Liūduo Paryžiuje: Davido Hockney retrospektyva

Į Prancūzijos sostinę mūsų kukli dviejų žmonių kompanija atvyko dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, žinoma, pasigrožėti Paryžiaus kultūros pulsu, kurio centre bolavo garsaus poparto kūrėjo Davido Hockney retrospektyvinė paroda, keturiems mėnesiams atkeliavusi tiesiai iš Niujorko Mentropoliteno muziejaus į Paryžiaus Pompidou centrą. Antra – tyliai vylėmės, kad ten sutiksime paskutinius vasaros likučius, galėsiančius išblaškyti keistą nuotaiką, apnikusią įsibėgėjus naujam sezonui. Tačiau ruduo mus pavijo. Jis smelkėsi ne tik Kauno kiemeliuose, Vilniaus skersgatviuose, bet ir Paryžiaus labirintuose, neaplenkdamas ir Hockney ekspozicijos salės: galėjai pajusti, kaip traška po kojomis aukštų platanų, topolių, klevų lapai, kaip ruduo, tarsi graikų pasiųstas Borėjas, bėga tarp didmiesčio amžinai kažkur skubančių žmonių, kaip jis priverčia sunkvežimio kroviką labiau susisiausti į šaliką, šunį glaustis arčiau savo šeimininko. Ir štai, ruduo, siausdamas po Paryžiaus gatves, neužmiršdamas metro, anei prabangių kavinių terasų, pasiekia miesto parką, kuriame sėdėjome mes. Dviese. Visai kaip Hockney parodos paveiksle „Park sources, Vichy“, stebėdami rudens apgaubtus medžius. Ir kiek tokių parkų beaplankėme, kuo ilgiau juose užsisėdėdavome, tuo aš daugiau galvodavau apie paveikslą ir jo mintį. O mintis, rodos, gana paprasta: parkas – ypatinga didmiesčio vieta.

Jeigu netikėtai didmiesčio ritmas priverčia pasijusti taip, tarsi nebespėji, pavargai, jauties iškritęs iš konteksto, tuomet parkas tampa prieglobsčiu visiems pailsusiems. Tiesa, Hockney paveiksle be dviejų dominantų parke (vyro ir moters, o gal vyro ir vyro?) daugiau žmonių nematyti. Jie sėdi pirmame plane, ant dviejų plastmasinių, gelsvų kedžių, simboliškai palikę trečią tuščią. Atsukę smalsiam žiūrovui nugaras jie atrodo taip, kaip atrodo šimtai nepažįstamųjų, kuriuos praeiname Laisvės alėjoje, Bernardinų sode, Ąžuolyne... Ir nors menininkas neleidžia mums pamatyti šių nepažįstamųjų veidų – jie mums, iš tiesų, ir nėra svarbūs. Mat čia svarbiausias tampa bendrystės jausmas, kylantis iš mūsų žmogiško trapumo suvokimo. Egzistencinės baimės, vienatvės emocijos, kurios, prabėgus viltingai vasarai, rudenį kartu su nykstančia gyvybe ir į ausį praeities refleksijas šnabždančiu Borėju iš naujo prabunda. Šis būties jausmas neturi nei amžiaus, nei tautos, nei rasės... Nelygu vaikas, klausiantis savęs „Kas čia?“, „Kodėl?“, „Kas aš?“. Tat menininkas juodu čia tokius ir paliko: ramius, slogius, sėdinčius kartu, bet atskirai. Jie stebi priešais atsiveriančios mežių alėjos tolius – drobės plokštumoje iliuzionistiškai sukurta paveikslo gylio perspektyva susideda iš dešinėje ir kairėje pusėje tolstančių medžių eilių, tarp jų, centrinėje kompozicijoje, paliekant vaiskų bei kiek grubokai įkomponuotą žolės „kilimą“ – beveik parko areną! – aplink kurį susėdę praeiviai galėtų pasinerti į meditacinius apmąstymus. Ir tarsi norėdamas išryškinti tuos laiko, būties, kaitos apmąstymus, dailininkas pasirinko sau būdingiausią tapybinį ginklą, išugdytą Henrio Matisse‘o – koloritą, kurio dėka jis sumaniai žaidžia su mūsų, žiūrovų, rega bei emocijomis, į pagalbą jungdamas darniai pulsuojantį ritmą. Pažvelkime atidžiau.

Pirmiausia, į akis krenta kompozicijoje sumaniai suderintos, viena kitą papildančios bei tarpusavyje švelniai kontrastuojančios spalvos, kurių, beje, kaip ir kėdžių, yra trys – dominuoja žalia, ruda bei balta su visais šiltais ir šaltais pustoniais. Jos, tarsi muzikinė partitūra su visomis jai priklausančiomis pauzėmis, ritmingai pulsuoja žvelgiančiojo akyse ir harmoningai užbaigia linijinės perspektyvos iliuziją: rusvas kelias skiria dvi tolstančias parko vejas, įrėmintas rusvų bortelių, jas juosia ne tik kėdės, bet ir gėlės. Pačioje gilumoje – parko vartai, vos matomai derantys su pirmame plane sėdinčiojo apranga. Tačiau svarbiausią koloristinį vaidmenį čia atlieka medžių alėja.

David Hockney, „Park sources, Vichy“ (1970)

Iš pirmo žvilgsnio ji atrodo kiek stilizuota ir primenanti Hockney simpatijas Pablo Picasso talentui  – drobės plokštumoje, itin realistinių formų kompozicijoje, jų kubinis apkarpymas atrodo neįprastai, tačiau būtent dėl to žadina smalsumą ir traukia akį stabtelėti greta paveikslo ir atidžiau įsižiūrėti. O kuo ilgiau žiūri, tuo daugiau menininko užslėptų jautrių detalių atsiveria. Kairės pusės medžius dailininkas nutapė melsvai žalius, kupinus vidurvasario gyvybės bei šiokio tokio šaltumo, tačiau dešinėje paveikslo pusėje medžių linija nublukusi po vasaros kaitrų, žalsvoje lapijoje matyti gelsvų, sudžiuvusių lapų užuomazgos. Netgi nepažįstamieji, sėdintys greta vienas kito, yra atskirti ne tik kėdžių, bet ir savo spalvinės išvaizdos: nors abiejų žmonių šukuosenos yra kone identiškos, tačiau kairėje sėdintis žmogus – žilstantis ir paskendęs šaltų tonų aprangoje, visai kaip jo pusėje esantis medžių koloritas, blankiai apgaubtas šešėlių. Tuo tarpu dešinėje sėdintysis – rausvų kaip ruduojantys lapai plaukų, apsivilkęs auksinį švarką, derantį su jo pusės medžių kamienais (o juk tamsūs kairiojo plaukai dera su šaltais kairiųjų kamienais!), akivaizdžiai atstovauja kitai sodo pusei. 

Ir čia atsiveria dviejų laikų sandūra, formuojama speficinio kolorito – vasaros ir rudens, praeities ir dabarties, jaunystės ir senėjimo, vilties ir nevilties. Tačiau menininkas, rodos, nusiteikęs optimistiškai, mat bando rudens liūdesio – liūdens – apgaubtą žiūrovą padrąsinti gaivos ir palengvėjimo pažadu: susitaikymas su sava būtimi bei dviejų pradų jungtis kada nors įvyks. Akimis vos įžiūrima švelni šviesa, besileidžianti iš už medžių trikampinės proskynos atsiveriančio dangaus, dalina paveikslo kompoziciją pusiau – tarsi saulės spinduliai, artėjantys link šių dviejų žmonių, lengvai skrodžia apšviesdami skirtingų medžių eilių lapiją ir galutinai susijungia per centrinėje dalyje besidriekiančios pievos vidurį. Ar gali būti taip, jog menininkas pavaizdavo vieną ir tą patį žmogų, įkūnijantį du skirtingus savo būties etapus? O gal bičiulius, paskendusius skirtingų laikų – praeities ir dabarties – refleksijose? Galbūt jie laukia draugo, kurio mes nematome, paties Davido Hockney, savo polaroidine kamera bandančio juos užfiksuoti šiame idiliškame, skirtingai tonuojančių spalvų ir šviesų, reginyje? Galbūt.

Dailininko kūrinyje esti daug formos ir turinio paralelių. Čia kontrastuoja simetrija ir asimetrija, iliuzija ir spalviniai simboliai, vienu metu viskas atrodo paskendę statikoje, tačiau atidžiau įsižiūrėjus drobės plokštumoje pradedi jausti spalvų, laiko, erdvės kuriamą dinamiką. Kaip ir teatre, kuomet, rodos, nieko nevyksta, tačiau audra kuriama kalbos, kitų raiškos priemonių pagalba. O čia ją diktuoja jau pats pavadinimas, kurio į lietuvių kalbą neišverčiau sąmomingai. „Park sources, Vichy“. Nes kaip ir daug prasmių atsiveriančioje menininko drobėje, „sources“ reikšmė daugialypė ir puikiai įkūnijantį kūrinio esmę: viena vertus, žodis galėtų reikšti versmę, ištaką, šaltinį, tačiau šalia atsiveria ir „priežastis“, „pradžia“.

Nors Davidas Hockney yra priskiriamas poparto krypčiai, tačiau ne paslaptis, jog pats menininkas su tuo nesutinka ir, manau, suprantu kodėl. Juk ir šiame kūrinyje mes galime įžvelgti Edwardo Hopperio vieniško žmogaus patosą, besijungiantį su drąsiais Henrio Matisse‘o spalviniais proveržiais. Kita vertus, popmenas orientuotas į modernią visuomenę, didmiesčių gyventojus, neretai išryškina didžiausias kapitalistinės visuomenės vartojimo ydas bei stereotipus, o šiuo atveju – atskleidžia žmogaus vidinę būties dramą. Vienatvę dideliame mieste perteklinio gyvenimo akivaizdoje: visko tiek daug, tačiau siela nerimsta. Ir šiuo paveikslu Hockney, kaip ir po miestus siaučiantis Borėjas, tarsi kviečia visus žmones, apimtus rudeninės melancholijos, stabtelėti per pietų pertrauką parke ir prisėsti, leisti sau mintyse pamedituoti. Juk kėdžių užteks visiems? O ramybės paieškos, savirefleksija gali prasidėti menkame gamtos lopinėlyje. Nes tik šis lopinėlis akimirkai užgniauš miesto triukšmą ir per kontempliaciją pamėgins sugrąžinti tą laikiną, didmiesčio tempo dažnai užgniaužiamą tylą. Ypač užslinkus rudeniniam liūdesiui. Arba, kaip aš mėgstu sakyti, liūdeniui.

Su ta mintimi mudu atsistojome ir žengėme parko išėjimo link.