Odė tėvui, arba pasakojimai apie mus

Taip jau nutinka, kad viena universaliausių ir reikšmingiausių temų, svarbi kiekviename amžiaus tarpsnyje, paliekanti daugiausiai žaizdų ir suteikianti paguodos, neretai nustumiama į periferiją.                                                                                     

Šeima. Jos potvyniai ir atoslūgiai. Šilti pajūrio brizai ir šimtamečius ąžuolus verčiantys audringi vėjai. Užuovėja. Tyla. Apie šeimą, priklausomai nuo asmeninių patirčių, daugumai atvirauti sudėtinga – dialogai apie intymiausias patirtis tampa nemenku iššūkiu būnant vienumoje, tačiau dar daugiau pastangų reikalauja buvimas kitų akivaizdoje – pažįstamų ir niekada anksčiau nesutiktų galerijos lankytojų.

„Jis bijojo kalbėti su manimi telefonu, bet žinutėmis jam užteko drąsos bendrauti. Ir taip iš lėto mes auginome ryšį. <...> Fotoaparatas, kaip įrankis, kuriuo prisidengusi jaučiausi saugi, galėjau išdidinti jo emocijas, matyti jas ryškesnes nei be fotoaparato. <...> Aš mačiau tas akis, kurias ir aš turiu, panašius veido bruožus. Man įdomu, koks jis žmogus – ar mes panašūs tik tais veido bruožais, ar aš turiu jo charakterio savybių.“¹

Žvelgdama į kolektyvinės parodos plakato iškabą „Pasakojimai su Juo“, kybančią ant Kauno fotografijos galerijos durų, nejučiomis mintimis nuklystu prie Lietuvos fotografijos mokyklos: maži vaikai, įsikibę į vyriškas savo tėvų parankes, visą pasitikėjimą ir švelnumą sudėję į tą, rodos, nereikšmingą gestą, užliūliuoja stebėtoją tyliais apmąstymais apie vaiko ir jį globojančio žmogaus atsakomybės santykį, trapų ir komplikuotą ryšį, priklausantį nuo abiejų šaknimis surištų subjektų. Šiuos idiliškus, poetizuotus vaizdus mes galime aptikti daugumos Lietuvos fotografijos mokyklos kūrėjų – Antano Sutkaus, Romualdo Rakausko, Aleksandro Macijausko, Romualdo Požerskio – kadruose. Lietuvos meno lauke būta ir užaugusių sūnų, bandančių reflektuoti savo ir tėvų santykį. Tačiau netikėtai tos mažos mergaitės, iš kitos objektyvo pusės žvelgusios į fotografą, taip pat užauga ir apsikeičia pozicijomis, atsigręždamos ne į motinas, o dažnai į gerokai labiau nutolusius vyriškuosius autoritetus.

Parodos diskursas, atveriantis nepažįstamų vyrų istorijas per jų dukterų žvilgsnius bei apmąstymus, pasirodo labai įdomus ir neįprastas. Tėvo ir sūnaus, motinos ir dukters tarpusavio santykių refleksijos, dominuojančios viešojoje erdvėje, rodos, nekelia dvejonių –taisykles diktuoja visuomenėje išsikeroję stereotipai: motinos daugiau dėmesio skiria dukroms, tėvai – sūnums, bandydami įdiegti svarbiausius savo lyties įgūdžius ir vertybes. Tačiau priešingų lyčių ryšys, atotrūkis, nulemtas mūsų prigimtinių skirtumų, yra kur kas sudėtingesnis ir tuo paslaptingesnis. Netrūksta čia tylos ir pauzių. Minčių bei emocijų distancijos. Nutylėjimų ir susvetimėjimo. Nesuprastų poreikių ir baimės pasielgti klaidingai dėl painių, neteisingų interpretacijų. Ir visa tai kelia esminį klausimą – ar maksimaliai artimas, vienodai suvokiamas ryšys yra įmanomas? Vis dėlto tapatinti save su kitu kur kas lengviau, kai lytis yra vienoda. Priešingu atveju tenka atrasti savitą kalbą, vidinį, abiem patogų ryšio modelį, o leidžiantis į mažiau pažįstamą teritoriją reikia kur kas daugiau pastangų.

„Naudoju šias fotografijas kaip pradžios tašką savo kelionei, skirtai permąstyti įvairias galimybes bei interpretacijas, kartu siekdama išvystyti diskursą aplink atrastus vaizdinius juos dekonstekstualizuojant. Šie meno darbai susitelkia į susvetimėjimo ir tam tikros dislokacijos procesus.“²

Konceptualioje fotografijų ekspozicijoje atsiskleidžia penkios šeimos istorijos, čia pat vietoje viešai tyrinėjamos panašias patirtis išgyvenusių menininkių. Temos universalumą, rodos, dar labiau pabrėžia skirtingos fotomenininkių gyvenamosios vietos – iš skirtingų Europos šalių (Latvijos, Škotijos, Estijos, Didžiosios Britanijos, Lenkijos, Lietuvos) jos leidžiasi į viešą tyrimą, kone savotišką egzekuciją, atskleisdamos susvetimėjimo, nesusikalbėjimo, mirties akimirkas, siekį prisišaukti neprišaukiamuosius.

Žvelgiant į Jolantos Dolewskos fotografijų ciklą „Rezervuaras“ (2013–2016), kupiną paprastų, sueižėjusių buities daiktų, sutrūkinėjusių portretų, niūrių kalnų ir miško motyvų, tuštumos estetika, kaip jai ir pritinka, apgaubia meditatyvia būsena. Medžių kamienų, šaknų, žemės sluoksnių atspindžiai simboliškai pasikartoja ir jautriame Linos Albrikienės kūrinyje „Medis mano tėčiui“ (1983–2014), kuriame paprastas miško motyvas su tolumoje spindinčia papuošta eglute atpasakoja menininkės netektį: prieš pat Kalėdas, keliaudamas kirsti eglutės, per nelaimingą atsitikimą mirė fotografės tėvas.

Įdomus pasirodo ir Marijos Kapajevos kūrinys iš rekonstruotų tėvo fotografijų „Gali vadinti jį kitu vyru“ (2015). Jas netikėtai atradusi ji panaudojo savaip, bandė pažinti artimo žmogaus svetimą jaunystės istoriją, suverpti ją iš naujo, įausdama asmeninę patirtį, sukonstruodama naują ryšį su savomis sąsajomis ir atskirtimis. Panašiai kaip Linos Albrikienės atveju, Marijos Stanulytės kūrinys „Tėčio fotografija per laiko distanciją“ (2016) taip pat pavirto atviros, jautrios išpažinties akistata – menininkė pristatė fotografijas su savo niekada anksčiau iki tol nematytu tėčiu, įamžindama jų pirmąjį susitikimą po dvidešimt ketverių metų ir apie jį atpasakodama videoinstaliacijoje. Šalia šių darbų pristatomas ir gerai žinomų vyresniosios kartos menininkų ryšys – Eglės Rakauskaitės pašnekesys su tėvu Romualdu Rakausku filme „Tėvas“ (2006) išryškina kūrėjos juntamą nuotolį judviejų buityje, pristatant save, du garsius kūrėjus, anksčiau nematytuose amplua.  

„Yra daugybė jaunesnių už tave ir mažiau jaunesnių, kurie gyveno tikėdamiesi ypatingų patirčių: iš knygų, iš žmonių, iš kelionių, iš renginių, iš to, kas saugoma rytojuje. Bet ne tu. Tu žinai, kad geriausia, ko gali tikėtis, tai bandymo išvengti blogiausio.“³

Tenka pripažinti, tokio pobūdžio parodos visuomet priverčia pasijusti kiek nejaukiai. Pirmiausia dėl jau minėto, kone egzekucinio intymumo, kurio, žinai, pats greičiausiai niekada neišdrįstum viešai atlikti. Nejauku ir dėl pasirinktos kūrėjų kalbos, nenugludinto formos fasado – Lietuvos fotografijos mokyklos menininkų darbų pozityvizmas ir lyrizmas šioje ekspozicijoje tik patvirtino ezopinio audinio susidėvėjimą, poreikį kalbėti ir apie tai, kas nemalonu, kas verčia su smalsumu, nors ir kiek skausmingu, lipdyti sutrupėjusias pagrindo dalis, mėginant iš naujo peržvelgti kadaise matytą reginį, atsukti juostą, kurioje galbūt dėl brandos stygiaus buvo pernelyg sudėtinga pamatyti visas siužeto akimirkas.

Paskiausiai nejauku ir dėl nuogos akistatos su savimi, mat bandymas išlikti nešališkam tampa bevertis akistatoje su jautria ir universalia tema. Žmogiškas polinkis interpretuoti, lyginti neišnyksta ir šį sykį. Vis dėlto, nors ir nejauku, nejauku maloniai.

Paroda veikia iki liepos 11 d.

Kauno fotografijos galerija (Vilniaus g. 2, Kaunas)

Dirba antradieniais–penktadieniais 11–18 val., šeštadieniais–sekmadieniais 11–17 val.