Aukšti kalnai ir gilūs slėniai

Sakoma, kad bydermejerio atstovo austrų tapytojo Josefo Danhauserio paveikslą „Liszt am Flügel“ („Lisztas prie fortepijono“) geriau pažįsta ne dailės, bet muzikos srities žmonės. Šioje 1840 m. nutapytoje 122, 5 cm / 165 cm formato drobėje, užsakytoje fortepijonų meistro Konrado Grafo (beje, kiek anksčiau padovanojusio savo instrumentą Ludwigui van Beethovenui), matome fortepijonu skambinantį pagrindinį herojų Ferencą Lisztą, apsuptą būrelio amžininkų: Marie d’Agoult, George Sand, Niccolò Paganini, Gioacchino Rossini, Victoro Hugo, Alexandre’o Dumas. Tačiau, ko gero, labiau akį patraukia rūsti ir tauriai valdinga balta Beethoveno biusto figūra debesuoto dangaus ir lango fone. Beje, drobės autoriui Danhauseriui teko ne tik sukurti Beethoveno pomirtinę kaukę, bet ir nupiešti keletą kompozitoriaus eskizų jau mirties patale. Taip, Beethoveno kultas, tikslas laikyti save Beethoveno idėjų tęsėju, persmelkia visą XIX amžių, o gal dar vėlesnį: nuo Schuberto iki Mahlerio, nuo Schumanno iki Brahmso, nuo Liszto iki Wagnerio.

Šioje drobėje užfiksuotas vizualus romantikų estetinės tapatybės, kultinio santykio ir kolektyvinės atminties dokumentas atmintyje iškyla retokai, tačiau klausantis Nacionalinio simfoninio orkestro koncerto, įvykusio kovo 28 d., jis, regis, pleveno ore. Koncertą dirigavo Robertas Šervenikas, pasirinkęs klasikinę simfoninio koncerto programą: Beethovenas, Édouardas Lalo ir Johannesas Brahmsas. Tokio pobūdžio programų struktūra – itin būdinga pasaulinėje praktikoje, tarytum paliudijanti, jog klasikiniai šedevrai nedyla ir kaskart džiugina jų pakartotinai besiklausantį ir profesionalą, ir mėgėją. Galima nujausti, kad ir maestro Šervenikas tokiai programai ryžosi ir dėl šios, ir gal dar dėl kitos priežasties – savotiško profesinio lakmuso, kai sugrįždamas prie įvairiais gyvenimo etapais diriguotų kūrinių gali pasitikrinti, atrasti, giliau įsiskverbti.

Beethoveno uvertiūra „Egmontas“, nors vienadalis, apie 10 minučių trunkantis, dramatiškas, kompaktiškas kūrinys, turi galimybę tokios sandaros koncertuose tapti ne tik įspūdinga įžanga, bet ir savotišku koncerto motto. Iš tikrųjų, šįkart jame atsiskleidė dirigento prioritetas formos aiškumui, tematiniam konkretumui, klasikiniams partitūros „perskaitymo“ kriterijams. Pirmoje koncerto dalyje dar skambėjo ir labai gerai violončelininkams pažįstamas, betgi mūsiškėje scenoje nedažnai atliekamas Lalo Koncertas violončelei ir orkestrui d-moll. Įdomi detalė, kad prieš porą savaičių šiam orkestrui dirigavęs Victorienas Vanoostenas į programą įtraukė irgi Lalo kūrinį – operos „Yso karalius“ uvertiūrą. Abu Lalo veikalai primena labai produktyvų, netgi kulminacinį šio kompozitoriaus etapą, 8-ąjį XIX a. dešimtmetį, kai sukurta dar ir „Ispaniškoji simfonija“, Koncertas smuikui ir orkestrui, kiti veikalai.

Beethoveno kultas, gal ne taip akivaizdžiai, bet irgi švelniai yra palytėjęs Lalo, tačiau tai nenustelbė jo individualios, raiškios estetikos, elegantiškai pulsuojančios instrumentuotės, kartais pražystančios ispaniškais žanriniais elementais, nulemtais kompozitoriaus tautinės kilmės. Scenoje pasirodžius estų violončelininkui Marceliui Johannesui Kitsui ir po trumpos orkestro įžangos įstojus su savąja solo partija, netruko rastis pojūtis, kad šis Lalo kūrinys tarsi jam sukurtas – solistas tiesiog sklendė muzikinės medžiagos reljefu, tapdamas ne vien vyraujančiu, bet ir įdėmiai, labai nuoširdžiai į orkestrą įsiklausančiu bendraminčiu. Ir šis žodis, manding, labai tiktų apibūdinant visą kūrinio ansamblį. Ir dar atrodė, kad Kitsas ir Šervenikas veikiau tapo šio „bendraminčių klubo“ moderatoriais, o ne vadovais. Visi muzikantai užčiuopė Lalo muzikos dvasią, kurios žavesys ypatingu violončelininko ir orkestro ansambliu skleidėsi antroje Koncerto dalyje.

Publikos paakintas Kitsas dar pagriežė encore. Ištarė: ačiū, Bach, Sarabanda. Taip, Šeštosios siuitos Sarabanda skambėjo kaip koks pažadas išgirsti šį solistą griežiant solo rečitalį (būtų nuostabu). Kitso pagriežta bene komplikuočiausia Sarabanda iš Bacho Siuitų violončelei solo tik darkart patvirtino, kad tai ypatingų galimybių solistas, suformavęs savo garso filosofiją, o šioji atausta santūriu temperamentu, inteligencija ir intelektualia humanizmo pasaulėžiūra.

Antroje koncerto dalyje skambėjusi Brahmso Pirmoji simfonija buvo centrinis šio vakaro kūrinys dirigentui Šervenikui, kuris, kaip sakyta, susitelkė darkart panagrinėti, interpretuoti simfoninio orkestro klasiką, tarpusavy susietą stipriais ryšiais. O Brahmso ir Beethoveno muzikos ryšių šiame kūrinyje apsčiai. Tačiau, ko gero, ne tai svarbiausia, nes ilgai brandintas kūrinys kažkada, Brahmso laikais, sulaukė gana rezervuotų, jei ne kritiškų, vertinimų, o šiandien visada yra laukiamas koncertų salėse.

Kaip dera įsižiūrėti į šios partitūros visumą, į sudėtingą ir meistrišką kompozitoriaus rašyseną, į tematizmą, į instrumentinių grupių balansą, kad ji skambėtų tarytum iš naujo? Simfonijos interpretacija padarė didžiulį įspūdį, nes galgi ir įvyko tas „iš naujo“. Šerveniko profesinį braižą iš tiesų praturtino jo pastarųjų metų chorinio dirigavimo patirtis (nuo 2021 m. kovo jis yra Kauno valstybinio choro meno vadovas ir vyr. dirigentas). Apie tai bylojo ypač III ir IV simfonijos dalys, kuriose svarbiu matmeniu skleidėsi melodinis pradas. Juk muzikoje taip svarbu išdainuoti (tas leitmotyvas buvo akivaizdžiai juntamas ir violončelininko Kitso sampratoje). O nepaisant šios savybės, dar svarbiau simfoniją susieti su idėja – kuriančia, bendrinančia, formuojančia. Šervenikui sekėsi sutelkti ir išryškinti Brahmso partitūroje glūdinčius tematinius, mentalinius, emocinius ir absoliučiosios muzikos reikšmę nusakančius esminius muzikinius parametrus.

Dirigento idėjos gavo puikų atsaką iš orkestrantų – fantastiškai grojusių medinių pučiamųjų, darniai „dainavusių“ styginių. Na, o Simfonijos finale skambėjusi Alpių rago tema – 1868 m. Brahmso kaip dovana pasiųsta Clarai Schumann, pridėjus žodžius: „Hoch auf’m Berg, tief im Tal grüß ich dich viel tausend mal!“ („Nuo aukštų kalnų ir gilių slėnių daugybę kartų sveikinu Tave“), – galėtų skambėti kaip sveikinimas dirigentui Robertui Šervenikui jubiliejinės sukakties proga.