Ant briaunos

2017 m. Darius Žiūra apgynė meno daktaro projektą „SWIM, Monumentas utopijai, Gustoniai, metatekstas“ (vadovė dr. Agnė Narušytė). Darbas parašytas eseistine forma ir nepanašus į tyrimo rezultatus pristatantį akademinį tekstą. Ką tik Vilniaus dailės akademijos leidykla ir „Kitos knygos“ šį tekstą išleido kaip knygą, pavadintą „Diseris“. Čia publikuojame pokalbį su autoriumi, pristatant knygą Vilniaus knygų mugėje.

 

Dariau, nustebau, kad knygą pavadinai „Diseris“. Maniau, norėsi nuslėpti ryšį su akademinėmis studijomis. Juk tavo tekstas gali veikti savarankiškai.

Manau, jis ir veikia savarankiškai, o nuoroda į kilmę visiškai netrukdo. Nuo pat disertacijos gynimo galvojau, kad būtų faina išleisti tekstą kaip knygą ir pavadinti būtent „Disertacija“. Kokius aštuonerius metus marinavau šią idėją, nes visą laiką vyko kitų darbų maratonas. O dabar tokia galimybė atsirado. Galvojant apie knygos pavadinimą dingtelėjo, kad akademinės bendruomenės žmonės tarpusavyje niekada nesako „parašiau disertaciją“. Sako „rašau diserį, neturiu laiko“ arba „po mėnesio mano diseris“, arba kažkaip panašiai. Disertacija vadinama diseriu. Padiskutavom su redaktore Aira Niauronyte ir nutarėm, kad toks pavadinimas nepraranda tikslumo, geriau atrodo ant viršelio, yra trumpesnis, žaismingesnis ir ne toks formalus.

 

Kodėl būdamas jau žinomas menininkas staiga sugalvojai stoti į doktorantūrą, vėl studijuoti ir rašyti?

Lietuvos šiuolaikinio meno bendruomenė tokia mažytė, kad sąvoka „žinomas menininkas“ skamba kaip oksimoronas. Visi žinomi menininkai užsiima dėstytojavimais, mokytojavimais, įvairiais darbais, kad galėtų išgyventi. Ir aš tuo metu jau penkerius metus dirbau dailės mokykloje mokytoju pilnu krūviu, ėmiau emociškai pavargti nuo rutinos, kurioje lieka vis mažiau vietos kūrybai. O doktorantūra reiškia, kad tu ketverius metus gauni finansavimą savo programai, bendruomenės palaikymą, aukščiausio lygio profesionalų pagalbą ir gali toliau daryti tai, ką nori. Tie ketveri metai buvo labai produktyvūs, nes galėjau radikaliai susimažinti krūvį dailės mokykloje, ir turbūt tai buvo pirmas kartas gyvenime, kai visiškai atsidėjau kūrybai. Ir rašymui taip pat.

 

Tavo rašymo metodą, manau, neblogai nusako šis gabaliukas iš knygos (p. 41–42):

Raktažodžiai

Tekstas kaip meninis projektas, kuris galėtų tuo pat metu būti kino scenarijus, autobiografinis romanas, intelektualūs skaitiniai. Tekstas kaip piešinys, erdvinis eskizas, kuriame susipina įvairios erdvės ir vaizdai.

Text out of failure. (Tekstas iš nesėkmės.)

Rašymo ir gyvenimo sąveika.

Meno kūrinio galia – priminti gyvenimą. Tuomet gyvenimas ima priminti meno kūrinį. (Iš kur tai?)

Your vulnerability is really freaking me out right now. Is it real? – sako psichiatrė Di Caprio herojui filme „Infiltruoti“.

Akmuo formaline.

Žvėriškai žiauriai norisi gyventi kūrybingai. (Kasparas Pocius paskaitoje apie Deleuzeʼą.)

 

Šis tekstas – ketveri metai rašymo. Daugiau ar mažiau puslapių į mėnesį. Pateiktas chronologine tvarka.

 

Man atrodo, kad aš visa smirdžiu žuvim, siaubas, kaip šlykštu, sako Živilė. Parodyk, sakau, ir apuostau jos plaukus. Jokio žuvies kvapo. Ne, tu nesmirdi žuvim.

– O jums patinka būti mokytoju? – klausia Živilė.

– Taip, man patinka, – atsakau.

– Matosi, – sako Živilė šypsodamasi.

 

Rašei ketverius metus ir paskui tekstą pateikei chronologiškai, tiesiog ta tvarka, kaip pasirašė. Neperkonstravai. Kodėl?

Mėgstu chronologinį montažą, naudoju jį daugelyje savo kūrinių it vengiu bet kokio perteklinio meniškumo. Tarkim, kino filmo „Gustoniai Gustoniuose“ siužetas vystosi pagal tai, kaip kūrėsi festivalis po atviru dangumi. Tai yra chronologija. Parodoje „Portretai“ Nacionalinėje dailės galerijoje fotografijos buvo išdėstytos chronologiškai, derinant ne pagal spalvas ir kas prie ko tinka, bet kas po ko nufotografuota. Lygiai taip pat visi videofilmai buvo chronologiškai montuojami, įskaitant pirmą videofilmą „Palanga“, sukurtą prieš 24 metus. Visi mano kūriniai yra apie laiką, o laikas yra chronologiškas dalykas. Todėl „Diseryje“ ne tik pasakoju istoriją, bet ir matosi, kas su manim vyksta per tuos ketverius metus. Kaip keičiasi mano savivoka, aktualios temos ir santykis su rašymu. Nes pirmas tekstas atsirado pirmiausia, paskutinis atsirado paskiausia. Ir man atrodo, kad čia chronologija taip pat pasiteisino.

 

Bet kai ką ir perrašinėjai, į chronologiją kažką įterpei.

Chronologija liko kaip buvo, bet tekstas juk parašytas prieš dešimt metų ir kai kurie dalykai skaitant dabar gali skambėti keistai. Nes labai pasikeitęs akademinis diskursas, intelektualinės mados ir šiaip dabar yra visai kitas laikmetis. Tada rašiau apie postmodernizmo problematiką, o dabar gyvename posthumanizmo epochoje. Tekstą reikėjo adaptuoti šiam laikmečiui, tad prie jo teko nemažai padirbėti. Esu labai dėkingas „Kitų knygų“ redaktorei Airai Niauronytei, su kuria valandų valandas praleidom diskutuodami, ginčydamiesi ir ieškodami sprendimų. Pirmą kartą gyvenime supratau, kas yra tokio lygio redaktoriaus darbas. Buvo nepaprastai įdomu.

 

Kalbame apie doktorantūrą, apie rašymo procesą, o apie ką vis dėlto tavo knyga?

Apie gyvenimą.

 

Na, čia pasakei labai trumpai. Kokį gyvenimą?

Man jau senokai sukosi galvoje mintis parašyti knygą. Vis girdėdavau, kaip kai kurie žmonės sako: „Mano gyvenimas buvo toks įdomus. Jeigu būčiau rašytojas, tai tokią knygą parašyčiau...“ O aš galvoju: na tai, bliamba, parašyk tą knygą. Nes mes gi visi mokam rašyt. Aš, ko gero, nesiimčiau atlikti sudėtingo muzikos kūrinio kokiu nors instrumentu, nes to nesimokiau. O rašyti... mus treniruoja rašyti nuo pirmos klasės, visi esam raštingi ir toliau visą gyvenimą rašom... Todėl iš principo kiekvienas žmogus gali rašyti.

 

Ir atsitiko taip, kad susilaužiau koją, stipriai, ir mėnesį turėjau praleisti sanatorijoje Palangoje. Buvo tokia situacija: tu negali vaikščioti, nėra ką veikti, su palatos kaimynu susišnekėti negali, nes jis taip varo žemaitiška greitakalbe, kad aš pirmą kartą gyvenime nesuprantu lietuviškai. Tave maitina tris kartus per dieną. Ir tu turi būti ten mėnesį ir nieko negali daryti. Gali tik rašyti. Tada atsisėdau prie kompo ir pradėjau varyti istoriją. Įsivažiavau į tokį ritmą, kad atsikeli iš ryto ir galvoji: dabar parašysiu. Ir net lauki to. Skambini draugams, kurių šimtą metų nematei, sakai: ar prisimeni tą ar tą? Nes atminty kai kurie dalykai painiojasi, reikia juos patikslinti. Taigi kam nors paskambini kaip iš giedro dangaus, pradedi diskutuoti, kaipgi vis dėlto buvo. Per tą mėnesį parašiau pirmą tekstą, su kuriuo įstojau į doktorantūrą. Ir tai priminė jausmą, kai pirmą kartą paėmiau į rankas teptuką. Atrodė, kad atsiveria nauja stebuklinga begalybė. O po to rašai rašai, rašai ir žiūri, kad kai kurie žodžių junginiai jau vartoti, čia jau takeliai pravaikščioti, nesinori vaikščioti tais pačiais, prasideda galvosūkiai, ir begalybė vis labiau įgauna ribas. Bet kažkaip per ketverius metus pavyko tą tekstą visai neblogai išvynioti.

Tai va, užklausei apie vieną, o nuvažiavau visai kitur.

 

Galiu sugrąžint. Pakalbėjai apie rašymą, bet apie ką knyga?

Apie gyvenimą (salė juokiasi).

 

Koks gi tas gyvenimas?

Mane visada stebino žmonių įsivaizdavimas, kad menininkai – tai kažkokie išskirtiniai žmonės, kurie svaigsta, užsiima kūryba, skrajoja, yra laisvi kaip paukščiai ir nevaržomai reiškiasi. Kad tai tokia romantika. Iš tikrųjų menininko gyvenimas susideda iš gana didelių kontrastų. Nes tai yra ekonomiškai gana minimali sfera, nors galbūt darai grandiozinius projektus, dalyvauji svarbiose parodose. Kontrastas tarp menininko idėjos ir realaus gyvenimo, ko gero, yra viena iš knygos temų. Ir, manau, ši knyga yra liudijimas, kad menininkai – kaip visi kiti žmonės. Susiduria su tomis pačiomis problemomis, su buitinėmis nesąmonėmis, su ligomis, tėvų mirtim. Tai bendražmogiški ir neišvengiami dalykai. Iš jų ir susideda knyga.

 

Menotyrininkams tavo tekstuose labai patiko pasakojimai, kaip atsiranda kūriniai. Kaip pradėjai bendrauti su prostitutėmis kurdamas „SWIM“, rinkai žvakes kapinėse ir iš jų atsirado abstraktūs vaškiniai paveikslai, taip pat ir „Monumentas utopijai“, išdėliotas iš draugo vogtų knygų. Mums įdomu sužinoti, kas dedasi menininko galvoje, kai gimsta sumanymas. Tai labai gyvai aprašyta. Skaitydama matau tuos kūrinius, nes juos žinau, bet kitiems gal būtų pravertusios iliustracijos. Kodėl jų nėra?

„Diserį“ visų pirma įsivaizdavau kaip gryno teksto formatą. Iliustracijų nesinorėjo, nes jos labai ribotai perteikia mano kūrinius, kaip kadras iš kino filmo yra labai labai toli nuo paties kino filmo. Aš tikiu, kad knyga bent keletui žmonių sukels šiokį tokį smalsumą, paversdama skaitytoją šiek tiek insaideriu, susipažinusiu su mano kūryba neformaliai, tarsi „iš vidaus“. Tai galbūt paskatins pasidomėti giliau, ateiti į mano parodas ir patirti kūrinius gyvai.

 

Kaip diserio vadovė skaičiau daug šio tavo pasakojimo variantų, atrodo, labai daug sužinojau apie tavo gyvenimą, pažįstu tavo mąstymą ir jausmus. Bet dabar skaitydama knygą pagalvojau, kad kuri ir personažą – čia nebūtinai tikras tu. Kas yra šios knygos pasakotojas?

Įdomus klausimas. Kiek rašydamas gali išlikt savimi ir kiek rašai „ant bangos“, ir kiek tave užneša kurti personažą. Turbūt knygoje bandau išlaikyti balansą ir sąmoningai vengiu grotesko. Pirmas mano susidūrimas su rašymu, kaip kūryba, buvo, kai pradėjau studijuoti akademijoje. Tada rašydavau trumpas scenas rašomąja mašinėle, nes dar nebuvo kompiuterių, ir tai buvo vien groteskiški personažai. Totalus žodinis chuliganizmas. Juos iki šiol turiu, tai niekur nepublikuota medžiaga. Bet ji man liko kaip atskaitos taškas kuriant personažus. Rašydamas šią knygą siekiau kiek įmanoma išlaikyti tikslumą, tuo pačiu metu neprarandant subjektyvumo ir emocijų. Todėl pasakojimo herojus kuriamas tarsi ant briaunos. Jeigu per daug nusvirs į vieną pusę, taps personažu, prarandančiu ryšį su manimi. Jei nusvirs į kitą pusę, liks tik faktinis pasakojimas ir dings pasakojimo draivas.

 

Tavo personažas vis patenka į pavojingas situacijas. Mano mėgstamų eseistų pasakotojai yra labiau savo ar svetimų gyvenimų stebėtojai. Tavo knygos pasakotojas tai nutempiamas į teismą, tai vos nemiršta ligoninėje, tai nelegaliai gyvena skvotuose be jokių patogumų, tai piešia portretus Paryžiaus gatvėse, tai skęsta. Knygoje daug pavojingų, kritinių situacijų. Kodėl? Ar tai tau nuolat nutinka, ar tiesiog rašai vien apie tokius dalykus?

Aš manau, kad „Diseryje“ aprašyta tik labai nedidelė dalis viso to, kas iš tikrųjų atsitiko gyvenime (juokas salėje). Negaliu savęs palyginti su kitais žmonėmis, nes, ko gero, daugelį gyvenimo nesusipratimų ir nesėkmių mes tiesiog slepiam ir nekalbam apie tai. Bet manau, kad kiekvieno gyvenime apstu įvairių nesąmonių. Kai kurie dalykai išlieka, sukasi galvoje, užima atmintį ir tiesiog prašosi suguldomi į knygą. Nes kai imi rašyti, tos patirtys tarsi padeda kurti simbolinę prasmės iliuziją. Jei apie tai nerašai, nekuri kino ar kitaip neįprasmini, tada visa tai tiesiog atrodo kaip beprasmiškas absurdas, ir tai nėra labai geras jausmas.  

Kita vertus, man visada įdomus teksto tikrumas ir mane tiesiog veža autoriai, rašantys apie tai, ką labai gerai išmano arba yra patyrę. Manęs labiausiai neįtikina scenos, kai filmuose aktoriai vaidina, kad groja pianinu ir įsijautę linguoja prie klepo, o po klaviatūrą bėgioja ne jų pirštai. Mane veža tokie reiškiniai, kaip Matteo Garrone filmas „Gomora“ apie mafiją, kur vaidina tikri mafiozai. Jie labai gerai žino, ką vaidina. Ir šita knyga tokia – čia nėra išgalvotų scenų.

 

Nuo pat pirmųjų skaitymų man labiausiai į atmintį įsirėžė tavo pasakojimas apie plaukimą. Ypač scena, kai skęsti ir nusprendi plaukti kranto link „iki paskutinės akimirkos“ (p. 172–173):

O dabar skęstu pats, praėjus šešiolikai metų nuo to įvykio. Mano judesiai stingsta, krantas tolsta, ir man pikta, apmaudu iki šleikštulio. Bet nieko neįmanoma padaryti. Suprantu, kad neturiu jokių šansų. Ir tada nusprendžiu, kas bebūtų, iki paskutinės akimirkos plaukti kranto link. Suprantu, kad esu žuvęs ir nebeturiu ką prarasti. Viską ką tik praradau. Stengiuosi nekreipti dėmesio į tai, kur neša srovė ir koks atstumas iki kranto. Tiesiog plaukti, kol nuskęsiu. Jokios išeities. Bandau plaukti ramiai, kad kuo ilgiau užtektų jėgų. Nekreipdamas dėmesio į tai, kad greit mirsiu. Plaukiu užsimerkęs, kad nenervintų tolstančio kranto vaizdas. Plaukiu krūtine. Tai plaukimo stilius, reikalaujantis mažiau energijos, juo galiu įveikti ilgesnius atstumus. Laisvasis stilius greitesnis, bet juo galiu plaukti žymiai trumpiau. Judesiai nėra iki galo suderinti, dėl to plaukiant sunku išlaikyti pastovią krypti, ima neužtekti oro. Laisvojo stiliaus iki galo taip ir neperkandau. Tačiau plaukiant krūtine galima neįsitempti ir visą laiką išlaikyti stabilų kvėpavimą. Galima plaukti tol, kol visiškai išseks kūno šilumos atsargos. Plaukdamas krūtine, praktiškai visą laiką esi po vandeniu. Kūnas veikia, kaip švytuoklė, galva iškyla virš vandens tik akimirksniui kvėptelti oro ir vėl neria po vandeniu.

Dabar koncentruojuosi vien į plaukimo ritmą ir judesius. Nuo ritmo ima rimti emocijos, ir po truputį darosi ne taip svarbu, išplauksiu ar ne. Lieka vien plaukimas, purslų ir jūros triukšmas, su kiekvienu grybšniu trenkiantis į ausis vienodu garmesiu, ir vienodas švytuoklės ritmas. Palaipsniui patenku į keistą transą, už kurio, atrodo, nieko nebėra. Durys į anapus. Tuštuma. Iš manęs išgaruoja susierzinimas, apmaudas, emocijos. Lieka vien judesiai, ritmas ir kryptis. Beveik nebežinau, kas esu. Išnykstu plaukime ir mane apima keistas, beveik palaimingas jausmas. Plaukiu į niekur. Galvoje ta pati tuštuma, kaip ir aplink. Negalvoju nei apie gyvenimą, nei apie mirtį, nieko nemąstau, nevertinu, nelyginu, nežiūriu į krantą. Plaukiu bangų kryptimi, su kiekvienu grybšniu nerdamas po banga. Visu kūnu jaučiu bangas, bet jos nebetrukdo. Nematau, kas priekyje, nebeturiu nuovokos, kiek laiko jau esu vandenyje, nebejaučiu šalčio. Grybšnis vėl tampa pilnas, tačiau ir tai jau nebesvarbu. Vien tobulas ritmas. Esu jau beveik miręs. Kiekvienas naujas grybšnis – tai sekundė dovanų prie man atseikėtų dvidešimt aštuonerių metų (visa salė ploja).

 

Labai įtaigus plaukimas. Kai apie jį rašei, tau buvo jau per 40. Bet gal buvai jau užrašęs patirtį apie plaukimą 28-erių?

Ne, bet kai rašiau tą tekstą, irgi buvau gerai paplaukiojęs (salė juokiasi). Ir man kažkaip susijungė visi tie plaukimai.

 

Kas tau yra tas plaukimas? Klausiu todėl, kad prisimenu disertacijos svarstymus. Menininkas prirašė apie plaukimą... (juokas salėje). Kai menininkas rašo apie tai, kaip sukūrė kūrinį, visiems aišku, ką pasakyt, o čia... prie kokių išvadų čia einama? Kodėl? Kokia viso to prasmė? Pasiaiškink (juokas salėje).

Žinai, yra labai įdomus momentas su tom išvadom... Tarkim, kai Leonardo da Vinci tapė „Moną Lizą“... (juokas salėje), kokias išvadas jis siekė parodyti? Problema ta, kad mokslinis disertacijos formatas reikalauja išvadų, nes moksliniai metodai siekia prieiti prie tariamai objektyvios tiesos. O mene objektyvios tiesos nėra. Meninė tiesa yra iš principo subjektyvi. Ir joks meno kūrinys jokių išvadų nepateikia. Meno kūrinys pateikia išvadas tik tada, kai jis yra užsakytas ideologijos. Ar būtų užsakiusi Bažnyčia, ar fašistinis režimas, ar socialistinis režimas – visi tokie kūriniai pateikia iš anksto nuspėjamas ideologijai reikalingas išvadas. O laisvo meno (santykinai laisvo, ta prasme, kai kūrinys nėra ideologinis užsakymas) kūriniai niekada jokių išvadų neformuluoja. Šis tekstas nuo pat pradžių iki galo yra meno kūrinys. Ir todėl nėra jokių siūlomų išvadų. Kiekvienas skaitytojas yra laisvas pasidaryti savo išvadas pats. Tai kūrinys, atviras įvairiausioms interpretacijoms.

 

Gerai, tai pabaigai... užduosiu tradicinį klausimą: ar toliau ką nors rašai?

Nesakysiu (salė juokiasi).

 

Dariaus Žiūros knygos „Diseris“ leidimą remia Lietuvos mokslo taryba.