Tęsiant prasmingą tradiciją

Prieš prasidedant bet kokiam jau ilgiau besitęsiančiam festivaliui, spėkite, koks klausimas užduodamas dažniausiai. Ogi – kas naujo bus festivalyje? Po teisybei, banaliau nesugalvosi, bet turi suktis ir atsakinėti į tą dešimtis kartų pateikiamą klausimą, tarytum jis turėtų kokią nors esminę reikšmę, tarytum naujumas būtų kokybės atitikmuo. O juk tiesiogine prasme kiekviename festivalyje, kuris jau rengiamas keletą, keliolika, keliasdešimt metų, – kiekvienas kartas yra atsinaujinęs, netgi naujas, nebesikartojantis, nes kuriant, formuojant festivalį, rūpinantis jo tęstinumu, fokusuojamasi ne į „vienadienės peteliškės“ sindromą, bet į nusistatytų kriterijų balansą. Išrankesniam klausytojui tie atsikartojantys dalykai, sąveikaujantys su premjeromis (kitomis naujienomis) kaip tik ir tampa vertės paliudijimu, traukos objektu. Todėl, kad kalbama apie rimtą tradiciją, apie klasikinio meno vertybes – į jas gali vėl ir vėl žiūrėti, jų klausytis, skaityti etc. ir kaskart vis iš naujo analizuoti, vis daugiau sužinoti, daugiau patirti.

Smulkiau nenagrinėjant Vilniaus festivalio 29-erių metų tėkmės, kristų į akis viena kilni ir nebūtinai tik muzikinė tradicija, nuo pat pirmųjų festivalių akivaizdžiai įausta į šio renginio audinį. Tai koncertai, skirti Gedulo ir vilties dienai, vykę (vykstantys) birželio 14-ąją ar išvakarėse. Tarptautiniu mastu tarp kitų festivalių siekęs įsitvirtinti Vilniaus festivalis minimai progai iš pradžių skirdavo užsienio kompozitorių requiem, mišias ir panašių žanrų kūrinius –Benjamino Britteno, Giuseppe’s Verdi, Hectoro Berliozo, Leonardo Bernsteino etc. Kurį laiką ši tradicija „ilsėjosi“, kol vėl atgimė jau su lietuvių kompozitorių veikalais. 2008 m. Gedulo ir vilties dieną skambėjo Onutės Narbutaitės „Trys Dievo Motinos simfonijos“, 2011 m. – Vidmanto Bartulio „Requiem“, o štai pernai – Osvaldo Balakausko „Requiem Stasio Lozoraičio atminimui“.

Aišku, kad tokių monumentalių, solidžių, visą koncertą apimančių ir atitinkamiems žanrams priklausančių lietuvių kompozitorių kūrinių nėra labai daug ir tai verčia pamąstyti apie kitokias kompozicijas, ką pastebėjome ir šių metų festivalyje. Nors oficialiai greta koncerto datos – birželio 13 dienos – nebuvo įrašytas paskyrimas „Gedulo ir vilties dienai“, šis koncertas suvokiamas būtent kaip minimos tradicijos tąsa. Skambėjo 2001 m. Onutės Narbutaitės sukurta „Melodija Alyvų sode“ (Simfonijos Nr. 2 II dalis – „Melodija“) ir Algirdo Martinaičio šešių dalių „Tikėjimo ir vilties invokacijos“, parašytos 2023 metais. Abu kompozitoriai – tos pačios kartos, pasižymintys kai kuriais bendrumais, saitais, kurie laikui bėgant gal tesidriekia vos matomu punktyru, netiesiogiai. Iš tikrųjų tai dvi labai skirtingos, valingos ir kūrybingos asmenybės, o jų kūrybą, laimei, galime jau daug metų nuosekliai sekti, stebėti.

Birželio 13-osios koncerte išryškėjo tarsi dvi kūrėjų perspektyvos, žvelgiant gal ir į labai panašius dalykus. Narbutaitės ir Martinačio kūrybą galėtume drąsiai vertinti ne tik kaip muzikinį reiškinį, bet kaip daugiasluoksnį kultūrinį junginį, persmelktą istorijos, menų, tradicijų ar tiesiog išsilavinimo, intelekto visumos. Nors rašydama muziką ir balsui, chorui Narbutaitė pirmiausia palieka ypatingo instrumentinės, kamerinės ar simfoninės muzikos suvokimo įspaudą, nepaisant to, kad ši muzika neretai turi ir balso „maitinimo šaltinį“. Narbutaitės gebėjimas girdėti orkestrą (ir vėliau tiksliai tą girdėjimą perteikti) primintų tarsi gero ornitologo gebėjimą pasinerti, bet nepaskęsti paukščių balsų jūroje, kita vertus, primintų jos fantastišką talentą koordinuoti, organizuoti daugybę detalių, vėlgi tarp jų nepaskęstant, bet randant plonyčių, preciziškų sąsajų joms sujungti – o jų plika akim nepamatysi.

Vis grįžtant prie Narbutaitės kūrinių, juos podraug norisi iš naujo „skaityti“, patirti, apmąstyti. Narbutaitė ir Vilnius – tai nebūtinai tiesiogiai, bet nuolat tyvuliuojantis ryšys, jos kūryboje išsisakantis autentiška miesto kultūros patirtimi. Ir nors „Melodijoje Alyvų sode“ nėra teksto, poetinė kūrinio idėja visada atsiveria savaip. Šįkart atsivėrė ir kaip savotiškas requiem gegužės 20 d. žemiškąją kelionę baigusiam kompozitorės tėvui Vytautui Narbutui... „Melodiją“ interpretavo Nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Roberto Šerveniko, kuris turi galimybę dalyvauti šio kūrinio gyvenime nuo pat jo gimimo. Beje, Narbutaitės Antroji simfonija (kurios II dalis ir yra „Melodija“) dedikuota šiam dirigentui. Ypač svarbią „Melodijos“ finalui trimito partiją jautriai, niuansuotai bei prasmingai grojo Jonaszas Rudolfas Dziuba, LNSO trimitų grupės koncertmeisteris.

Martinaičio „Tikėjimo ir vilties invokacijos“ – šešių dalių oratorija mišriam chorui, skaitovui, solistei ir simfoniniam orkestrui, kurią autorius apibūdina taip: „Dabartinio karo ir pasaulio suirutės laiku didžioji pokario Lietuvos žmonių tremties, įkalinimų kančia mums turi tapti šventu atminimu, sakraliuoju apmąstymu dabarčiai ir ateičiai.“ Kūrinys buvo parašytas Tremtinių ir politinių kalinių metams paminėti, naudojant Vinco Mykolaičio-Putino, Maironio, psalmių, Naujojo Testamento, Lietuvos laisvės kovotojų maldynėlio tekstus, taip pat dvasininkų Alfonso Svarinsko, Alfonso Lipniūno, Juozo Zdebskio pamokslų ir laiškų fragmentus. Dar neišgirdęs viso kūrinio, bet bandydamas aprėpti jį charakterizuojančią informaciją, susimąstai: veikalas gimė kaip stipraus šio laikmečio poveikio rezultatas, o jam pasiekti kompozitoriui ir prireikė daugybės ženklų, įrankių, idėjų. Ir iš tiesų klausant, sekant daugiabriaunės partitūros eigą teko pasitelkti įvairius suvokimo režimus: verbalinį, jausminį, muzikinį, teatrinį, bendruomeninį etc.

Neseniai klausantis Martinaičio pokalbio su muzikologe Rasa Murauskaite-Juškiene („Klasikos“ radijas), įstrigo jo pasakojimas apie vieno kūrinio formą, kurią jis apibūdino kaip senos daržinės, kuri suaižyta plyšių, tačiau jų nevalia užtaisyti, nes per juos daržinė kvėpuoja. Manding, ir šioje didžiulėje, visko kupinoje partitūroje Martinaičiui rūpėjo surinkti į delnus visus reikiamus (o gal ir keletą pašalinių) dalykus, kad jie nenusimestų ir kad gal būdami ne tokie tinkami, grakštūs, meniški vis dėlto leistų „Tikėjimo ir vilties invokacijoms“ pilnais plaučiais kvėpuoti ir kreiptis į didžiulę auditoriją. Tad, nevengdamas citatų, savo ankstesnės kūrybos atgarsių, įvairių balso artikuliacijos būdų, kompozitorius, patraukęs į šoną „muzikinę pozą“, paniro į garsų, žodžių, minčių ir atminties hiperboles bei paraboles. Nepaisant to, kad Nacionalinės filharmonijos salė atrodė ankštoka tokios vidinės erdvės partitūrai, jai skleistis visokeriopai padėjo atlikėjai: Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras, skaitovas Darius Meškauskas, solistė Gintarė Ramanauskaitė, dirigentas Robertas Šervenikas.