7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Laiko pėdsakus besivejant: kartų sankirta tarpinėje POST stotelėje

Analoginės fotografijos projektas „Camera Obscura #3“ Kaune

Kamilė Pirštelytė
Nr. 15 (1252), 2018-04-13
Fotografija
 L. Pranaitytės nuotr.
L. Pranaitytės nuotr.

Kelionės laiku, peršasi mintis, – pasaulyje vis dar per menkai įvertintas atradimas. Nuolatos kintančiame erdvėlaikyje amžinai akimirkai šviesa išsaugotas momentas, rodos, yra baugus ir negailestingas. Tačiau viltingas.

 

Britų astronomas Williamas Herschelis, sukūręs geriausius savo laiko teleskopus, tikėjo, kad šie įrenginiai yra laiko mašinų prototipai, tiesiogiai įrodantys erdvėlaikio daugiaspektrį funkcionalumą. Tyrinėdamas kosmoso kūnus jis suprato, kad mūsų akimis regimas dangus yra pilnas seniai mirusių žvaigždžių atspindžių. Jos taip toli, kad jų šviesa, keliaudama iki mūsų matymo diapazono, užtrunka begales laiko, o danguje atsiradęs spindesys tampa mistine iliuzija to, ko seniai nebėra – žvaigždė išnykusi, tačiau jos vietoje matome šviesos vaiduoklį. Šviesa keliauja greitai, bet atstumai tokie tolimi, kad žvelgdamas į dangaus kūnus žmogus iš esmės žvelgia į praeities spindesį. Williamo Herschelio sūnus Johnas Herschelis, įkvėptas tėvo pasakojimų, ieškojo būdo išsaugoti žmogaus prisiminimus, juos surišant šviesa. Taip pasaulyje atsirado nauja kelionės laiku forma. Fotografija. Šviesa, apimanti visą pasaulį, tarsi seniai išnykusių žvaigždžių iliuzija, išsaugojo žmogaus atvaizdą ir pavertė jį amžinu vaiduokliu.

 

Galbūt dėl šio specifinio fotografijos bruožo visos ekspozicijos, pristatančios fotomenininkų kūrinius, lyginant su kitų meno sričių parodomis, rodos, visuomet išlaiko vieną esminį pranašumą. Meditatyvios tuštumos pojūtis, rezonuojantis su praėjusio laiko suvokimu, yra ir slogus, ir mielaširdingas. Nostalgija ir laikinumas, siekė to menininkas ar ne, yra nepamainomi tokių ekspozicijų kompanionai. Kaune esančioje POST galerijoje besibaigianti daugiasluoksnė analoginės fotografijos paroda „Camera Obscura #3“ šią laiko ir erdvės sąvoką įkūnijo net trimis lygmenimis – erdvėlaikis jungia skirtingas menininkų kartas, skirtingus profesinius įgūdžius, skirtingas patirtis jau trečią kartą kuruojamoje parodoje. Be to, visi darbai taip pat išskaidyti trijose galerijos erdvėse. Taigi skaičius trys, rodos, ir šįsyk įgauna simbolinę reikšmę. Sąmoningai ar ne.

 

Erdvėlaikis numeris vienas. Specifinis serijinės parodos raktažodis – technologija. Konkrečiau, pinhole, camera obscura technologijų variacijos. Pirmoji tokio pobūdžio paroda „Pinhole. Camera Obscura # 1“, dalyvaujant dvidešimčiai autorių iš penkių skirtingų miestų, įvyko „Fluxus ministerijoje“ 2012 metais. Analoginė paroda „Pinhole. Camera Obscura # 2“ suorganizuota antrą kartą 2017 m. POST galerijoje. Ir štai šiemet tos pačios galerijos erdvės pristatė trečiąją „Camera Obscura # 3“ dalį. Vis dėlto šių metų ekspozicija unikali dėl netikėto parodos kuratorių (Giedriaus Petrausko, Arūno Kulikausko, Andriaus Pukio) sprendimo – analogines fotografijas gali atnešti bet kas, mokantis naudotis tokio pobūdžio fotoaparatu ir ryškinimo priemonėmis. Ekspozicija nuolatos pildoma. Tiesa, su viena išlyga – skaitmeninės technologijos negali prisidėti prie kūrybinio proceso. Dėl atviro parodos formato šiemet ekspozicija itin gausi. Joje dalyvauja per trisdešimt fotomenininkų, kuriuos, rodos, iš pirmo žvilgsnio į bendrą parodos koliažą trukdo sujungti tai, kad skirtumai didesni nei panašumai. Bet taip atrodo tik iš pradžių.

 

Erdvėlaikis numeris du. Vaikštinėjant po ekspozicijos sales, pirmiausia į akis krenta kartų sankirta ir iš to kylantis jausminis netikėtumas. Šalia gerai žinomų Lietuvos menininkų – Violetos Bubelytės, Romualdo Rakausko, Arūno Kulikausko, Eglės Rakauskaitės, Gintauto Trimako, Jono Meko ir kitų, čia pat sinchronizuoja mažiau pažįstamų arba apskritai nežinomų kūrėjų darbai, atklydę iš Kauno kolegijos fotografijos katedros, Vytauto Didžiojo universiteto koridorių, vingiuotų miesto gatvių. Žodis „sinchronizuoja“ parinktas neatsitiktinai. Kartų skirtumai, galintys sukelti priešingų epochų suformuoto suvokimo meninį konfliktą, šiose parodos salėse darniai dera vieni šalia kitų. Tarsi nematomu trintuku nutrinta amžiaus, statusų ir patirčių riba ant sienų atsiskleidžia skirtinga, bet kartu bendražmogiška, kone archetipine patirtimi – viskas reliatyvu. Kinta ne tik erdvėlaikis, bet ir mes jame – mūsų santykis su praeitimi ir dabartimi, draugais ir praeiviais, gamta ir didmiesčio ritmu. Žvelgdama ne tik į savo kartos, dvidešimtmečių fotomenininkų, darbus, bet ir į gerai žinomų kūrėjų praeities motyvus jaučiu artumą ir nejučiomis prisimenu režisieriaus Paolo Sorrentino filme „Jaunystė“ išsakytą mintį: kai esi jaunas, viskas atrodo labai arti, viskas, ką regi dabartyje, tau kelia jei ne viltį, tai nerimą įsivaizduojamoje ateities perspektyvoje. Kai pradedi senti (procesas, lydintis visą gyvenimą), keistis nuo patirčių gausos, – viskas pradeda rodytis nutolę, į dabartį žvelgi tarsi į kartojamus praeities motyvus. Jauna studentų ir nepažįstamųjų karta, fiksuojanti save svetimų žmonių miražuose ar veidrodžių atspindžiuose, sveikina – kad ir baugščiai – ateitį, nesąmoningai kartodama vyresniųjų jaunystę. Tačiau iš lėto keičiasi. Nuo patirčių. Tolsta nuo dabarties, iš naujo permąsto savo santykį su erdvėlaikiu. Juos keičia vyresniųjų apmąstymai ir laiko fotodokumentacija, įnirtingesnė kelionė gilyn į savo asmenybės vidų ir refleksijas. Tačiau visi jie panašūs. Už individualių temų kalbantys apie amžinus dalykus. Viskas reliatyvu, kinta. Camera obscura rėmai šį įspūdį dar labiau sustiprina.

 

Erdvėlaikis numeris trys. Ekspozicija nuolatos pildoma. Žinau, kad mano refleksijos skaitytojus pasieks paskutinėmis parodos dienomis. O gal net ir valandomis. Tačiau net ir likus penkioms valandoms bet kas, išmanantis camera obscura technologiją ir turintis savo kūrinių, gali pakabinti juos ant galerijos sienų. Kad ir valandai. Pusvalandžiui. Šis kuratorių netikėtumas ekspozicijai prideda šarmo, nurūgština tiksliai apskaičiuotą, griežtais kriterijais atrinktą statiškumą. Praveria duris ir taip visuomet per daug dinamiškai kintančiam erdvėlaikiui. Jo viduryje pastato laikiną stotelę, kurioje profesionalai ir mėgėjai gali pailsinti nuo pastovių laiko gaudynių įkaitusius fotoaparatus. Prisipažinsiu, niekada iki galo neįsisąmoninau ribos tarp fotografo profesionalo ir mėgėjo. Šis skirsnis, rodos, dar labiau nublanko bendrame ekspozicijos koliaže. Kūriniai darniai kontrastuoja vieni su kitais, kalbasi tarpusavyje, cituoja. V. Bubelytės autoportretai moja judesio ir šešėliuotumo samplaikoje paskendusių Justinos Tulaitės nuotraukų serijai, netoliese kabantis Anastasijos Solovjovos ir Levo Žiriakovo „diptikas“ kartu juokiasi, tyli. G. Trimako darbai nebyliai susisieja su Agnės Jonkutės, Mato Laužadžio, Sauliaus Slavinsko, Šarūno Kvietkaus, Kauno kolegijos studentų šešėliniais, meditatyviais kūriniais, vaizduojančiais tuščių namų erdves, saulės spindulių apgaubtas staltieses, daiktų atspindžius, erdvėje plūduriuojančias dulkes – šie motyvai nuotaika kiek primena dailininko Algimanto Švėgždos vėlyvojo laikotarpio tapybos darbus. Savotiškos laiko paliekamos tuštumos pojūtį kelia miestų, gatvių, kiemų fotodokumentacijos, atsiskleidžiančios Tomo Pabedinsko, Mindaugo Janušaičio, Edvino Montvilos, Mildos Kiaušaitės, Oskaro Armono fotografijų serijose. Kasdieniu gyvenimo džiaugsmu ir trapumu, lengva ironija dvelkia ne tik gerai žinomi R. Rakausko žydėjimai, A. Kulikausko žaismingi batai, tolimos praeities dvelksmai, J. Meko amerikietiškos kasdienybės atspindžiai, bet ir jaunesniosios kartos ar anksčiau nematytų dalyvių kūriniai – Lino Žemgulio, Aido Degučio, Mindaugo Gabrėno, Edvino Busarovo, Virgaudo Liskausko. Visų fotomenininkų darbai, tarpusavyje lengvai kontrastuodami skirtumais ir panašumais, hipnotizuoja, įvelka žiūrovą į lengvą transo, apmąstymų būseną. Bet ar gali būti kitaip po kelionės laiku, sukurtos trisdešimties menininkų objektyvų?

 

Didelių apimčių ekspozicijos visuomet yra šioks toks iššūkis dalyviams. Iššūkis ne tik kuratoriams, ieškantiems jungiančios gijos, dermės tarp skirtingų menininkų ar kūrybinių etapų, bet ir patiems kūrėjams, nesąmoningai plataus formato verčiamiems pasitempti, kritikams, siekiantiems kuo atidžiau absorbuoti spindulių sukurtus reginius, mintimis apčiuopti esminius momentus. Apmaudu, kad kuklus recenzijos formatas neleidžia detaliau aptarti visų trijų salių, tad belieka įspūdis. O jis – iš tiesų vaiduokliškas. Ilgalaikis. Trumpoje, nuolatos viską naikinančios ir kuriančios kaitos perspektyvoje.

 

Paroda veikia iki balandžio 13 d.

Galerija POST (Laisvės alėja 51a, Kaunas)

Dirba antradieniais–penktadieniais 12–19 val., šeštadieniais 13–18 val.

 

 

 

 L. Pranaitytės nuotr.
L. Pranaitytės nuotr.
 L. Pranaitytės nuotr.
L. Pranaitytės nuotr.
 L. Pranaitytės nuotr.
L. Pranaitytės nuotr.
 L. Pranaitytės nuotr.
L. Pranaitytės nuotr.
 L. Pranaitytės nuotr.
L. Pranaitytės nuotr.
 L. Pranaitytės nuotr.
L. Pranaitytės nuotr.
 L. Pranaitytės nuotr.
L. Pranaitytės nuotr.
 L. Pranaitytės nuotr.
L. Pranaitytės nuotr.
 L. Pranaitytės nuotr.
L. Pranaitytės nuotr.
 L. Pranaitytės nuotr.
L. Pranaitytės nuotr.
 L. Pranaitytės nuotr.
L. Pranaitytės nuotr.
 L. Pranaitytės nuotr.
L. Pranaitytės nuotr.
 L. Pranaitytės nuotr.
L. Pranaitytės nuotr.