„Neregimųjų atvaizdai“ – tai asmeninis ir subjektyvus Agnės Jonkutės atsakas į nuolatinį, tačiau niekada iki galo neįgyvendinamą kūrėjų siekį pavaizduoti ar netiesiogiai perteikti už regimybės ribų egzistuojančią tikrovę. Net ir tuomet, kai menininkai tikina besidomintys tik regimaisiais mus supančio pasaulio pavidalais, jų kūrybos esmę neretai galima užčiuopti ne atvaizdų paviršiuje, bet anapus jų. Pavyzdžiui, impresionistai, gilindamiesi į optinį pasaulio suvokimą, perteikė ne tikslų tikrovės atvaizdą, bet mūsų patiriamą subjektyvų įspūdį, o poparto atstovai, reprodukuodami paviršutiniškos komercinės kultūros ikonas, privertė pajusti nejaukiai už jų plytinčią emocinę tuštumą ir trikdantį prasmės praradimą. Kaip į šiuos nesibaigiančius bandymus reprezentuoti tai, kas nematoma ir neapčiuopiama, įsilieja lietuvių menininkės sukurti „neregimųjų atvaizdai“?
Agnės Jonkutės kūriniai žiūrovą neregimosios tikrovės nuojautų link veda bent dviem keliais. Ekspozicijoje pateikiami tapybos darbai ir fotografijos parodos lankytoją verčia nuolat balansuoti tarp dvejopo kūrinių suvokimo: atvaizdai gali būti suvokiami ir kaip „langai“ į nesamą tikrovę, ir kaip materialūs objektai, unikalūs rankų darbo kūriniai. Žiūrovo patirtis šiuo atveju kažkuo primins žiūrėjimą pro aplytą langą – tarsi žvilgsnis nuolat slystų nuo lietaus lašais apkibusio stiklo prie tolumoje esančio vietovaizdžio ir atgal. Dar taikliau A. Jonkutės kūrinių keliamus išgyvenimus apibūdintų „žmogaus prie lyjančio lango“ (taip vadinasi viena iš Jono Meko poezijos knygų) metafora – ne tik žiūrovo žvilgsnis, bet ir jo vidinis „Aš“ melancholiškai klaidžios tarp kūriniuose pavaizduoto aplinkinio pasaulio ir subjektyvių vidinių nuojautų.
Pasirinkus įprastesnį kūrinių suvokimo būdą, ypač svarbūs tampa fotografijose užfiksuoti ar nutapyti vaizdai. Ir fotografijos, ir paveikslai įvaizdina realiai egzistuojančias, konkrečias erdves, tačiau atvaizduose jos išgrynintos nuo kasdienybės fragmentų, siužetų ar bet kokio kito literatūriškumo. Žiūrovui tenka tikrovės vaizdus atpažinti kone abstrakčiuose, remiantis fotografijomis nutapytuose paveiksluose ir nespalvotose nuotraukose. A. Jonkutės kūrinių pradžia glūdi labai konkrečioje tikrovėje ir ją dokumentavusiuose fotografiniuose atvaizduose, tačiau tuo pat metu galutinį kūrybos rezultatą nuo realybės skiria subjektyvių autorės jausenų nuotolis. Tarp šių skirtingų kūrinių aspektų atsirandanti įtampa pabrėžia tuštumos jausmą, kuris, anot menininkės, užplūsta žmogui sukurtas erdves matant „neapgyventas“, nenaudojamas, tuščias.
Tokios kūrybos tikslas, pasak autorės, – „pabudinti nuostabą be susijaudinimo“, parodyti nuobodulį keliančioje kasdienybėje „pasimetusį“ grožį. Tačiau A. Jonkutės darbų nepavyktų lengvai susieti nei su Lietuvos tapytojų karta, kuri XX a. 8-ajame dešimtmetyje atsigręžė į miestą ir kasdienio gyvenimo buitį, nei su 9-ajame dešimtmetyje Lietuvos fotografijoje išryškėjusia „nuobodulio estetika“ (miesto kasdienybę ir jos „nusidėvėjimą“ fiksavusių fotografų darbus šia sąvoka apibendrino menotyrininkė Agnė Narušytė). Priešingai nei ekspresionistinėje minėto laikotarpio lietuvių tapyboje, A. Jonkutės darbuose nėra jokios dramos – nei formalioje raiškoje, nei pasakojimo plotmėje. Jos sukurtose nuotraukose taip pat nebeliko miesto kasdienybės vizualaus triukšmo, pro kurį žiūrovas turėdavo skverbtis link 8-ojo dešimtmečio fotografijose įamžintos „nuobodulio estetikos“. Menininkė bando vaizduoti tai, kas neregima – subjektyvų stebėtojo patyrimą pauzės, tuštumos akivaizdoje.
Jei žiūrovas nepasiduos įpročiui žvilgsniu keliauti tolyn į paveiksluose vaizduojamas menamas erdves ar fotografijose užfiksuotą tikrovę, o atidžiau įsižiūrės į kūrinių paviršių, pastebės, kad jų materialus būvis teikia užuominas į kiek kitokias prasmes. Tapybos darbai visada yra paženklinti autoriaus rankos prisilietimo, ir šiuo požiūriu menininką su kūriniu sieja labai asmeniškas ir artimas ryšys. Tokio autentiško bei individualaus santykio su kūryba A. Jonkutė siekia ir fotografuodama. Parodoje eksponuojamos fotografijos buvo sukurtos naudojant seną, autorės prosenelio pagamintą fotokamerą. Pasak A. Jonkutės, taip ji sąmoningai sulėtino kūrybinį procesą ir padarė jį labiau tinkamą autorei svarbių Nieko ir Tuštumos vaizdinių tyrimui. Analoginė fotografija, kurios „mechaninę“ prigimtį XIX a. niekino save menininkais laikę fotografai, šiandieninių skaitmeninių technologijų kontekste atrodo beveik kaip unikalus „rankų darbo“ kūrinys. Be to, šiuo atveju kaip tik analoginės fotografijos, „nepatogios“, autorės prosenelio pagamintos kameros naudojimas tapo materialia gija, siejančia menininkės fotografijas su jos asmeniniu gyvenimu ir suteikiančia jos kūrybai autentiškumo.
Kūrinių materiali būtis, jų daiktiškumas neišvengiamai kuria vienokį ar kitokį santykį su ekspozicijos erdve. Kaip teisingai sako A. Jonkutė, parodos erdvė gali tapti „kultūrinio potyrio“ šaltiniu ar, kitaip tariant, tiesiog kūrinio dalimi. Didelių tapybos darbų ir pabrėžtinai mažų fotografijų formatų skirtumas išryškino jų, kaip objektų, buvimą baltame galerijos kube, tačiau kūrinių „dialogas“ su parodos erdve vis dėlto neužsimezgė. Tuščių ekspozicijos plotų neužpildė prasmės, kurios idealiu atveju galėtų gimti „tarp“: tarp atskirų kūrinių, tarp tapybos ir fotografijos, tarp atvaizdų ir galerijos erdvės. Tad svarbiausių ir vertingiausių parodos aspektų – įvairiapusio atvaizdų suvokimo galimybės, konceptualaus skirtingų medijų panaudojimo, asmenišku autorės santykiu su kūryba pagrįsto darbų autentiškumo – reikėtų ieškoti pačiuose „neregimųjų atvaizduose“.
Parodapratęsta iki gruodžio 27 d.
Kauno fotografijos galerija (Rotušės a. 1 / Vilniaus g. 2, Kaunas)
Dirba antradienį–penktadienį 11–18 val., šeštadienį–sekmadienį 11–17 val.
