Pelenų akvarelės, ekranų vitražai

Vanduo

Aistės Kisarauskaitės avataras – Karalienė Bona – kviečia į parodą, kuri yra daržas. Aptvertas galerijos sienomis, prižiūrėtas, ravimas, tręšiamas, genimas, valgomas, kitaip naudojamas. Daržas-paroda turėtų augti, jos autorė – daržininkė, sodininkė – turėtų ją auginti. Kaip teigia parodos autorė, auginimo džiaugsmui dokumentuoti labai tinka akvarelė. Pasirinkimas logiškas: vanduo – būtina daržo egzistavimo materija, kurianti tam tikrą drėgmės procentą terariume, kad augalas dygtų, augtų, klestėtų (parodoje eksponuojamos retos rūšys, kuriomis gėrintis kaip kokiuose detektyvuose atsiskleidžia kolekcininkų dramos, korporacijų manipuliacijos ir net pandemijos įtaka). Parodoje matėme akvarele tapytus feisbuko postus, kuriuose liejasi gėlių augintojų džiaugsmai ir nerimas. Žinant, kiek laiko skiriame tokių postų „skrolinimui“, „palaikinkime“ tokį autorės sprendimą. Vandeniu laistoma akvarelė transformuojasi – virsta stiklu, kuris teksto raides, fotografijas paverčia vitražu. Žvelgiame į kompiuterio ekranus tarsi vitražus, kurie nuolat animuojasi, „skrolinami“ nuobodulio ar smalsumo vedamų pirštų.

Žemė

Augančius reikia laistyti, lieti – vanduo reikalingas ir banaliausiai bulvei. Jos neišvaizdžius stiebus akvarele parodos autorė liejo ant didelio formato popieriaus (projektas „Solanum tuberosum*“). Sykį gavusios vandens lašą nuo teptuko, jos jau nenuvys. Bet ir nebus iškastos ir suvalgytos. O ar galėtų? Prabangiai atrodantis plūgo paviršius neleis įsivaizduoti, kaip galima aštria blizgančia briauna rėžti žemės paviršių, ieškant bulvių derliaus. „1 aras“ – šis kūrinys iliustruoja mažiausią žemės matavimo vienetą, taikomą kolektyvinių sodų ar žemės sklypams aplink namą matuoti. Popierinis aras tilptų ne bet kokioje galerijos erdvėje, bet tokia medžiaga patogi – popierių, priešingai nei nekilnojamąjį turtą, žemės arą, galima suvynioti į ruloną. Ir nešiotis. Tai kilnojamasis turtas. (Neįmanoma čia neprisiminti Kazio Pakšto perkeltos Lietuvos idėjos.) Akvareliniai grumstai tokiuose rulonuose nieko nesveria. (Galite įsigyti tikros pievos rulonų, tačiau jei norėsite ją auginti, vis tiek teks turėti tikros, nekilnojamos žemės.)

Laikas

„Liūdesys arba rožės tėvukui atminti II“ (pavadinimas paremtas Vinco Kisarausko tapybos darbu). Atminties tema atskleidžia dar vieną augalo funkciją kultūriniame lauke. Pažymėti, pasveikinti, pagerbti. Ant popieriaus liejamas pigmentas pagamintas iš Aistės surinktų, įvairiomis progomis gautų rožių. Tai rožių pelenai, kuriuos jungia derva. Rožių pelenai, iš kurių ant popieriaus išlietos rožės. Tėčiui atminti. Kuris iš tolimos kelionės į Lietuvą pas šeimą grįžo virtęs pelenais. Atminties, istorijos tema kaip koks vijoklinis augalas atsiranda ir kituose Aistės darbuose. Ant indų komplektų nerūpestingai žydintys augalai liudija istorijos dantračių sulaužytus žmonių likimus. „Sekretai“ – bėgančių nuo karo žmonių užkastas darže servizas, nežinia, ar po karo atrastas. Kiek tokių slėpinių-radinių daržuose dar laukia saulės šviesos... Šio Aistės kūrinio pasigedau parodoje, jis man liudijo ir žemės gylio matavimo vienetą, ir istorijos gylį, neišmatuojamą kastuvo ašmenų ilgiu. Tikėtina, Aistė paslėpė servizą po žemės aro popierine plokštuma. Vitražais virtę feisbuko postų ekranai – tarsi trapūs paminklai laikui, praleistam paieškose, pokalbiuose, augalų ir žmonių bendrystėje.

Bendrystė (kentauras)

Kaip teigia menininkė, „tiriamojoje dalyje „Daržo fenomenas“ į daržą, įvairias formas įgaunantį reiškinį, žvelgiama kaip į kūrybinę erdvę, kurioje kartu kuria žmogus ir augalas, daržas – tai savotiškas kentauras ar hibridas, sujungtas nors ir nematomais, bet tvirtais rūpesčio, meilės ryšiais, laistymo ir priežiūros poreikiu. Jame kuriama žmogaus kūnu ir augalo kūnu. Todėl šio tyrimo kūrybiniame projekte taip pat nedaroma skirties tarp augalų ar žmogaus kūrinių, ir planuojama eksponuoti abu.“ Parodos datą čia buvo itin svarbu numatyti. Prisitaikant prie augalų, gamtos ritmų. Juk paroda turėtų augti, vadinasi, turėtų būti laistoma, prižiūrima. Ne sykį minimas kentauro vaizdinys neapleidžia galvojant apie Aistės konstruojamą parodą. Bandau įsivaizduoti, kuo šis kentauras minta. Ar parodos žiūrovas leistų sau pasijusti kentauru? Žinau, kokių gėlių reikėtų atnešti Aistei į parodos atidarymą, – rugiagėlių, nes tai kentauro gėlelė, siejama su paskutiniu gyvu kentauru. Tik ar žydės tuomet ši gėlė? Į parodos atidarymą Aistei atnešu žolinį, nuodingą augalą ricinmedį, kurio sėklą dygimui į žemę pasėjau balandžio 12-ąją – Kosmonautikos dieną. Geromis sąlygomis karštuose kraštuose augantis ricinmedis gali pasiekti 12 metrų aukštį. Iki kosmoso toli, bet viltis yra geras jausmas...

O gal įmanoma rugiagėlę auginti mėgintuvėlyje?

Menininkė apmąsto ir įvairius augalų dauginimo aspektus, jų buvimo kultūriniuose kontekstuose aspektus. Mėgintuvėlyje auganti rožė (darbas „Tinkanti prie architektūros“), įrėminta prabangiame, gėlėmis dekoruotame rėme (sunku įsivaizduoti, ką šis rėmas gali puošti, didingai įrėminęs pats save), vėl keltų klausimus apie mūsų kentaurišką buvimą, apie mūsų augimą Žemėje, kuris, deja, ne visuomet subrandina prasmingus žiedus. Komentaras etiketėje prie šio kūrinio primena ir moters kaip puošmenos įvaizdį. Žvelgdama į rožės portretą gėlėmis puoštame rėme, neišvengiamai mintyse ištariu „Žiedai tarp žiedų“... Bet tai jau kita tema, turbūt pasakytų Bona.

Gedėjimas

Šalia atidžiai Aistės ištirtos daržo temos (taip pat ir sodo, parko bei kitų susijusių temų) man vis kaip kokia piktžolė pasivaidendavo natiurmorto tema. Natiurmorto kaip mirusios gamtos tema. Kaip nemirtingos gamtos tema. Kaip nuolat atsinaujinančios, bet ir nuolat mirštančios ar žudomos, naikinamos gamtos tema. Aistė vis pamini gedėjimo reiškinį. Norėčiau šioje parodoje gedėti, bet ir neprarasti vilties, žiūrėdama į stiklą, baltus popieriaus lapus ir tuščią žemę. Ar galėtume ją tinkamai maitinti? Kuo ji maitintų mus? Ar žiedai duotų vaisių? Ką pamanytume, jei mieste rastume žydinčią obelį? Ar valgytume jos vaisius kaip istorijos liudijimą? (Tai nuoroda į neeksponuojamą parodoje Kisarauskaitės fotografinį projektą apie mieste žydinčias obelis kaip nunykusių sodybų liudininkes, kurios, deja, taip pat yra laikinos.) Ar ateitis trapi kaip vitražas, ar gaivi kaip akvarelė? Ar žemės grumstai mus išmaitins, ar pabels į mūsų karstų dangčius? O žiedai – ar jais išsipuošime, ar lauksime, kol jie subrandins vaisius ir sėklas? Kad išgyventume ir atmintume, kad turime žemę, vandenį ir laiką.

Paroda veikė iki gegužės 29 d.