buvo iškeistas į virš Uralo numušto žvalgybinio lėktuvo pilotą Francisą G. Powersą. Apsikeitimas vyko Berlyne, ant Rytų ir Vakarų dalis jungusio Genikės tilto. Šis apsikeitimas laikomas Abelio advokato Jameso B. Donovano nuopelnu. Be abejo, filme teko atsisakyti ne vienos istorinės detalės, kai ką pakeisti (pavyzdžiui, Berlyno siena čia statoma žiemą, nors iš tikrųjų tai vyko vasarą), kai ką supaprastinti, bet Šaltojo karo atmosfera filme perteikta gana tiksliai.

Scenarijų parašė broliai Coenai, tik specifišką jų intonaciją, matyt, nuslopino režisierius, kuriam visada arčiau prie širdies buvo ne ironija, o patosas. Tačiau lemtingiausias, man regis, buvo pagrindinio herojaus pasirinkimas. Juo tapo ne šnipas ir ne lakūnas, o advokatas Donovanas (Tom Hanks). Tai leido režisieriui išvengti bet kokių dviprasmybių ir nuosekliai kurti dar vieną filmą apie amerikietiškas vertybes.

Veiksmas prasideda 1957-aisiais, kai Niujorko advokatui ir draudimo bylų specialistui Džeimsui Donovanui pasiūloma ginti rusų šnipą Rudolfą Abelį (Mark Rylance). Teismas turi įrodyti JAV teisingumo pranašumus, bet nuoširdžiai savo darbą dirbantis Donovanas sulaukia visuotinio pasmerkimo, nes gina rusų šnipą, esą vertą tik mirties bausmės.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Kunigo naudą velniai gaudo“

Naujos lietuviškos komedijos „Kunigo naudą velniai gaudo“ (2015) anonsas kvietė į filmo premjerą „tikrus bachūrus“. Kitądien po premjeros kažkuriame interneto šiukšlyne perskaičiau, kad į ją buvo kviesta tik rinktinė publika. Pagalvojau, kad tarp šių dviejų žiūrovų grupių, matyt, nėra skirtumo. Panašiai jo nėra tarp lietuviškų serialų, kurie gali stebinti nebent išskirtinai kvailais pavadinimais, ir naujojo filmo. Ne todėl, kad ir serialų, ir šio filmo titruose kartojasi tos pačios pavardės. Tiesiog kokybės ar išradingumo, originalumo požiūriu visiškai nesiskiria jų dramaturgija, režisūra, vaidyba ar net kostiumai. Žiūrint filmą sunkiausia buvo patikėti, kad dabar galima kurti tokį primityvų, archajišką kiną už profesionalumo ribų ir kad jį noriai žiūri lietuviai. „Kunigo naudą velniai gaudo“ – tikra visuotinio provincialumo apoteozė ir tai net suprantama, nes tauta nori žiūrėti filmus apie save.

Živilė Pipinytė

Iš kritiko dienoraščio

Nors mačiau apie 30 „Scanoramos“ filmų, svarbiausias šių metų įspūdis – Hou Hsiao-hsieno „Žudikė“. Taivano režisieriaus filmai visada išsiskiria keista savybe – vizualinis jų grožis žadina ne tik estetinį pasigerėjimą, filmus žiūri tarsi klausytumeis muzikos ar grožėtumeis tobula filosofo fraze, įsimena tanki ir melancholiška rodomo pasaulio atmosfera. Šįkart įspūdis dar gilesnis. „Žudikė“ sukurta sekant wuxia žanru, kurį pasaulyje išpopuliarino Ango Lee filmas „Sėlinantis tigras, tykantis drakonas“, bet susižavėjimas labiau intelektualus. Hou nukelia į senovės Kiniją ir rodo merginą (Shu Qi), kuri vaikystėje buvo pagrobta iš generolo šeimos. Ją užaugino vienuolė – kovos menų meistrė. Mergina tapo tobula žudike ir įsakymų vykdytoja. Dabar ji siunčiama atgal į tėvų namus, kur turi nužudyti vis daugiau politinės įtakos įgyjantį valdytoją, kadaise buvusį merginos sužadėtiniu. Tačiau herojė neskuba vykdyti įsakymo.

Lėtas „Žudikės“ ritmas ir preciziškai sukomponuoti kadrai leidžia įsižiūrėti į dramą, vykstančią filmo herojės širdyje, nors Hou ir operatorius Ping Bee Lee ją rodo tarsi iš toli, pabrėždami distanciją. Mergina stebi rūmų gyvenimą, jų gyventojų intrigas, begalinę valdžios galią, buvusio sužadėtinio mylimas moteris ir materialųjį turtą visąlaik likdama lyg už nematomos ribos, kurią režisierius kuria užuolaidomis, drapiruotėmis, langų ir rūmų interjerų elementais. Taip filme atgyja ir senoji kultūra, jos prabanga ir spalvos, kasdienė buitis ir net garsai. Net svarbios veikėjos kovos netrikdo tokio požiūrio – jos ne pagrindinis pasakojimo ar veiksmo elementas. Kovas, kaip ir veikėjų pokalbius, dažnai užgožia muzikos garsai, paukščių čiulbėjimas ar vėjo ošimas. Hou moka įsiklausyti ir įsižiūrėti į pasaulį, kurio peizažai atrodo amžini, verti ilgos, beveik budistinės kontempliacijos, bet juose gyvenantys žmonės – trapūs. Pagrindinė veikėja vis dvejoja ir stebi. Palaipsniui supranti, kad „Žudikės“ temos – garbė ir pasirinkimas. Mergina nori išlikti lojali ir garbinga, ji nebegali būti tik įrankis svetimose rankose. Ji nori rinktis pati, bet neįvykdo pažado, išvyksta, ir filmo pabaigoje gali įžiūrėti tik tolstantį jos siluetą. Hou, regis, priartėjo prie savo mokytojo Yasujiro Ozu, kuris neskubiuose filmuose taip pat stebėjo kasdienybėje pasinėrusius, bet priverstus rinktis, aukotis ar rezignuoti savo herojus.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „007 Spectre“

Filmai apie Džeimsą Bondą – tai ritualas. Iš jų tikiesi to, kas būtinai bus: gaudynės, gražios moterys, pasaulį norintys užvaldyti piktadariai ir to pasaulio gelbėtojas agentas 007. Visa tai laukia ir naujame Samo Mendeso filme „007 Spectre“ („Spectre“, D. Britanija, JAV, 2015). Kai pagalvoji, 24 filmai apie Bondą – tai net kelios epochos: Šaltasis karas, sovietų imperijos žlugimas, naujų technologijų įsigalėjimas. Filmai apie Bondą, žinoma, į visa tai reagavo, tad dažnai net nežinodama, kada sukurtas vienas ar kitas filmas, galiu apytiksliai pasakyti metus. „007 Spectre“ po daugelio metų, be abejo, primins apie pasikeitusią įvairių pasaulio žvalgybų situaciją, atsiradus naujausioms informacinėms technologijoms, kai didžiulę grėsmę joms ėmė kelti programišiai. Tačiau šįkart pagrindinis Bondo priešas bus ne programišiai, o jų idėjomis pasinaudojęs toks Francas (Christoph Waltz), kuris nori kontroliuoti viso pasaulio informaciją ir taip jį valdyti. Jis sako: „Informacija yra viskas!“ Todėl dykumoje, meteorito krateryje įsikūręs jo centras, nors iš pirmo žvilgsnio ir primena didžiulę gamyklą, iš tikrųjų yra prigrūstas kompiuterių. Galingoji „Spektro“ organizacija valdo padirbtų vaistų platinimą, prekybą žmonėmis, bet daugiausia pelno jai žada totalus sekimas, t.y. informacinės technologijos.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Purpurinė kalva“

Gotikinis romanas – vienas svarbiausių populiariosios literatūros žanrų. Pirmieji romanai parašyti dar XVIII a., bet labiausiai šį žanrą išpopuliarino kinas, nuolat grįžtantis prie romano temų filmuose apie vampyrus, vaiduoklius, niūrias šeimos paslaptis, prakeiktas vietas. Naujame filme „Purpurinė kalva“ („Crimson Peak“, JAV, 2015) Guillermo del Toro nors ir kūrė žanro pastišą, bet pasinaudojo visais gotikinio romano atributais: čia yra nuolat auganti įtampa, vaiduokliai, apleista pilis, galingas blogis, įsikūnijęs į nuskurdusius britų aristokratus – Tomą Šarpą (Tomas Hiddlestonas iš „Išgyvena tik mylintys“) ir jo seserį Liusilę (Jessica Chastain). Jie ir tampa tradiciniais gotikinių romanų persekiotojais, kai atvykę į JAV nusprendžia paspęsti spąstus pradedančiajai rašytojai ir intelektualei Edit (Mia Wasikowska). Edit Kašing – vienturtė įtakingo pramonininko duktė. Ji tiki vaiduokliais ir svajoja būti tokia kaip Mary W. Shelley, 1818-aisiais parašiusi „Frankenšteiną“. (Herojės pavardė – lyg nuoroda į 1956 m. ekranizacijoje Frankenšteiną suvaidinusį siaubo filmo aktorių Peterį Kushingą, vardas – į panašius personažus mėgusią rašytoją Edith Wharton. Apskritai postmodernistinių užuominų filme daug, tai lyg dar vienas papildomas del Toro pasakojimo ornamentas.)