Autorius: Laimutė Ligeikaitė
Laimutė Ligeikaitė
Atsivėrė daugybė prasmių
Mūzos Rubackytės rečitalis Vilniaus festivalyje
„Brangioji, paskutinį kartą kartoju, tas keistuolis – tai ne aš, tai Euzebijus!“ – muzikinėse karikatūrose savo žmoną Clarą ramina Robertas Schumannas. „Dvilypis talentas – muzikas ir tapytojas, sielą maitinęs vien aukštais idealais“, – čia jau mūsų Mikalojų Konstantiną Čiurlionį apibūdino kažkuris jo amžininkas. O Sergejus Prokofjevas? Jis buvo ir Vakarų, ir sovietų kompozitorius (priviliotas pažadų, atvyko gyventi į Sovietų Rusiją) – ir giriamas, ir baudžiamas, patyręs ir kūrybinių pasirinkimų, ir asmeninių apsisprendimų dvilypumą. Tokius autorius savo rečitaliui Vilniaus festivalyje, birželio 20 d. Nacionalinėje filharmonijoje, pasirinko viena ryškiausių nūdienos pianisčių Mūza Rubackytė, koncertą taip ir pavadindama – „Dvilypumas“. Beje, šią programą pianistė jau skambino savo žiemos gastrolėse įvairiose šalyse bei Paryžiuje, Gaveau salėje, sulaukusi didelio publikos ir spaudos dėmesio. Ne kartą M. Rubackytės pasirodymai puošė ir Vilniaus festivalį – pianistė grojo jau pirmojo, 1997-ųjų, festivalio rečitalį, 2008 m. paskambino visą Ferenco Liszto ciklą „Klajonių metai“, 2009 m. įdomią kamerinę programą pateikė su Šanchajaus kvartetu, 2012 m. su Rusijos Piotro Čaikovskio simfoniniu orkestru atliko žymųjį Koncertą Nr. 1 b-moll, taip vis patvirtindama, jog nestokoja ne tik įvairių idėjų, bet ir, nepaisant intensyvaus koncertų grafiko (pastarieji maršrutai – Pietų Afrika, Libanas, Lenkija, Vokietija, Olandija, Prancūzija), visuomet randa laiko pagroti Vilniuje, ką jau kalbėti apie čia jos organizuojamą solidų Fortepijono muzikos festivalį, kuriame koncertuoja ir pati – įsimintinai atliko Krzysztofo Pendereckio Koncertą fortepijonui „Resurrection“, Ferenco Liszto, Bélos Bartóko koncertus fortepijonui su Nacionaliniu simfoniniu orkestru bei kitas programas.
Laimutė Ligeikaitė
Ne vien romantika
Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertas su Petru ir Luku Geniušais
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas Gintaro Rinkevičiaus, savo turiningą sezoną gegužės 19 d. vainikavo Lietuvoje visuomet laukiamo pianisto Luko Geniušo paskambintu Edvardo Griego Koncertu fortepijonui ir orkestrui a-moll, op. 16. Chopino, Čaikovskio konkursų ir prestižinio šių metų „Deutscher Pianistenpreis“ laureatas Lukas Geniušas su LVSO Kongresų rūmuose pastarąjį kartą grojo, regis, 2013-aisiais, kai visus sužavėjo per porą vakarų atlikęs visus penkis Ludwigo van Beethoveno koncertus fortepijonui. Per tą laiką intensyviai visame pasaulyje koncertuojantis pianistas, greta solinių ir kamerinių programų, išryškino tam tikrą savo repertuaro koncertų su orkestru trajektoriją – Beethovenas, Griegas, planuose Ravelis. Taigi, šį kartą Vilniuje – Griegas, bet ne tik jis. Orkestro sezono pabaigos koncerto programa buvo įdomiai praturtinta ir XX a. opusais.
Labai gaiviai ir efektingai nuskambėjo Luko ir Petro Geniušų atliktas Franciso Poulenco Koncertas dviem fortepijonams ir orkestrui. Tai vienas žinomiausių garsiajai „Šešeto grupei“ (siekusiai formos paprastumo ir ryšio su populiariąja muzika bei džiazu) priklausiusio kompozitoriaus veikalų, sukurtas 1932 m., neprarandantis žavesio ir šiandien. Pasirinkdamas tokį nuotaikingą, kupiną virtuozinių pasažų ir kontrastų polistilistinį kūrinį, orkestras ir jo meno vadovas tikrai neapsiriko, juolab kad čia gražiai atsiskleidė ir kolektyvo meistriškumas, ir darnus pučiamųjų skambėjimas, ir abiejų solistų susikalbėjimas, pažaidimas temomis ir aliuzijomis, nuvedančiomis iki Paryžiaus bulvarų, kino muzikos ar net iki cirko. Jautėsi, kad Petrui Geniušui – dažnam įvairių kamerinių, teatro ir džiazo projektų dalyviui – ypač pritiko tokia stilistika.
Laimutė Ligeikaitė
Aistros dėl vėrinio
Vasario 16-osios koncerto Nacionalinėje filharmonijoje atgarsiai
Kadangi muzikinė Vasario 16-osios šventės išraiška kaskart sulaukia įvairių, o daugiausiai nepalankių nuomonių, nutariau atsiliepti į socialiniuose portaluose šmėžuojančius, o ir šiaip pokalbiuose sklindančius keistai ir netgi ciniškai išreikštus komentarus. Jų taikinys – iškilmingas Vasario 16-osios paminėjimas Nacionalinėje filharmonijoje „Vėrinys Tėvynei“, kurį su aukščiausiais valstybės vadovais galėjo stebėti ne tik buvę salėje, bet ir visi, įsijungę tiesioginę transliaciją per LRT.
Nesirengiu čia cituoti nežinia ką pašiepiančių (mūsų folklorą, Lietuvą, muziką?) komentarų, o turiu tikslą šiek tiek pasvarstyti apie vertybinį atspalvį ir šio koncerto koncepciją. Iškilmingi koncertai, skirti Lietuvos valstybės atkūrimo dienai, Nacionalinėje filharmonijoje vyksta jau ne pirmi metai. Lietuvos kompozitoriai šiai progai specialiai kuria ir dedikuoja naujausius savo opusus, tarp kurių įvairiais metais jau skambėjo žinomų dabarties autorių Lino Rimšos, Vaclovo Augustino, Vidmanto Bartulio, Vytauto Miškinio, taip pat kaimynų – latvio Richardo Dubros ir esto Cyrilluso Kreeko kūriniai. Pastaraisiais metais su Lietuvos kompozitorių sąjunga buvo subrandinta ir įgyvendinta dalis unikalaus projekto, siekiančio iki 2018-ųjų svarbiais kūrybiniais darbais paminėti Nepriklausomybės 100-metį. Kompozitorių sąjunga inicijavo šiuolaikinės simfoninės muzikos dirbtuves „Orkestro kodas“, apimančias tris Lietuvos simfoninius orkestrus, o jų kūrybos vaisiai – nauji kūriniai – jau skamba ir dar skambės įvairiuose koncertuose. Kompozitoriai kasmet dėmesį sutelkia vis į kitą temą (folkloras, istorija, sakralinė muzika), kuri inspiruoja naujų opusų gimimą. Taigi, šiemet buvo įgyvendinta tema „Orkestras ir folkloras“ su Nacionaliniu simfoniniu orkestru (dirigentas Modestas Pitrėnas), o tokios tematikos kūriniai užsakyti pripažintiems įvairių kartų autoriams – Algirdui Martinaičiui, Ryčiui Mažuliui, Algirdui Klovai, Arūnui Navakui, Donatui Zakarui, Jonui Jurkūnui.
Laimutė Ligeikaitė
Tiesiog graži muzika
Nauja Algirdo Klovos kamerinės muzikos kompaktinė plokštelė
Kompozitorius Algirdas Klova šio laikraščio skaitytojams bene labiausiai pažįstamas iš nuolatinių informatyvių straipsnių apie džiazo festivalius ar svarbius world muzikos įvykius. Taip pat dažnai jis šmėsteli TV ekranuose, griežiantis smuiku su savo kapela „Vydraga“, ištikimai dalyvauja country muzikos festivaliuose, ne kartą pripažintas geriausiu country instrumentininku Lietuvoje. O kur dar skoningos jo popmuzikos dainos, pavyzdžiui, „Vakar vakare“, „Aš noriu Kalėdų“ ir kt., kurių vis norisi pasiklausyti kaip atgaivos prie rusenančio židinio. Bet šįkart ne apie tai. Po įvairiais jo kūrybinės veiklos sluoksniais slepiasi dar vienas, ir bene svarbiausias, kurio pagrindu kompozitorius ir gali plėtoti minėtąsias kombinacijas – tai profesionalioji akademinė muzika, kurią kurti Klova mokėsi iš profesoriaus Juliaus Juzeliūno (beje, 2016-aisiais minime šios asmenybės metus). Tad šiemet Klova nutarė drąsiai atkurti savo, kaip akademinės muzikos kūrėjo, vardą, ir išleido autorinę kompaktinę plokštelę (leidybą parėmė Gedimino Kuprevičiaus fondas „Gerasis Ruonis“ ir LKS), ją sausio 12 d. pristatė Lietuvos kompozitorių sąjungoje. Atrodytų, šiais komercinės sėkmės vaikymosi laikais kompozitoriai veikiau jau elgtųsi priešingai – angažuotųsi ten, kur sulauks daugiau populiarumo, daugiau perklausų youtube, ar bandytų prisiderinti prie europinių avangardo tendencijų. O Klova elgiasi originaliai, sakyčiau, pagal kūrėjo sąžinę – kukliai, bet nuoširdžiai pateikia savo autentiškos sampratos vaisius. Tai muzika, kuri jam pačiam artima, profesionaliai sukomponuota, nesubanalinanti ir nenuleidžianti savosios gildijos meistriškumo kartelės. Kita vertus, kas, jei ne Klova, gali klasikinės, akademinės muzikos vertybes priartinti prie vadinamosios plačiosios visuomenės? Jo kūriniai bene ryškiausiai byloja apie tai, jog akademinė muzika nei nuobodi, nei sausa, juolab ji visuomet „paspalvinama“ folkloro atgarsiais ir šviesia lyrika. Artimas autoriui minimalizmas čia santūrus ir lietuviškų šaknų, o kaip svarbiausias elementas visuomet girdisi melodija. „Aš esu melodistas, noriu rašyti tiesiog gražią muziką“, – prisipažįsta Klova.
Laimutė Ligeikaitė
Melodinga ir graudi istorija
Nuostabiosios epochos aidas
Jules’io Massenet operos „Manon“ premjera Operos ir baleto teatre
„Naują sezoną pradėti Massenet „Manon“ pastatymu – drąsus teatro sprendimas“, – sakė operos muzikos vadovas ir dirigentas iš Prancūzijos Cyrilas Diederichas. Mat net ir Prancūzijoje dar joks sezonas nėra atidarytas su „Manon“, ši opera išvis nėra itin gerai pažįstama šiandienos prancūzams. Ką jau kalbėti apie mus – nors viena kita prancūzų autorių opera teatre statoma, daug patirties atliekant prancūziškas operas neturime, o ir Massenet mums dar – tikras atradimas (išskyrus „Bohemiečių“ rodytą jo „Verterį“). Beje, „Manon“ Lietuvoje buvo pastatyta tik du kartus ir seniai – 1939 m. Kaune ir 1964 m. Vilniuje. Dabartinis pastatymas ypatingas ir tuo, kad buvo kuriamas bendrai su San Fransisko ir Izraelio operomis, spektaklį išvys ne tik Lietuvos, bet ir JAV bei Izraelio publika.
Jules’is Massenet „Manon“ rašė dvejus metus ir, iškart po premjeros 1884 metais prestižiniame Paryžiaus „Opéra Comique“, sulaukė didžiulės sėkmės. Henri Meilhaco ir Philippe’s Gille’o operos libretas grįstas prancūzų rašytojo Antoine’o François Prévost novele „Riterio de Grijė ir Manon Lesko istorija“ („L’histoire du Chevalier des Grieux et de Manon Lescaut“), išspausdinta 1731 m. ir iš karto uždrausta (ir vis dėlto inspiravusia ne vieną kompozitorių). Ji pasakoja jaunos merginos ir jos aplinkos gyvenimo istoriją, kurios baigtis, ko gero, priklauso nuo žmogaus pasirinkimo ir vertybių.
Laimutė Ligeikaitė
Žavesys ir pavojai
Vilniaus festivalio pradžios koncertas
Vienas iš svarbiausių muzikos renginių – Vilniaus festivalis – šiais metais prasidėjo birželio 1 d. Filharmonijoje tarsi iššautu šampanu – jaunatvišku šventiniu šou, o tą bruožą lėmė pirmojo koncerto dalyviai, kurių drąsus „šiuolaikiškas“ įvaizdis akademinėse scenose tiek pat akcentuojamas, kiek ir jų profesiniai pasiekimai: tai pirmą kartą Lietuvoje viešintis, Estijoje gimęs ir nuo vaikystės Niujorke gyvenantis itin madingas dirigentas Kristjanas Järvi, stilingoji gražuolė, jaunosios kartos pianistė Katia Buniatišvili iš Gruzijos bei energingai savo vietą Europos scenose užkariaujantis ambicingasis kompozitorius Gediminas Gelgotas su savo Naujų idėjų kameriniu orkestru (NIKO). Tradicijai atstovavo nebent Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, tačiau, tokių spalvingų svečių įkvėptas, ir jis, atrodo, nusimetė akademinį fraką. Koncertas sukėlė įvairių minčių – nuo susižavėjimo energija trykštančia jaunąja karta iki pamąstymų apie vertybes, „piarą“, „vartotojų rinkos logiką“, saviraiškos pastangas, „postklasikinę“ kūrybą, pagaliau keistai sudarytą programą iš poros, atrodytų, „nesusisiekiančių“ kūrinių – Sergejaus Rachmaninovo Antrojo koncerto fortepijonui ir orkestrui c-moll, op. 18, ir Gedimino Gelgoto „Extracultural“ („Supercivilizacija“).
Laimutė Ligeikaitė
Tiltai į dabartį
Pianistui profesoriui Eugenijui Ignatoniui (1935–2013) būtų sukakę 80 metų
Dabar įsigalėjo „liberaliojo“ (plačiąja prasme) jaunimo epocha. Drąsūs, įžūlūs, ištikimi savoms tiesoms ir saviems autoritetams, jie žvelgia tik pirmyn ir yra įsitikinę, kad tik nuo jų ir prasideda pasaulis, kurį jie, beje, ir kuria. Atgal nesigręžioja, nebent dar pasipainioja koks pensininkas ar juos pamokyti sumanęs atgyvenęs autoritetas, kurio nei vardo, nei pavardės jiems įsidėmėti nebūtina. Nupiešiau tokį drastišką vaizdelį todėl, kad ir meno pasaulyje daugelis jaučiame vis didėjantį dvasinį atotrūkį tarp visiškai netolimos paveldimos tradicijos ir šiandienos vertybių. Neseniai išėjusių iškilių kultūros asmenybių vardai ar darbai jauniems menininkams jau mažai ką sako, ką jau kalbėti apie tai, kad ir dar gyvieji autoritetai yra nurašomi čia ir dabar. Visiškai suprantama, jog nauji laikai atneša savas estetines nuostatas ir būtinas išlikimui taisykles, tačiau įdomu, ar įmanoma nutiesti tikrą, protingą ir neapipelijusį atminimo tiltą tarp šių tolstančių krantų? Ko gero, tai priklauso nuo to, kokia buvo toji „praeities“ asmenybė ir ar buvo užmezgusi nuoširdų ryšį su jaunąja karta. Matyt, tuos tiltus į ateities atminimą „buvusieji“ turi pastatyti patys.
Laimutė Ligeikaitė
Išsipasakojimas
Kompozitoriaus Algirdo Martinaičio kūrybos vakaras
Laimutė Ligeikaitė
Atspindėti šviesą
Dainininkę Rasą Juzukonytę kalbina Laimutė Ligeikaitė
Metų pradžioje įvykęs dainininkės Rasos Juzukonytės jubiliejinis koncertas Valdovų rūmuose, šiltai sutiktas gausiai susirinkusios publikos, nuskambėjo kaip ryškus jos kūrybinio tarpsnio akcentas, ilgai lauktas įvertinimas. Dideliu žiniasklaidos dėmesiu dainininkė nelepinama, o ir dabarties diktuojamu savireklamos poreikiu nepasižymi. Tad galbūt mažai kas žino, jog kasdien, be jokios pompastikos, be TV eterių ar didžiųjų teatrų scenų, programas rengianti ir visoje Lietuvoje koncertuojanti R. Juzukonytė yra praėjusi ne mažiau turtingą ir „kalnuotą“ kūrybinį kelią. Jis prasidėjo Garliavos Švč. Trejybės bažnyčios chore, kuriam vadovavo puiki muzikė ir talentinga pedagogė vienuolė Zuzana Miliūtė. Jos paskatinta, R. Juzukonytė pasuko į Juozo Gruodžio konservatoriją, vėliau studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pas iškilius pedagogus Jolantą Čiurilaitę, Joaną Kepenienę, Virgilijų Noreiką, Ireną Milkevičiūtę, Reginą Maciūtę, tobulinosi užsienio profesorių interpretacijos meistriškumo kursuose, pelnė diplomus tarptautiniuose konkursuose Varšuvoje ir Bratislavoje. 1994 m. R. Juzukonytė debiutavo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre Safi vaidmeniu Johanno Strausso operetėje „Čigonų baronas“. Netrukus šiame teatre, maestro Jono Aleksos vadovaujama, parengė vieną sudėtingiausių soprano partijų – pagrindinę Aidos partiją Giuseppe Verdi operoje „Aida“. Dainininkė yra sukūrusi ir daugiau operos vaidmenų (Žynė, Fraskita, Mama, Andželika, Liza, Tatjana, Dezdemona ir kt.), dainavusi Klaipėdos muzikiniame teatre, dalyvavusi tarptautiniuose festivaliuose (Franzo Schuberto, Thomo Manno, Operetės Kauno pilyje ir kt.), koncertavusi Vokietijoje, Lenkijoje, Anglijoje, Norvegijoje, JAV, Italijoje, Egipte ir kitose šalyse. Klasikinį operos žanrą R. Juzukonytė sėkmingai derina ir su populiariosios muzikos repertuaru (projektai „Klasikos metamorfozės“, „Muzikinės diversijos“), yra netgi įrašiusi dainą gotikinio roko grupės „Siela“ albume.
Laimutė Ligeikaitė
Patikimoji
Pianistės Irenos Uss-Armonienės jubiliejinis vakaras
