(Ne)nuskriaustos laidos

Ar radikalus mokymosi programos tobulinimas ir skubotas įvedimas pateisina galimas spragas, atsirasiančias įsisavinant dalyką? Toks skubotumas dažniausiai duoda tik neigiamus rezultatus. Pagrįstai Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius nerimauja dėl savo (ir ne tik) auklėtinių: „Skaudu, kad mokiniai taps neparuošto ir iš esmės neįsisąmoninto eksperimento aukomis.“

Jo mokiniams dar viskas prieš akis, o štai Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus mokiniams panašios reformos įgyvendinimas – jau praeitas etapas. Praeitas su aukomis, traumomis, spragomis klasikinio šokio metodikoje. Švietimo sistemos specialistai ir kiti ekspertai įgyvendino sovietinių laikų lozungą, iš kurio pasišaipė rašytoja Vytautė Žilinskaitė: „Per vieną apsisukimą padarykite keturis apsisukimus!“ Juokai juokais, bet pasiskubinta neatsižvelgus į klasikinio šokio metodikos specifiką, kai mokymosi dalykas buvo išdėstomas per devynerius, o ne aštuonerius metus ir Baleto skyriaus mokiniai specialybės diplomą gaudavo tryliktoje klasėje. Skubotumas siekiant „čia ir dabar“ įgyvendinti savo sumanymus nedavė tokių rezultatų, kokių tikėjosi sumanytojai ir vykdytojai. Gal laikui bėgant viskas atsistos į vėžes, o susidariusios žinių ir gebėjimų spragos išnyks?

Tačiau gyvenimas tęsiasi, nepaisant reformų ir pandemijų – visų tų suvaržymų, kurių likimas nepagailėjo ir „čiurlioniukams“. Reikia pripažinti, jog birželio 17 d. įvykęs Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus mokinių Gala koncertas dar kartą įrodė, kad tiek mokytojai, tiek jų mokiniai verti didžiausios pagarbos už atsidavimą pasirinktai profesijai. Kokia kaina? Paklauskite abiturientų, laikiusių ne tik brandos valstybinius egzaminus, bet ir specialybės, kai po valstybinio egzamino reikėjo skubėti į repeticijų sales ir lieti prakaitą. Paklauskite ir mokytojų, kiek jėgų reikėjo paaukoti, kad išsaugotų mokinių darbingumą ir padėtų pakelti tą milžinišką emocinį krūvį, užgulusį jų pečius. O mačiusieji džiaugsmu švytinčius vaikų veidus scenoje neužmirškite, kad dauguma jų vos ne pusantrų metų mokėsi nuotoliniu būdu. Ką tai reiškia? Sunku? Paklauskite degustatorių, nuotoliniu būdu degustuojančių kvepalus, arba krepšininkų, nuotoliniu būdu namie žaidžiančių čempionatuose. Bet svarbiausia, jog visi Gala koncerto dalyviai parodė, kad noras šokti ir dirbti padeda įveikti pačias sunkiausias kliūtis.

Šį kartą Gala koncertą pradėjo vyriausieji – abiturientai Saulė Stanytė ir Robertas Vaištaras (mokytojai Gražina Sakalauskaitė-Dautartienė ir Danielius Kiršys), labai profesionaliai pašokę Pas de deux iš Riccardo Drigo baleto „Talismanas“ (choreografija Mariaus Petipa). Manau, kad jie pateikė paraišką kaip perspektyvūs, profesionalūs atlikėjai, trykštantys optimizmu, gyvenimo džiaugsmu. Šį duetą scenoje pakeitė jų bendraklasė Petra Hirvi, pašokusi Hebės variaciją iš Drigo baleto „Floros pabudimas“, puikiai perteikdama Petipa choreografijos prancūzišką aristokratizmą ir natūralią eleganciją. Maloniai nustebino ir abiturientė Alina Jazdauskytė, variacijoje iš Cesare Pugni baleto „Faraono duktė“ pademonstravusi pavydėtiną klasikinio baleto atlikimo akademizmą. Paskutinis iš šios laidos absolventų scenoje pasirodė Adrianas  Klimaševskis choreografinėje miniatiūroje „Palypėti aukščiau, kad pamatytum“ pagal Richardo Wagnerio muziką (choreografas Jurijus Smoriginas). Gaivališkas veržlumas, emocijų ir minčių kaita, balansuojanti ties riba, atvėrė kelią apmąstymams.

Gaila, kad fiziškai beveik neįmanoma išvardyti visų Gala koncerto dalyvių. Tad leisiu sau paminėti tik tuos, kurie padarė įspūdį (ir nebūtinai teigiamą). Tikrai ne aštuntokai Paulina Kuraitė ir Joris Bulotas ar jų mokytojai Audronė Domeikienė ir Aleksandras Semionovas kalti, kad „Vaikiškas pas de deux“ pagal Piotro Čaikovskio muziką savo didaktiška stilistika ir manieringumu nubloškė (bent jau mane) kelis dešimtmečius atgal. Gal tai buvo variacija „Spragtuko“ tema ar nauja „Alavinio kareivėlio“ interpretacija? Tą slogią nuotaiką pataisė užkrečianti Giedrės Zaščižinskaitės choreografinė miniatiūra „Pašokim“ pagal Danieliaus Dolskio muziką, ją entuziastingai atliko penktos ir šeštos klasių mokiniai (mokytojos Liudmila Grava ir Marija Kiršienė). Tokį atsakingą pasirodymą Šokio teatro scenoje, gabaritais ir technine įranga nedaug nusileidžiančioje tikriems teatrams, sėkmingai atlaikė ir šeštokė Saulė Morkūnaitė (mokytoja Kristina Kanišauskaitė-Navickienė), pašokusi Valstietės variaciją iš pirmo Adolphe’o Adamo baleto „Žizel“ veiksmo.

Devintokas Kostas Grudzinskas (mokytojas Petras Skirmantas), šokdamas „Ambiciją“ pagal Jeano Sibelijaus muziką, dar kartą puikiai atskleidė mokytojo gebėjimą optimaliai išnaudoti savo mokinių duomenis, kartais tai padarant su minimaliais resursais, į pagalbą pasitelkiant savo buvusius mokinius. Taip jo kitas mokinys Voicechas Žuromskas sukūrė „Ambicijų“ choreografiją. O darbiniame Gala koncerto variante, skirtame mokyklos bendruomenei ir mokinių tėvams, visus sužavėjo Skirmanto įvairių klasių mokinių „Sirtakis“, pastatytas kito jo mokinio Iljos Chudalejevo.

Džiugu, kad tradicinis Gala koncertas neapsiėjo be Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrinio. „Preliudą“ pagal jo muziką septintos klasės mokinėms (mokytoja Neli Beliakaitė) pastatė Loreta Bartusevičiūtė-Noreikienė.

Savą Camille’io Saint‑Saënso „Mirštančios gulbės“ (choreografija Michailo Fokino) interpretaciją pateikė Neli Beredinos mokinė dešimtokė Ieva Repšytė. Dėmesį atkreipė ir Saulės Žitkutės sušokta variacija iš Ludwigo Minkaus „Pachitos“, beveik nepriekaištinga šokio technika, stiliaus pajautimas teikia vilčių (mokytoja Rūta Kudžmaitė-Daraškevičienė). „Pachitą“ į savo repertuarą įtraukė ir vienuoliktokė Smiltė Mazuraitė, tikiuosi, pateisinusi savo mokytojos Deimantės Karpušenkovienės lūkesčius. Vienuoliktos klasės mokinės, kitą pavasarį užimsiančios abiturientų „ložę“, išlaikydamos epochos stilių ir dvasią, pašoko Valsą iš Drigo baleto „Floros pabudimas“.

Vis dar stebina ir Baleto skyriaus papuošalas, su kuriuo siejamos viltys, – septintos klasės mokinė Adelija Kondrataitė (mokytoja Neli Beliakaitė), šių metų Gala koncerte pašokusi variaciją iš „Faraono dukters“ ir dar kartą įrodžiusi, kad varžytis su ja klasikiniame balete negali niekas. Bent jau kol kas. Maža to, Adelija visus apstulbino ir šiuolaikiniu šokiu – Sibelijaus miniatiūroje „Flash“ jos unikalius duomenis išryškino Aušros Krasauskaitės nuostabiai efektinga choreografija, išsauganti judesio estetiką ir paryškinanti šiuolaikinio jauno žmogaus siekį būti savimi.

Pabaigoje Gala koncertas mus supažindino su artimiausios kaimynės šiuolaikine choreografija. Baletmeisterė iš Latvijos Milana Komarova maksimaliai išnaudojo mūsų mokinių kūrybinį potencialą, sukurdama stulbinantį reginį „Viliojantys toliai“, kuriame organiškai susipynė Fryderyko Chopino muzika, įspūdingos, lakoniškos dekoracijos ir išraiškingas apšvietimas, į fantastišką pasaulį panardinantis dešimtos, vienuoliktos ir dvyliktos klasių moksleives bei moksleivius. Jų šokis tarsi Šiaurės pašvaistė – gali žavėtis, bet nepasiekiama. O tai ir yra tikrasis menas, taurinantis žmogų.

P.S. Aštuoniasdešimtaisiais gyvavimo metais Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos diplomas pirmą kartą įteiktas užsienio šalies pilietei. Tai dvyliktos klasės absolventė iš Suomijos Petra Hirvi, sugriovusi mitą apie suomių uždarumą, santūrumą, nustebinusi temperamentu ir aistra Čigonės šokyje iš Ludwigo Minkaus baleto „Don Kichotas“. Sako, kad viena kregždė – dar ne pavasaris, bet... ji juk atskrido.