Erudicija ir kuklumas

„...paskambinsiu kokią seną šokio ariją, labai seną, labai taurią ir mažumėlį liūdną...“ (Gabriele D’Annunzio „Consolazione“, cit. iš G. Ph. Telemanno knygos „Dainavimo, grojimo ir skaitmeninio boso pratimai“, parengtos ir išverstos G. Kviklio, Vilnius, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2022).

Kas prisimintų balandžio 7 dieną, antradienio po Velykų priešpietę, nesunkiai atminty atkurtų atšiaurų paveikslą: atvėsęs oras, lietus, o visa tai dar pučiant gūsingam šiauriui. Tačiau artėjant 16 valandai lietus nurimo, debesys sklaidėsi. Kaip tik Šv. Jonų bažnyčioje prasidėjo kamerinės muzikos valanda „Festina lento“, skirta vargonininko, klavesinininko, pedagogo, daugel metų ansamblio „Musica humana“ nario Gedimino Kviklio jubiliejui. Koncertą ir parengė šis Roberto Beinario (meno vadovas, solistas, dirigentas) vadovaujamas ansamblis, solistai Jomantė Šležaitė-Paukštė (koncerto vedėja, sopranas), Ilona Girdžiūnaitė (smuikas), Ramunė Grakauskaitė (smuikas), Mykyta Nekh (smuikas), Inga Kuizinaitė (smuikas), Ričardas Vytas (altas), Lukas Abromaitis (violončelė), Anielius Lukošiūnas (klarnetas).  Skambėjo marga programa: Joaquíno Rodrigo, Johno Williamso, Vincenzo Di Chiaros, Bélos Kovácso, Ástoro Piazzollos, Johanno Sebastiano Bacho ir kt. kūriniai, Kviklio paskirti „mus palikusių draugų atminimui“ ar dedikuoti kitaip artimiems žmonėms. Nacionalinės filharmonijos vadovė Rūta Prusevičienė Kvikliui įteikė garbės ženklą „Tarnauju muzikai“.

Koncerto pradžioje vargonais solo užgrojo ir pats jubiliatas. Iškilmingai gaudžiant Nielso Gade’s Šventiniam preliudui choralo „Lobet den Herrn“ („Šlovinkim Viešpatį“) tema, tarytum pagal kokią nematomą režisūrą suspindo saulė, užliejusi centrinę Šventų Jonų navą, gausiai susirinkusią publiką. Tame apšvietime paskiau dar išgirsime Johanno Sebastiano Bacho „Das alte Jahr vergangen ist“ („Senieji metai praėjo“, BWV 614) ir Sigfrido Karg-Elerto Postliudą. Apie ką ši muzikos formomis kalbanti keliolikos minučių istorija, netikėtai nušvitusi, apgalvotai jubiliato sudėliota? Apie jį patį, Gediminą Kviklį – apie šviesų, taikų ir giliai tikintį žmogų, apie Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos labai draugiškos (iki šiol susitinkančios) klasės moksleivį, o vėliau ir jos mokytoją; apie Muzikos akademijos studentą, fortepijoną baigusį Stasio Vainiūno klasėje, o vėliau vargonus Leopoldo Digrio klasėje, o galop ir dėstytojavusį šioje aukštojoje mokykloje, vadovavusį Vargonų ir klavesino katedrai. Ir dar – apie stažuotę Prahoje pas Zuzaną Růžičkovą, o vėliau aktyvų dalyvavimą Lietuvos ir Čekijos draugijoje, nekart į jos veiklą įtraukiant čekų kompozitorių muzikos matmenį.

Apie Kviklį galima drąsiai kalbėti kaip apie eruditą, labai humanišką ir laisvą žmogų, kurio nevaržo tokie imperatyvai kaip „privaloma“, „ataskaita“, „apskaičiuotas paklusnumas“ ar pan. Priešingai – ne tik mylėdamas muziką, bet ir puikiai mokėdamas keletą užsienio kalbų, būdamas apsiskaitęs, nuolatos susidomėjęs, jis jaučia vidinį poreikį keliauti po Europos, Lietuvos muzikos istoriją ir joje palieka savo pėdsaką. Antai redaguotos Juozo Gruodžio, Česlovo Sasnausko, Vytauto Bacevičiaus kūrinių vargonams natos. Arba parengtas puikus ir labai reikalingas leidinys – 1735 m. Georgo Philippo Telemanno sudarytos „Singe-, Spiel- und Generalbassübungen“ („Dainavimo, grojimo ir skaitmeninio boso pratimai“) knygos vertimas į lietuvių kalbą, su Kviklio palydimaisiais straipsniais, dalykiniais komentarais, poetinių tekstų vertimais iš vokiečių į lietuvių kalbą, su elementariosiomis skaitmeninio boso taisyklėmis. Leidinio tekstus švelniai persmelkia subtilaus humoro šešėliai – tai tipiška šiam autoriui. Pastaraisiais metais Kviklio itin vykusiai darbuojamasi aranžuočių, transkripcijų srityje. Kodėl? Turbūt ir vėl – iš laisvos valios, nes įdomu, nes tam reikia specialių žinių, kurios yra sukauptos ir vis gilėja.

Erudicija, kuklumas ir nepaprastai intensyvus darbingumas, be to, niekad viešai neeksponuojamas išprusimas – tai ir yra Kviklio esminiai bruožai, autentiškai suvokiami tik artimiausių jo draugų, bičiulių. Bet kai kas teko ir jo mokiniams. Atsiprašau už asmeniškumą. Šių eilučių autorei ir jos klasiokui, puikiam pianistui, dabarty fortepijono profesoriui Siatle (JAV) Dainiui Vaičekoniui teko būti bene pirmiems Kviklio fortepijono specialybės mokiniams Čiurlionio menų mokykloje. Mokėmės pas Kviklį ištisus 11 metų. Visiems laikams įsiminė keletas dalykų. Nuo pat pirmųjų klasių mokytojas skatino groti keturiomis rankomis – jam visada buvo malonu tai daryti. Benjamino Godard’o pjesė „Le matin“ ir šiandien (ko gero, nuo III klasės) guli ant mano pianino. Mokantis pas Kviklį tarsi nebuvo sovietinės santvarkos: tarkim, užduoti Bacho choraliniai preliudai nelikdavo tik „Es-dur“ ar „g-moll“ – mokytojas išvertė ne tik pavadinimus, bet ir visą liuteroniško choralo tekstą: „Pabuskite, šaukia mus balsas“ arba „Ateik, pagonių Išganytojau“ etc.

Būdavo ir kitokių įdomių pasažų pamokose. O juos subendravardiklinus iškiltų inteligencija, išmintis, tylus balsas, šiltos rankos. Būdavo tragiška, kad prieš įskaitas, egzaminus rankos sustingsta, atvėsta, tačiau mokytojas jas pašildo, pamankština, – tai buvo įprasta, labai padėdavo, didžiai pastūmėdavo...

Sveikindama Gediminą Kviklį 80-mečio proga linkiu visada tų šiltų ir sveikų, muzikui taip svarbių, rankų, niekad neblėstančio visokeriopo intereso ir dėkoju už nemąžtančios meilės muzikai užkratą. Ilgiausių metų, Mokytojau!