Autorius: Kamilė Pirštelytė

Kamilė Pirštelytė

Prieš metus Jaunimo teatras žiūrovams pristatė premjerinį režisieriaus Árpádo Schillingo  spektaklį „Autonomija“, sukurtą remiantis aktorių improvizacijomis. Spektaklio centre –  tragikomiškas vienos šeimos pasakojimas, per kurį skleidžiasi visuomenės ir tautos istorija. Aktoriai DAINIUS GAVENONIS, DOVILĖ ŠILKAITYTĖ, INA KARTAŠOVA, KRISTINA ANDREJAUSKAITĖ ir LUKAS PETRAUSKAS dalijasi mintimis apie darbo procesą ir kuriamus vaidmenis.

Kamilė Pirštelytė

Valstybinis jaunimo teatras jau netrukus žiūrovams pristatys premjerinį režisierės Yanos Ross spektaklį Vienos miško pasakos pagal austrų dramaturgo Ödöno von Horvátho pjesę. Aktoriai Janina Matekonytė, Paulina Taujanskaitė, Aleksas Kazanavičius ir Vidas Petkevičius dalijasi mintimis apie darbo procesą ir kuriamus vaidmenis.

Kamilė Pirštelytė

Meno ir mokslo laboratorijos spektaklis „Errorai“

Visai neseniai, spalio 26 d., „Meno forte“ įvyko paskutinės Meno ir mokslo laboratorijos sukurtos trilogijos dalies premjera. Spektaklio „Errorai“ kūrybinė grupė vyksmą pradėjo konceptualia, visus pasaulio pokyčius lėmusia abejone – kas buvo pradžioje? Pradžioje negalėjo būti žodis, mat žodžiui reikalinga mintis, o šiai – sąmonė.

Kamilė Pirštelytė

Penktoji Vilniaus keramikos meno bienalė „Indo vizijos“ LDS galerijoje „Arka“

Bene vienas įdomiausių ir subtiliausių aspektų, susijusių su keramika, – trapumas ir netikėtumas. Keramikos darbai savaip giminingi smėlio smiltelių mandaloms, kurios daugybę mėnesių kuriamos Rytų vienuolių, o vėliau sunaikinamos vėjo, siekiant pabrėžti materialaus pasaulio laikinumą. Daugybę savaičių kuriamas keramikos darbas tampa ne tik asmeninio meistriškumo, technologinių eksperimentų išraiška, bet ir gyvenimo apmąstymų ar pasąmonės impulsų saugykla, kuri nuo tavęs nebepriklauso nuo tos akimirkos, kai jį įdedi į krosnį. Vienu atveju kūrinys išdega puikiai, tampa toks, kokio tikėtasi, arba nustebina savo spalvomis, kitu – suaižėja ir virsta šiukšliadėžės turiniu.

Vaikštant po keramikos meno bienalės ekspozicijos sales peršasi mintis, kad didžiosios dalies profesionalių menininkų kūrybos lūkesčiai tradicijose neišsitenka. Iš pradžių atsiveria darbai, labiau išlaikę temos padiktuotą tradicinę formą, kitose salėse pamažu verčiasi, tyžta, mutuoja, virsdami sudėtingomis architektūrinėmis, skulptūrinėmis, grafinėmis interpretacijomis. Ši salių metamorfozė vedžioja stebėtoją, įtraukdama į keistą, savaip suverptą kolektyvinį siužetą, kuriame autorių vizijos kontrastuoja tarpusavyje, atskleisdamos savitumus ir skirtumus.

Kamilė Pirštelytė

Paroda „Pasakojimai su Juo“ Kauno fotografijos galerijoje

Taip jau nutinka, kad viena universaliausių ir reikšmingiausių temų, svarbi kiekviename amžiaus tarpsnyje, paliekanti daugiausiai žaizdų ir suteikianti paguodos, neretai nustumiama į periferiją.

Kamilė Pirštelytė

Analoginės fotografijos projektas „Camera Obscura #3“ Kaune

Kelionės laiku, peršasi mintis, – pasaulyje vis dar per menkai įvertintas atradimas. Nuolatos kintančiame erdvėlaikyje amžinai akimirkai šviesa išsaugotas momentas, rodos, yra baugus ir negailestingas. Tačiau viltingas.

Britų astronomas Williamas Herschelis, sukūręs geriausius savo laiko teleskopus, tikėjo, kad šie įrenginiai yra laiko mašinų prototipai, tiesiogiai įrodantys erdvėlaikio daugiaspektrį funkcionalumą. Tyrinėdamas kosmoso kūnus jis suprato, kad mūsų akimis regimas dangus yra pilnas seniai mirusių žvaigždžių atspindžių. Jos taip toli, kad jų šviesa, keliaudama iki mūsų matymo diapazono, užtrunka begales laiko, o danguje atsiradęs spindesys tampa mistine iliuzija to, ko seniai nebėra – žvaigždė išnykusi, tačiau jos vietoje matome šviesos vaiduoklį. Šviesa keliauja greitai, bet atstumai tokie tolimi, kad žvelgdamas į dangaus kūnus žmogus iš esmės žvelgia į praeities spindesį. Williamo Herschelio sūnus Johnas Herschelis, įkvėptas tėvo pasakojimų, ieškojo būdo išsaugoti žmogaus prisiminimus, juos surišant šviesa. Taip pasaulyje atsirado nauja kelionės laiku forma. Fotografija. Šviesa, apimanti visą pasaulį, tarsi seniai išnykusių žvaigždžių iliuzija, išsaugojo žmogaus atvaizdą ir pavertė jį amžinu vaiduokliu.

Kamilė Pirštelytė

Į Prancūzijos sostinę mūsų kukli dviejų žmonių kompanija atvyko dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, žinoma, pasigrožėti Paryžiaus kultūros pulsu, kurio centre bolavo garsaus poparto kūrėjo Davido Hockney retrospektyvinė paroda, keturiems mėnesiams atkeliavusi tiesiai iš Niujorko Mentropoliteno muziejaus į Paryžiaus Pompidou centrą. Antra – tyliai vylėmės, kad ten sutiksime paskutinius vasaros likučius, galėsiančius išblaškyti keistą nuotaiką, apnikusią įsibėgėjus naujam sezonui. Tačiau ruduo mus pavijo. Visgi menininkas, rodos, nusiteikęs optimistiškai, mat bando rudens liūdesio – liūdens – apgaubtą žiūrovą padrąsinti gaivos ir palengvėjimo pažadu.