Liucijos Drąsutienės mokykla

Kovo šeštosios pavakare mus pasiekė žinia: žemiškąją kelionę baigė profesorė Liucija Drąsutienė (1937–2025). Užklupus liūdesiui netrukus radosi mintis, jog tai vienas tų žmonių, apie kuriuos galvojama: jie bus, lydės visada. Taip, be Liucijos Drąsutienės sunkiai įsivaizduojamas užbaigtas mūsų kultūrinės bendruomenės paveikslas – ar tai būtų Nacionalinė M.K. Čiurlionio menų mokykla, ar Lietuvos muzikos ir teatro akademija, ar tiesiog autentiškai ir giliai muziką suvokiančių bei mylinčių žmonių bendrija. Betgi Jos profesinis braižas, žmogiška energija, kultūrinės patirtys organiškai tapo dar viena bendruomene – Drąsutienės mokykla, kurios akivaizdi tąsa – Jos stiprūs, įdomūs, puikiai pasirengę mokiniai, dirbantys fortepijono dėstytojais, mokytojais, taip pat koncertuojantys kaip pianistai.

Ši bendruomenė skaičiumi ne tokia didelė, bet turinti savo tradicijas, savitą tarpusavio bendravimo apykaitą, kriterijus ir vertybes. Štai prieš keletą dienų buvusios mokinės Albinos Šikšniūtės parašyto prisiminimo fragmentas: „Į Liucijos Drąsutienės fortepijono klasę Čiurlionio menų mokykloje įstojau mokytis būdama dvylikos. Nuo pat tada mus siejo be galo artimas ne tik profesinis, bet ir žmogiškas ryšys. Visada žavėjo Jos gebėjimas būti ne tik reiklia, bet ir įkvepiančia, ne tik aukštas profesines užduotis formuojančia mokytoja, bet ir puikia pašnekove, traukiančia aplinkinius nenuilstančia energija, aukštu emociniu intelektu, subtiliu humoro jausmu. Jos įkvepiantis žinių troškimas, kūrybinis užsidegimas darbe su mokiniais ir studentais, domėjimasis svarbiais kultūrinio gyvenimo įvykiais visada buvo tarsi ypatingas energijos laukas, nušviečiantis Jos buvimą ir nepaliekantis vietos tuštiems pokalbiams, juolab plepalams. Mūsų su Mokytoja pokalbių dienos buvo trečiadieniai. Labai gaila, kad vietoj šių pokalbių mano trečiadieniai nuo šiol bus pažymėti tik palinkėjimu mylimai Mokytojai amžinos palaimingos Ramybės. Ir dėkingumo už viską...“

Žvelgiant į Drąsutienės biografiją, faktiniu požiūriu ji susidėlioja tarsi gana paprastai: 1960 m. baigta Balio Dvariono fortepijono klasė tuometėje konservatorijoje, tais pačiais metais pradėta dirbti Čiurlionio menų mokykloje, dar po gero dešimtmečio – Muzikos ir teatro akademijoje. Drąsutienė ne tik dėstė fortepijoną, bet ir vadovavo Pedagogikos katedrai. Paskelbė per 50 mokslo straipsnių, parašė dvi knygas, kurių antroji – unikali Lietuvos fortepijono pedagogikos istorija, sutelkusi ir tradicijas, ir Jos pedagoginę patirtį, ir labai svarbias žinias. Tai „Lietuvos fortepijono pedagogikos puslapiai. XX amžius“ (2015), apdovanota Lietuvos kompozitorių sąjungos įsteigta Onos Narbutienės premija. Vis dėlto šie glaustai išdėstyti faktai – tik išorinis punktyras, po kuriuo glūdi nepaprastai srauni žmogiška Drąsutienės patirtis, Jos asmenybės ryškumas, unikalus charakteris, kritiškas žvilgsnis, gebėjimas nuolat mokytis ir menas turiningai nugyventi kiekvieną dieną.

Norėtųsi štai prisiminti gana senokai geram kolegai Edmundui Gedgaudui papasakotų prisiminimų fragmentą (beje, šiais prisiminimais knygoje „Balys Dvarionas“ Drąsutienė dalijasi kartu su studijų draugu Aleksandru Jurgelioniu, p. 216–225). Pasakoja Drąsutienė: „Bet priversti studentą ką nors nepriekaištingai nušlifuoti jis [Balys Dvarionas] nemokėdavo. Sužavėti, parodyti – taip. Užkrėsti. Jis buvo už dideles ir sudėtingas programas, kurios, jo supratimu, labiau brandindavo atlikėją negu detalizuotai paskambintos Medtnerio sonatos. Profesorius buvo plačių štrichų muzikantas. O mes buvome per daug vaikiški ir gal kaip tik mums tos prievartos ir trūkdavo. Negaliu sau atleisti, kad baigusi Konservatoriją atsisakiau, Jam diriguojant, skambinti su orkestru Chopino Koncertą e-moll. Įlindau į Operos teatrą, apsikroviau klavyrais – nebebuvo laiko. Jis tik pasiūlė. Priversti, suorganizuoti nemokėjo. Dabar matau, kokie mes buvome žali ir neverti bendrauti su Juo.“

Manding, šias su savo Mokytoju patirtas pamokas kaip vieną šaltinių Liucija Drąsutienė vėliau visokeriopai persvarstė, įgyvendino jau dirbdama su savo mokiniais. O jie suprato, kad mokosi skvarbios priežiūros, erelio žvilgsnio zonoje, o sykiu mokosi pas Žmogų, kuriam iš principo labai įdomu dirbti su jaunimu, dalyvauti jų gyvenimo kūryboje. Ar ne apie tai prieš keletą dienų atsiųstos pianisto, Jos mokinio Daumanto Kirilausko mintys: „Ji pati buvo labai disciplinuota, pozityvi, motyvuota, valinga ir tą valingumą įskiepijo mums. Niekada nepamenu jos skundžiantis, depresuojant ar nerandant prasmės. Blogiausiu atveju tai buvo nebent nusivylimai, priimant kokią nors nelabai gerą realybę, bet visais kitais atvejais Mokytoja Drąsutienė rasdavo optimalią išeitį, rasdavo už ko „užsikabinti“, gebėjo net ir dideliame blogyje įžvelgti mažytę dalį gėrio ir mokėjo ja pasidžiaugti, tuo užkrėsdama ir aplinkinius. Ji tryško noru gyventi iki paskutinių dienų ir dėl to paties valingumo bei pozityvaus nusiteikimo, net nusilpus sveikatai, dar vaikščiodavo, kaip pati minėjo, su vyru po penkis kilometrus, visada rasdavo kuo pasidžiaugti. Tai buvo stipri asmenybė, ir visada liks kaip labai įkvepiantis Žmogaus pavyzdys.“

Kiek pratęsdama šias Kirilausko mintis, pridurčiau ir kai kurias asmenines patirtis, susijusias su Drąsutiene, kai nekart teko drauge klausyti pianistų rečitalių, neišvengiamai pratęsiamų aptarimais, ar aktyviai ruoštis Jos knygos sutiktuvėms. Iš tiesų nepakartojama ta Jos užkrečianti vitališka energija ir visada skvarbus protas! Atmintyje iškyla ir jau paskutinių metų pokalbiai telefonu, kai nesigrauždama dėl to, kad nebegali aktyviai dalyvauti muzikos gyvenime, Ji gebėjo džiaugtis klausomais įrašais, skaitomomis recenzijomis, straipsniais ir taip susidaryti vaizdą, jį vertinti, apie jį diskutuoti. Šviesus Liucijos Drąsutienės atminimas dabar ypač siejasi su vienu kūriniu, suskambusiu kažkada mums važiuojant automobiliu, – tai Wolfgango Amadeus Mozarto Koncerto fortepijonui ir orkestrui Nr. 22 finalas. Pradėjus šiai muzikai skambėti, Ji nutilo, nusišypsojo ir sau būdinga šviesia, muzikalia intonacija ištarė: „Kaip mėgstu šį Koncertą, koks Grožis!“