Autorius: Kamilė Pirštelytė
Kamilė Pirštelytė
Pilkos žemės smėlynuose
Kristinos Danilevičienės paroda „Pilka žemė“ Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose-muziejuje
Gamta yra kantri. Gamta yra kerinti. Ji visada kažkur greta, egzistuoja šalia mūsų – nuolat skubančių, bėgančių, bandančių suspėti su didmiesčių tikslais. Protarpiais mes pastebim ją: sparčiu žingsniu kulniuodami pro parką, stabtelėję ant tilto ir užsižiūrėję į sraunią upę, pro pravirus langus girdėdami išskrendančius paukščius. Gamta turi stiprų patyriminį efektą. Ji priverčia sustoti, suklusti, pabudinti smalsumą. Ir šios nuolat šalia mūsų egzistuojančios begalybės poveikis pasijunta net ir neišbaigtoje keramikoje, monumentalaus paveikslo plokštumoje. Tuo įsitikinu apsilankiusi naujoje menininkės Kristinos Danilevičienės parodoje „Pilka žemė“.
Kamilė Pirštelytė
Utopinis Monaksijos pasaulis
„Kosmos Theatre“ internetinis spektaklis „Protestas“
Evoliucija paremta taisykle: norint išgyventi, reikia prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkos sąlygų. Šią taisyklę pandemijos aplinkybėmis, regis, galime priskirti ir teatrui. Kad ir kaip nesinorėtų, kad ir kaip nepatogu lįsti iš įprastų kūrybinių šablonų, vis dėlto esi priverstas rinktis – arba veiki, arba pasitraukti, tikintis, kad pavyks kaip nors išvengti šios užklupusios sisteminės audros pasekmių.
Kamilė Pirštelytė
Teatro erdvėje instaliuota sąmonė
Pokalbis su Arturu Bumšteinu
Pasikalbėti apie kūrybą su tarpdiscipliniu garso menininku Arturu Bumšteinu susitikome Jaunimo teatre, kuriame pastarąjį pusmetį jis dirba net prie dviejų kūrinių: kaip kompozitorius Krystiano Lupos režisuojamame spektaklyje „Austerlicas“ ir kaip eksperimentinio kūrinio „Kalkwerkas“ pagal Thomo Bernhardo romaną režisierius. Tai atspindi kūrybingą, sunkiai kategorizuojamą Bumšteino asmenybę. Jo darbai veržiasi iš žanrinių rėmų, savitai girdimas ir matomas pasaulis skleidžiasi eksperimentinėmis scenos meno formomis.
Kamilė Pirštelytė
Buvimas teatre sukuria muziką
Pokalbis su kompozitoriumi Martynu Bialobžeskiu
Muzika – svarbus teatro elementas. Ji įtraukia žiūrovą, veikia jo emocijas, reikiamu momentu sukelia džiaugsmą, liūdesį, baimę, nerimą ar viltį. Tačiau Lietuvoje kompozitorių kūryba analizuojama rečiau nei kitų teatro menininkų. Su Martynu Bialobžeskiu kalbamės apie tai, kaip atrodo teatras, žvelgiant iš kompozitoriaus perspektyvos.
Kamilė Pirštelytė
Lietuvoje dirbantis prancūzų režisierius Ericas Lacascade: sukilimas, kurį juntame, – jis kyla
Kamilė Pirštelytė
Režisierė Kamilė Gudmonaitė: teatras turi kalbėti apie tai, apie ką norisi tylėti
Artėjant sezono pabaigai, gegužės 17, 18 ir 25 dienomis, Jaunimo teatras pristatys ilgai laukto eksperimentinio spektaklio Sapnavau sapnavau premjerą, prie kurios daugiau nei metus intensyviai dirbo dvi jaunosios kartos menininkės – režisierė Kamilė Gudmonaitė ir dramaturgė Teklė Kavtaradzė. Dokumentiniu projektu įvardyto spektaklio metu žiūrovai panirs į akliną tamsą ir išgirs autentiškas Lukiškių kalėjimo nuteistųjų istorijas bei kitoje barikadų pusėje esančių aukų patirtis. Dialogo principu sukurtas pojūčių spektaklis skatins atsigręžti į periferines visuomenės grupes, permąstyti savo asmeninius moralinius principus ir pamėginti atsakyti į klausimą, ar šis dialogas apskritai įmanomas. Apie dokumentinį tyrimą ir spektaklio užkulisius kalbamės su režisiere Kamile Gudmonaite.
Kamilė Pirštelytė
Nepakeliamai patogu
„Liučė čiuožia“ Oskaro Koršunovo teatre
Gyvenimas kupinas mechaninių judesių. Tarsi ore plūduriuojančios dulkės, apgaubiančios kiekvieną daiktą, kiekvienas iš mūsų randa būdų panardinti save į rutiną, apvelkant kiekvieną reikšmingą jausmą, žodį, tyliai bręstančią nerealizuotų tikslų sėklą kasdienėje užmarštyje, šioje nepakeliamoje patogumų iliuzijoje. Žmogaus prigimtis tokia – bėgti tolyn nuo savų minčių, neišsipildžiusių norų, prisiminimų, kurie visuomet ras būdą išnirti paprasčiausiose dienos akimirkose: tvarkant namus, plaunant indus, keliaujant įprastu maršrutu iš taško A į tašką B. Su kasdienybe kiekvienas dorojasi savaip, tačiau kiekviena atidėta reikšminga mintis apauga naujais sluoksniais neiššifruojamų jausmų, kurie slegia, vieną dieną prasiverždami į nesutramdomą audrą.
Kamilė Pirštelytė
Arūnas Sakalauskas: fikcijos reikalingos tam, kad galėtume gyventi toliau
Jaunimo teatras pavasarį pasitinka su nauju šio sezono spektakliu „Fikcijos“, kurio premjeriniai seansai vyks kovo 8, 9 ir balandžio 3 dienomis, 18 val., Jaunimo teatro „Salėje 99“. Spektaklį, kurio centre skleidžiasi sapnuojančio rašytojo kelionė, remdamasis magiškojo realizmo tėvu vadinamo J. L. Borgeso apsakymais, režisuoja Adomas Juška. Apie žmogaus polinkį ieškoti nepasiekiamo pasaulio, kūrybą ir jos užkulisius kalbamės su pagrindinį vaidmenį kuriančiu aktoriumi Arūnu Sakalausku.
Kamilė Pirštelytė
Adomas Juška: žmogus gyvena tarp raidžių
Jaunosios kartos režisierius Adomas Juška, prieš metus sėkmingai debiutavęs su spektakliu Šveikas, kovo 8, 9 dienomis, 18 val. Jaunimo teatro salėje 99, žiūrovams pristatys naują savo darbą Fikcijos, paremtą magiškojo realizmo tėvu vadinamo J. L. Borgeso apsakymais. Nepaisant inspiracinių šaltinių, Adomas Juška konstruos savitą kelionę po žmogaus sapnus, išryškindamas nepailstantį prigimtinį siekį visur ieškoti neapčiuopiamo fikcijų pasaulio, nerealybės įprastoje kasdienybėje.
