Pokalbis su klavesinininke Giedre Lukšaite-Mrázková
Po ilgesnės pertraukos klavesinininkė Giedrė Lukšaitė-Mrázková vėl sugrįžo į Vilnių koncertuoti. Spalio 3 d. Valdovų rūmuose įvyko jos jubiliejinis rečitalis, kurį ji pati ir komentavo. Programoje – Johanno Casparo Ferdinando Fischerio, Johanno Sebastiano Bacho ir Josefo Antoníno Štěpáno kūriniai. Su visais jais klavesinininkė užmezgusi glaudų emocinį ryšį, pati šią programą ir parinkusi Vilniaus koncertui. Kiekvienas kūrinys buvo palydėtas apmąstytos istorijos, kurioje ryškėjo pagrindinės ašys – ankstyvasis klasicizmas, Johannas Sebastianas Bachas ir čekų XVIII a. antrosios pusės kompozitorių kūryba.
Jeigu reikėtų trumpai nusakyti, nupiešti Lukšaitės kaip muzikės portretą, pirmiausia atsigręžčiau į jos šaknis. Nuo kūdikystės jai buvo pažįstama, ką reiškia muzikuojantys namai, muzikuojantys kaimynai, jų vaikai, muzikos inspiracijų neapeinantys vaikiški žaidimai. Štai vienas svarbiausių jos Mamos Meilės Lukšienės dvasios interesų buvęs muzikos menas. Mama buvo išmintinga muzikos vertintoja, neblogai skambino fortepijonu, jautė nuostabią atgaivą skambindama keturiomis rankomis Franzo Schuberto, Ludwigo van Beethoveno ar kitų simfonijas, turėjo prijaučiančią šio muzikavimo partnerę – Giedrę Žmuidzinavičiūtę-Gučienę. Meilės Lukšienės fortepijono mokytoja buvo Jadvyga Čiurlionytė. Taigi Giedrės muzikinės šaknys – europinė namų muzikavimo ir pagarbos muzikos menui tradicija. O jau po to – stiprios asmenybės ateities kelio pasirinkimas, ištikimybė jam (nepaisant abejonių ir pertraukų), tampant savos srities eksperte. O kas yra ekspertas? Tas, kuris puikiai žino, suvokia, kuria, diskutuoja, mėgaujasi ir tuo gyvena, nepaisydamas nieko.
Tokia ir yra Giedrė Lukšaitė, ir šįkart atvykusi koncertuoti, susitikti su draugais, bet svarbiausia – pagarbiai ir didingai nusilenkianti grojamai muzikai. Koncertas praėjo, tačiau po jo vis kirba mintys: kokia technika, kokia koncentracija, koks stiliaus pojūtis! Ir dar: kokia rimtis, solidumas! Nes gimtadienio koncertas – tai, pasak Giedrės, „yra bendravimas ir tam tikra ataskaita, ko išmokau per savo gyvenimą“. Šis pagarbus sakinys kone ir tapo impulsu išsamesniam pokalbiui su Giedre Lukšaite-Mrázková.
Rečitalio pradžioje girdėjome dar ir jūsų komentarą, kuriame ryškiausiai skambėjo šios frazės – „aš esu mokinė“ arba „aš mokinuosi visur“, arba „dūšioj esu mokinė“. Mokymosi proceso jūsų gyvenime būta gana daug: viskas prasidėjo nuo fortepijono, paskiau buvo vargonai, klavesinas – modernus ir istorinis, istorinis fortepijonas. Bet, kaip galima suprasti, mokymasis jums – ne tik konkretus, formalus veiksmas „nuo–iki“, o kažkokia gera, prasminga būsena ir neprarastas noras tai daryti.
Tik dabar tai ir pamačiau, kad visą gyvenimą buvau mokinė. O viskas klostėsi automatiškai, mechaniškai, be jokio išankstinio plano. Čekijoje nemažai muzikų groja keliais skirtingais instrumentais, ši tendencija paveikė ir mane. Negaliu pasakyti, kad esu įvaldžiusi labai daug instrumentų, bet man buvo labai įdomu, kaip skamba tas ar kitas klavišinis instrumentas, kuriam originaliai kūrinys ir sukurtas. Mokykloje baigiau fortepijono klasę. Vargonų pomėgis irgi jau buvo nuo vaikystės, nes grojant man reikėjo orkestro, o vargonai savaip ir yra orkestras. Ir štai tuo metu taip sutapo, kad atsivėrė konkreti galimybė – konservatorijoje atsidarė vargonų klasė, į kurią iškart ir įstojau. Su klavesinu kita istorija. Juk modernaus klavesino garsas nekoks – tylus, blankus, ne kažką su juo padarysi. Bet man buvo įdomu, ypač dėl Bacho, rašiusio muziką klavesinui. Kai sužinojau apie barokinius instrumentus, tapo smalsu, kaip formuojasi barokinio klavesino garsas. Štai mano mokymosi kelionės kryptis: tiesiog einu įkandin garso. Paskui teko išbandyti dar senąjį, istorinį fortepijoną. Ir visąlaik buvau priversta mokytis. Jeigu nori žinoti, koks yra garsas, privalai su to instrumento garsu komunikuoti. Kita vertus, sakinio struktūra ir retorika man svarbiausi. Baroke nėra nė vieno tarpelio muzikos, kuris nebūtų susijęs su konkrečia emocija (būsena, afektu), ir jų tiek daug, kiek šiandien turbūt nesurastume. Šokis, kuris šokamas, ir šokis, kuris grojamas, bet jame jaučiama šokio dvasia, – tai labai įdomi muzikinė apmąstymo tema.
Paraleliai nuolat mokiau – turėjau mokinių, studentų. Mokiau groti barokiniu klavesinu, bet jo dar nebuvau gerai išstudijavusi. Stengiausi mokytis per įvairius kursus, seminarus, klausiausi daug įrašų, važiavau į Hagą, Amsterdamą. Nes juk pati mokiau to, kas man dar buvo nauja. Tad ir aš savaip buvau mokinė, kaip ir mano pirmieji studentai, kuriuos rengiau groti barokiniu klavesinu. Nuolat paknopstom turėjau surinkti itin daug informacijos, o tai daryti, beje, labai įdomu.
Dirbdama jau su vėlyvaisiais, paskutiniais studentais, jaučiausi visai kitaip, galėjau atsirinkti, lyginti įvairius teorinius šaltinius, pastebėti kai kurių jų subjektyvumą, kai ką vertinti rezervuočiau. Žodžiu, galėjau atsijoti. Bet buvo ilgas laikas, kai tas visas žinias dėjausi į galvą. Vargšai mano mokiniai (šypsosi). Dabar savo pirmųjų studentų atsiprašinėju (juokiasi). O jie, anuos laikus prisimindami, man pasakoja, esą, būdavo, ateinu į pamoką ir reikalauju vieno, po dviejų pamokų jau sakau „ne, reikia daryti kitaip“. Ir mes taip nuolat bandydavome, keisdavome. Galima sakyti, su jais eksperimentavau, kas interpretaciškai veikia, o kas ne. Nes tai, kas parašyta knygoje, teoriškai reglamentuota, yra viena, bet gyvenimas ir instrumentas – kita, čia reikia daug momentinio ir nuojautos padiktuoto subtilumo.
Tie ankstyvieji jūsų klasės studentai, kaip suprantu, yra būtent tos studentų kartos atstovai, kurie išreiškė savo laisvą valią ir 1990 m. pakvietė jus būti Prahos Mūzų menų akademijos katedros vedėja?
Taip, čia tas metas. Mūsų katedra yra klavišinių instrumentų: fortepijonas, klavesinas, vargonai. Ir tąsyk mane kvietė pianistai, nes žinojo kaip pianistę (nors tada fortepijonu ten jau negrojau), dažnai rengdavau seminarus apie baroko muziką, kaip ją interpretuoti fortepijonu. Tuo metu buvau žinoma ir kaip gerą techninį manualinį pasirengimą turinti vargonininkė.
Prisiminiau viename kontekste girdėtą prancūzų kalbos vertėjos, filologės Genovaitės Dručkutės akcentuotą baroko meno imperatyvą: džiuginti, mokyti, jaudinti. Ir vėl tas mokyti... Kaipgi muzika moko? Pamenu, kažkada esate pasakojusi, kiek daug jus išmokė ne vieną kartą skambinta klavesino partija Bacho pasijose.
Klausiau nepaprastai daug įrašų, rinkausi juos iš geriausių senosios muzikos specialistų, ypač Nyderlandų baroko interpretacijos mokyklos. Ta mokykla man sudėjo pagrindus, dėl to ji man labai artima. Olandai nuosekliai rėmėsi šaltiniais ir tam tikroje fazėje šiuo požiūriu (ieškant kuo didesnio autentiškumo) gal net buvo perlenkta lazda, nes dargi buvo madinga itin tiksliai istoriškai viską pateikti. Gestai, šokis, retorika, ritmas, struktūra – visa tai baroko muzikoje susiję su daugybe taisyklių, bet sykiu ištisai sutinki išimtis.
Ypatingiau gilintis į baroko muziką pradėjau 1989–1990 metais, po Aksominės revoliucijos. Tuo metu mums – vengrams, čekams, lenkams – buvo suteikta galimybė nemokamai pastudijuoti kursuose, keliomis kryptimis: dainavimo, šokio, klavesino ir styginių instrumentų. Vyko paskaitos ir koncertai. Tarkim, kol apie barokinius šokius girdėjau kalbant instrumentininkus, klausiausi to vien kaip teorijos. Bet kai tą temą ėmė plėtoti barokinių šokių mokytoja, detaliai rodydama visą gestikuliaciją, jungdama ją su muzika, – teorija atsistojo į savo vietą, o esmę ėmė diktuoti praktinis judesio ir garso ryšio pojūtis. Galop čia dar įsijungė teksto matmuo, retorikos teorija. Ir jeigu tuo laiku retorikos dar nebuvau išmokusi, ją supratau vėliau per Bacho „Pasiją pagal Matą“. Retorikos mokykla man buvo ne tik Bacho pasijos, bet ir jo kantatos, choralai. Todėl gal iš tolėliau žvelgiu į prancūzų baroką, kur nemoku pritaikyti šios retorikos mokyklos patirties. Bet ją sėkmingai galiu perkelti į vokiečių (vokiškai kalbančių kraštų) klasicistinę muziką. Mozarto, Beethoveno, Schuberto muzikoje – viskas yra pagal žodį. Taigi štai taip išmokau, tik nežinau, ar tai yra teisinga (šypsosi)...
Pakalbėkime apie muzikinį laiką, kurio suvokimas iš atlikėjo reikalauja ne tik daug išminties, praktikos, bet ir kažkokių iracionalių, pavadinkime, galių. Daugybę metų klausantis jūsų koncertų, įrašų ar trumpų paskaitas iliustruojančių muzikinių epizodų peršasi išvada, kad vienas jūsų aukštesnių – ne techninių, o interpretavimo – tikslų yra laikas, suvaldytas muzikinis laikas. Spėju, tai ateina ir iš gyvenimiškos laiko patirties: atrodytų, ne laikas jus turi, bet jūs laiką.
Taip, (su)kurti tą muzikinį laiką sunku. Nežinau, ar klausytojas tai jaučia, bet dabar mano būsena tokia – esu laisva. Ir kai groju, labai sąmoningai dirbu su laiku. Prieš tai viską žinojau teoriškai, o dabar tuo metu, kai groju, galiu laiką pratęsti, sutraukti, bet svarbiausia – jaučiu, kada tai galiu padaryti. Štai, tarkim, jeigu yra ilgos sekvencijos, jas galiu truputį suglausti, bet pirmą ir paskutinę jų grandį turiu išplėsti. Tą, ką pavogiau, – grąžinti. Tačiau yra dar kitas svarbus dalykas – atsikvėpimai, kurie išreiškia ir fizinę būklę. Ar galiu ilgėliau atsikvėpti, ar trumpiau. Ar publikos būsena tokia, kad galiu viską suglausti, ar atvirkščiai – viską ištęsti. Dabar esu to laiko šeimininkė. Anksčiau turėjau pilną galvą taisyklių, mane veikė ir išoriniai dalykai – per daug galvojau, kas ką gali pasakyti, kaip įvertins, ar teisingai groju. Dabar aš kur kas lėčiau kalbu, nebebėgu, nebijau pratęsti savo laiko su tyla ir, kaip sakiau, jaučiuosi labai laisva.
Turėjau vieną studentę japonę, kuri per magistro egzaminą grojo modernaus japonų kompozitoriaus kūrinį klavesinui, jį analizavo ir savo rašto darbe. Kūrinys iš pirmo žvilgsnio buvo labai netaisyklingas garsinės medžiagos ir struktūros požiūriu, bet jai pasisekė jį puikiai interpretuoti dėl preciziškai natūralaus darbo su laiku. Mokiausi ir aš, kaip ji dirbo su pauzėmis, atsikvėpimais. Mokiausi...
Esate jau labiau Čekijos nei Lietuvos žmogus.
Taip, Čekijoje gyvenu jau 48 metus. Iš Lietuvos išvykau 30-ies.
Esate prahietė, labai turtingos ir senos muzikinės kultūros miesto gyventoja. Prisipažįstate, kad labai mylite čekų muziką, jos specifinį charakterį. Gal muzika padėjo dar geriau suprasti čekų mentalitetą? O gal jį gerai pažįstant (juk jūsų vyras Karelas tikras čekas) patraukė ir toji čekų muzika?
Čekų barokas, lyginant jį su itališku, vokišku, yra labai paprastas, stačiai supaprastintas. Baroko laikotarpio čekų muzika, išskyrus Jano Dismas Zelenkos barokiškai turtingą kūrybą, nėra įdomi. Kur kas įdomesnė pereinamojo laikotarpio iš baroko į klasicizmą muzika. Taip pat ir klasicizmo kūryba. Harmonija, simetriškumas, liaudies dainų intonacijos – tai klasicizmo bruožai, tačiau čekų muzikoje jie susilieja ir su dar likusiomis kai kuriomis barokinėmis priemonėmis. Vis dėlto įdomu ir tai, kad Čekijoje liko vos keli tuometės muzikos autoriai, o didžioji dalis išvyko gyventi ir kurti į užsienį – Vieną, Manheimą, Berlyną, Paryžių. Daugelis perėmė skirtingus kitų kraštų muzikinius impulsus.
Ir dar čekai turi humoro jausmą, kuris dabar gal kitoks, grubesnis, bet ypač tas anų laikų žaismingumas tampa reikšminga ir muzikos savybe. Sunku pasakyti, ar čekai austrams jį perteikė, ar ir tie, ir tie prisidėjo šia prasme, bet Vienos klasicizmo žaismingumas, kaip viena savybių, yra akivaizdus. Beje, kai jaunystėje Vilniuje mokiausi fortepijono, man jokių problemų nekėlė Mozarto muzika, jaučiausi joje kaip žuvis vandeny: žaismingumas, sąmojis man buvo visiškai suprantami. Atsidūrusi Čekijoje iškart pajutau, kad čekų santykiuose daug humoro, noro viską nuleisti juokais, sveikai pasišaipyti. Todėl tarp čekų šiuo požiūriu jaučiuosi labai gerai. Kai pradėjau groti čekų ankstyvojo klasicizmo ar tiesiog klasicizmo muziką, jutau, kad joje esu kaip namie. Bacho muzika man visada buvo labai įdomi, joje ir ieškojau, ir ja argumentavau, dirbau su šia muzika ir iš jos mokiausi, kaip jau sakiau. O čekų XVIII a. antrosios pusės muzikoje aš nieko nesprendžiu, nesuku galvos, jaučiu ją ir tiesiog groju. Su čekų publika nekart išbandžiau savąjį šios muzikos suvokimą ir klausytojai tai labai natūraliai priėmė. Žinoma, čia daug ką galiu panaudoti iš baroko muzikos žinių – gestų ar retorikos, afektų ar muzikinio laiko pažinimo. Bet tai yra žinojimas ir gairės (o ne taisyklės), ką galėčiau panaudoti interpretuodama čekų muziką.
Gražiai susišaukia su Apšvietos amžiaus retorika – žinojimas išlaisvina žmogų...
Tikrai taip. Anksčiau sakydavau: šitą žinau, o šito dar nežinau. Dabar galiu sakyti: šitą perskaičiau, bet manau truputį kitaip. O ar tai teisinga, nežinau. Muzikoje daug kas subjektyvu.
Jūsų gyvenimą lydi gamtos, kalnų poreikis. Praeity, dar gyvenant Lietuvoje, būta alpinizmo aistros, vėliau, jau Čekijoje, pamėgote ilgus pasivaikščiojimus kalnų trasomis, kartais klausantis ten besiganančių karvių skambalų.
Jaunystės alpinizmo seansuose buvo kondensuotas laisvės jausmas, turėjai pasitikėti savo partneriu, nes esi su juo tiesiogiai surištas, o pagaliau prieš akis tie vaizdai, paties savęs nugalėjimas, mąstant, kur yra riba. Man, matyt, šito gyvenime visada reikėjo.
Vėliau, gyvenant Čekijoje, radosi kalnų trasos pėsčiomis. Pandemija, deja, kalnų išvykas į užsienį sustabdė. Dabar dažniausiai atostogauju Čekijoje, nes ten dar daug man nepažintų vietų arba kaip tik labai artimų ir gerai pažįstamų, į kurias norisi grįžti. Renkuosi vietą, kur bent iš tolo matomi kalnai arba kalvos. Gamtoje privalau pabūti. Praha – puikus miestas, bet jame labai daug žmonių, didelio miesto energija vargina. Atvirai pasakysiu, kad šis koncertas Vilniuje, Valdovų rūmuose, man buvo irgi mąstymas apie tą ribą. Panašu į ėjimą, lipimą – kur ta riba: ar čia pat, ar dar kažkur toliau.
Miela Giedre, dėkoju jums už koncertą, už pokalbį ir už galimybę pasivaikščioti jūsų gyvenimo bei muzikinio laiko maršrutais. Tikimės, kad po metų vėl susitiksime koncerte Valdovų rūmuose. To palinkėjo ir šių rūmų vadovas, kvietėjas Vydas Dolinskas.