Dabarties muzikos mįslės

Koncertai, o ypač kai kurie koncertai, sukelia įvairių minčių – ne tik apie muzikos meno matmenis, girdėtą muziką, jos idėjas, apie atlikimą, apie visumos kompoziciją. Tos mintys kartais perlipa konkretaus koncerto turinio ribas ir kaip koks „ausies kirminas“ graužiasi gilyn. Ir štai išsidriekia virtinė retorinių klausimų: kodėl šiuolaikinei muzikai nesusidaro daugiau galimybių organiškai ir tolygiai tyvuliuoti klasikiniame koncertų repertuare (netampant jai vien, tarkim, „Gaidos“ festivalio tikrove), kodėl interpretuojant šiuolaikinę muziką nebūtinai pripažįstama būtent jai būdinga specifinė atlikimo technika be romantinių arba klasikinių prieskonių ar klišinių „muzikinių įvykių“ logikos? Arba kodėl, klausydamasis „Klasikos“ radijo programos, ypač laidų „Intermezzo“, dažnai patiri beviltišką nuobodulį, nes girdi dešimtis kartų nuzulintas partitūras (net poros mėnesių laikotarpiu), ką jau kalbėti apie jų (ne)tinkamumą konkrečiam paros laikui? Susimąstai ir dar apie kai ką: ar būtinai turi atsitikti koks nors kompozitorės ar kompozitoriaus jubiliejus, kad rastųsi pretekstas to autoriaus muziką pagroti, kaip nors ištransliuoti? Taip, išsidriekė daug spontaniškų klausimų, į kuriuos – tikiu – „kita pusė“ tuoj atkirstų suvestinėmis, procentais, ataskaitų lentelėmis. Bet juk visi suprantame, kad tikrovės esmė ne „lentelėmis“ grįsta. Patyrimas juk čia irgi sako savo žodį, nors ir be „lentelių“.

Gyvename gražios įvairovės laikais, ir kai tai kaip nors tinkamu pavidalu atsispindi – gera. Kadangi šių laikų ženklas yra koncertams suteikti vardus, tai nuo vieno jų ir pradėsiu: „Narbutaitė, Vaskas, Messiaenas“. Taip, tai koncertas, įvykęs Nacionalinėje filharmonijoje kovo 20 d. ir skirtas šių trijų kompozitorių muzikai. Koncertas sujungė, o gal tiesiog pristatė, tris skirtingus muzikos pasaulius – nuo XX a. vidurio (1943–1944 m.) iki šių dienų (2016, 2022 m.). Galėjo tai būti ir trijų dalių koncertas, netradiciškai perskirtas dviejų pertraukų, kas tikrai nebūtų koncertui pakenkę. Nes jei kalbame apie konkretų koncertą, tai jame itin svarbi visa programos koncepcija, kūrinių deriniai, o jų chronologiją nebūtinai turėtų nulemti sukūrimo datos.

Vakarą pradėjo Onutės Narbutaitės „Otro rio“ („Kita upė“, 2022) premjera Lietuvoje, griežė Lietuvos kamerinis orkestras, diriguojant Benjaminui Haemhoutsui (Belgija). Kūrinys parašytas ir dedikuotas Ostrobotnijos kameriniam orkestrui ir jo dirigentui Juhai Kangui, užsakytas šio orkestro 50-mečio proga. Teko girdėti šio proginio koncerto įrašą. „Otro rio“ tembrinė tapatybė – styginiai instrumentai, kurie pirmąją kūrinio pusę „nesistengia“ būti autentiškai savimi, nes jiems patikėta kita, net svarbesnė funkcija – pamiršus savo melodinę prigimtį, tapti tėkmės ir laiko metafora: kažkas prasideda, nutrūksta, garsėja, nutyla, iš naujo įstoja, palaiko, sustiprina, susilpnina, vejasi, intensyvina, garsina, slopina, virpa, išsirutulioja lyg į kažkokią architektūrinę smailę ir vėl prasmenga, pasiklysta, nugrimzta... Nežinios trajektorija bėgančio laiko ar tėkmės vidiniai įvykiai, apimantys ir užvaldantys, ieškantys laukiamo, bet kol kas nenumanomo sprendimo. Ir pagaliau jis – diatoninių melodijų vėrinys, atpažįstamais kontūrais, tonaciniais punktyrais siekiantis susistyguoti. Bet ne, pabaigoje ir vėl daugtaškis. Ko gero, tai viena Narbutaitės originalumo paslapčių – suteikti kūriniui mįslingą formą, nepabaigti jo tuo, kas gal klausytojo mintyse jau būtų numatyta. Ir tie kūriniai – tarsi autorės parašas, kaskart vis toks pat ir kitoks. Lietuvos kamerinis orkestras ne pirmą kartą griežė Narbutaitės muziką, buvo jai pasirengęs, kaip ir dirigentas Haemhoutsas, kuriam, atrodo, buvo aišku, kad detalės, ir tik detalės, sukuria „Otro rio“ visumą. Keistas jausmas, kai matai dirigentą ir kartu jo nematai, nes nėra jokio išraiškos šokio, plasnojimo, susireikšminimo, tačiau jauti disciplinos, profesionalumo pėdsaką.

Toliau klausėmės Pēterio Vasko keturių dalių Koncerto altui ir styginių orkestrui (2016), solistė – puiki altininkė Kristina Anusevičiūtė. Išgirdus pirmuosius Koncerto taktus ir kilo mintis apie skirtingus kompozitorių pasaulius, kuriuos galėtų atskirti pertraukos. Instrumentiniai koncertai šiuolaikinių kompozitorių kūryboje gana dažnai verčia pakelti antakius, nes šio žanro kūriniai ypač apaugę žanrinėmis konvencijomis. Taip nutiko ir šįkart. Puiki savo profesijos atstovė modeliavo šią kompoziciją tarytum tipišką romantinį virtuozinį koncertą (o jame galėjome rasti visus to požymius – virtuozinius pasažus, kadencijas, kantilenas, pagaliau, struktūrą). Ir tarytum negali čia niekuo suabejoti – viskas parašyta natose. Didžiulis, masyvus ir į praeities laikus nukeliantis Koncertas. Tačiau jo klausantis po Narbutaitės kūrinio kažkas nesisiejo, nesilipdė. O gal net užgožė. Nuskambėjo ir Anusevičiūtės encore – Henri Vieuxtempso Kaprisas Paganini atminimui. Gilus garsas, puiki technika, kantilenos grožis, jausminga retorika – tai tik paliudijo, kad ypač romantinėje muzikoje altininkė jaučiasi kaip savo namuose.

Antroje vakaro dalyje – Olivier Messiaeno „Trys mažosios liturgijos apie dieviškąją esatį“. Atliko choro „Vilnius“ moterų grupė, Jolanta Silkauskienė (fortepijonas), Jonė Punytė (čelesta), Motiejus Bazaras (Martenot bangos), ansamblis „Giunter Percussion“. Taip, tai labai sudėtinga partitūra, ką galima buvo pajusti koncerte. Bet atsiminčiau vieną istorinę detalę. Štai dar, regis, 1967 m. šis kūrinys tapo Nacionalinės M.K Čiurlionio menų mokyklos choro repertuaru, vadinasi, jau daugel metų egzistuoja mūsų sąmonėje. Ištrauka iš Leonido Melniko knygos apie Saulių Sondeckį: „Atlikti Messiaeno „Tris mažąsias liturgijas“ mane paskatino geras pažįstamas iš Maskvos Grigorijus Chaimovskis – pianistas, žurnalo „Sovietskaja muzyka“ atlikimo meno skyriaus vadovas. Jis buvo ištikimas Messiaeno gerbėjas, skambino jo fortepijoninius bei kamerinius kūrinius ir visaip bandė juos propaguoti. Laikas nebuvo tuomet palankus tokioms iniciatyvoms, bet jis nenuleido rankų. <...> Maskvoje atlikti kūrinį katalikiškos liturgijos tekstais nėra galimybės, prašė pabandyti tai Lietuvoje. <...> Susirinkome, pradėjome repetuoti. Orkestras klysta, bet aš jau esu gerai pasiruošęs, pataisau klaidas, paaiškinu, viską kontroliuoju. <...> Pakviečiau į talką Antano Jozėno vadovaujamą M.K. Čiurlionio menų mokyklos chorą – su juo nebuvo jokio vargo, prieš ateidami labai gerai pasiruošė“ (p. 352).

Šis istorinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos choro interpretacijos įvertinimas iškilo klausantis kūrinio šį kartą. Messiaeno muzika juk nėra tik natos, gerai perskaitytos natos. Kai kurie atlikėjai šiam kompozitoriui, galima sakyti, paskiria visą savo gyvenimą, kad galėtų laisvai „braidžioti“ po Messiaeno dermes, ritmus ir harmonijas. To atsidavimo, ko gero, ir pritrūko – abejonių kėlė choro interpretacija: registrų disbalansas, tarties blankumas, įstojimų (ne)sinchroniškumas. Abejonių kėlė ir visas ansamblis, veikiau skaičiavęs natas ir pauzes, nei muzikavęs Messiaeno pulsu.

Grįždama prie pradžioje išsakytų minčių, pirma, pabrėžčiau tai, kad šiuolaikinė muzika neturėtų būti tik atsitiktinė viešnia simfoninių ar kamerinių koncertų erdvėse, ji gali mus lydėti nuosekliai per visą sezoną. Antra, laikas suprasti, kad istorinės ir šiuolaikinės muzikos atlikimo moduliai yra labai skirtingi. Verta juos išstudijuoti, į juos įsijausti. O trečia, reikėtų suvokti, kad šiuolaikinės muzikos autorių kūriniai dažnai įkūnija visiškai skirtingus pasaulius, kuriems surasti stilistinius kontekstus – profesinis iššūkis, užduotis ir mįslė.