Ar aktualus matriarchatas šiandien?

Taip, ir net labai. Ypač vyrams. Juk vis dažniau nuo seno jiems priklausiusios veiklos sritys užimamos suaktyvėjusių moterų. Tų, kurių nebetenkina buvęs toks populiarus, šiandien nebereikalingas postulatas „vaikas, virtuvė, bažnyčia“. Pirmiausia moterims buvo „užleistos“ pavienės sritys – švietimas, socialinė rūpyba, vėliau ir politika. Tik šokis kažkodėl nuo senovės buvo laikomas moterų teritorija, o vyrams teko lyg ir aptarnaujančio personalo likimas. Šokančių moterų partneriai turėjo tenkintis tuo, ką jiems skyrė šokio spektaklių kūrėjai – choreografai baletmeisteriai. Ir tai vyrus tenkino, juk jų paslaugų scenoje reikėjo tada, kai balerinoms buvo būtina atsikvėpti po variacijos, arba perkelti partnerei iš taško A į tašką B. Pirmas šokėjas, pasikėsinęs į moterų teritoriją, buvo ryškiausias XX a. pradžios klasikinio baleto artistas Vaclavas Nižinskis.

Žiūrovai į baleto spektaklius ėjo žiūrėti ne primabalerinų, o jaunučio šokėjo, stebinusio iki tol nematyta atlikimo technika, fenomenaliu šuoliu, gebėjimu jausti muziką ir kūno plastika perteikti choreografinio kūrinio esmę. Tačiau prireikė daugiau nei kelių dešimtmečių, kad vyrai atsistotų šalia moterų kaip lygiaverčiai partneriai. Bet ir tada vyrai sugebėjo išsaugoti labai svarbią poziciją – repertuaro formavimą, tad dažnai šokančiųjų scenoje likimas, sėkmė ir vieta kūrybiniame procese priklausė nuo choreografų baletmeisterių. Tiesa, pavienių iššūkių choreografiniams mačo būta ir anksčiau. Antai 1929 m. Paryžiuje Nižinskio sesuo Bronislava Nižinska sukūrė choreografiją Franciso Poulenco miniatiūrai „Aubade“.

Vis dėlto Lietuvoje moterims priartėti prie vyrų zonos buvo nelengva. Per devyniasdešimt su kaupu Lietuvos baleto metų spektaklių įgyvendinimas scenoje buvo atiduotas į vyrų rankas. Per tuos metus tik kiek daugiau kaip dvidešimt choreografių pastatė baletus profesionalioje scenoje. Vyrų per tą laikotarpį buvo per penkiasdešimt. Skaičiai gal ne visai tikslūs, bet iškalbingi. Tuo labiau kad vyrų statyti baletai skaičiuojami dešimtimis, o moterų – vienetais. Beje, kviestinių choreografių skaičius didesnis, nors ir jos buvo kviečiamos vienam pastatymui (latvė Helēna Tangijeva‑Birzniecė pastatė Romualdo Grinblato baletą „Rigonda“, o estė Mai Murdmaa – Bélos Bartóko „Stebuklingą mandariną“). O pirmoji lietuvė baletmeisterė – primabalerina Genovaitė Sabaliauskaitė, pagal Piotro Čaikovskio simfoniją pastačiusi vieno veiksmo baletą „Frančeska da Rimini“. Gaila, bet spektaklis repertuare ilgai neužsilaikė. Gal dar nebuvo atėjęs laikas, gal tam nebuvo pasiruošę žiūrovai, o gal į kūrybinį procesą įsikišo atsakingos institucijos, bijodamos, kad nauja artėjanti banga nušluos užsibuvusį socialistinio realizmo vaisių „drambaletą“ su jo realistinėmis dekoracijomis, uoliai, bet meistriškai pagaminta butaforija (tikrų tikriausiais kirviais, peiliais ir kitais rakandais), kuri turėjo atlikti tai, ką privalėjo perteikti, šokiu papasakoti baleto artistai.

Bet anksčiau ar vėliau įvyksta tai, kas turi įvykti. Reikia pripažinti, kad aktyvi, dinamiška choreografių veikla padarė nemažą įtaką Lietuvos baleto raidai. Pirmiausia tai palietė Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrių. Anksčiau skyriaus mokinių koncertai būdavo gana skurdūs, metai po metų buvo šokami tie patys kūriniai: Edvardo Griego Norvegų šokis, Ispanų šokis iš Aleksandro Glazunovo baleto „Raimonda“, „Lėlių šokis“ (muzika Anatolijaus Liadovo), kelios variacijos iš Čaikovskio baleto „Miegančioji gražuolė“ ir dar keletas numerių, kuriuos jau mažai kas prisimena. Dabar tradiciniai auklėtinių baigiamieji koncertai ne tik pritraukia žiūrovų, bet ir parodo, kokį lygį pasiekė Baleto skyrius. Ir tai ne tik mokytojų, bet ir buvusių auklėtinių, tapusių choreografėmis, nuopelnas. Negaliu visų išvardyti, bet kai kurias, kurių kūryba bent jau man priimtina, noriu paminėti. Gal tai ir sutapimas, tačiau jos savo kelią pasirinko dar besimokydamos, savo kūrybines jėgas išbandydamos skyriaus baleto salėse.

Anželika Cholina – Baleto skyriaus auklėtinė, su mokykla atsisveikinusi 1989 metais. Jau pirmas įspūdis po baigiamojo koncerto, aptariant ir vertinant absolventų darbą, privertė atkreipti dėmesį į santūrią, gynybine siena kiek atsitvėrusią absolventę, pasiruošusią atremti bet kokį pavojų. Laikas parodė, kad tas įspūdis nebuvo klaidingas. Tai liudija ir Cholinos žodžiai, išsakyti viename interviu: „Nepatikėsite, bet labiausiai man trukdo tai, kad esu moteris, nes, kalbant apie profesiją, esu vyrų teritorijoje, ir dažnai reikia naudoti jėgą, kad įrodyčiau ar apsiginčiau, būčiau išgirsta ar pripažinta.“ Ir dar: „Esu dėkinga savo Mokytojai [Adai Tamulevičiūtei-Nasvytienei – Ž. D.], kad ji, suprasdama, jog pati netapsiu balerina, leido man užbaigti mokslus savo klasėje ir toleravo mano kūrybinius pasireiškimus. <...> ir lenkiuosi jai už supažindinimą su baleto menu, estetinį lavinimą ir supratingai ištiestą ranką.“ Aš tikiuosi, kad anksčiau ar vėliau šiuos žodžius jai išsakys tie, kurie su ja dirbo, iš jos mokėsi, tikėjo ja ir dalyvavo jos sukurtuose spektakliuose. Žaviuosi Cholinos kredo: „Tiesiog reikia būti ištikimam sau, nešti savo tiesą, ja tikėti ir kurti spektaklius apie tai, ką supranti. Jei tai turi atsaką žiūrovų širdyse, tai yra didelis įvertinimas.“

Nieko nestebina, kai baleto spektaklius kuria baleto artistės ar artistai, dar nebaigę aukštųjų specialiųjų mokslų, tačiau šiame kūrybiniame procese vadovaudamiesi savo scenine patirtimi ir tikslo turėjimu. Viena tokių – Giedrė Zaščižinskaitė, Baleto skyrių baigusi 1992 metais. Savo archyve radau 2007 m. Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Vaikų kultūros metams skirtos akcijos „Kultūros mokykla“ baigiamojo koncerto „Lietuvą garsina vaikai“ programėlę. Iš vienuolikos koncerte parodytų choreografinių miniatiūrų penkias sukūrė Zaščižinskaitė. Ir nors kol kas jos kūryba skiriama daugiausia mokiniams, nuo žengiančių pirmuosius žingsnius iki absolventų, choreografė jau ne kartą įrodė, kad darbas su vaikais yra ne mažiau atsakingas. Juk reikia realiai įvertinti vaikų sugebėjimus, fizinį pasiruošimą, gebėjimą šokti ansamblyje, supažindinti ne tik su klasikinio šokio technika, bet ir jo estetika. Ko gero, jai galima priskirti nuopelnus, kad kiekvienais metais baigiamieji Baleto skyriaus mokinių koncertai pasižymi (bent jau iki šiol) naujų choreografinių miniatiūrų gausa, atlikimo kultūra. Vienas ryškiausių jos darbų – renginys, skirtas Menų mokyklos 70-mečiui, padaręs didžiausią metų įspūdį. Sukrėtė pasirinktas kūrinis – Karlo Jenkinso „Ginkluotas žmogus: mišios už taiką“. Ir šiandien pagrįstai galiu pakartoti tai, ką rašiau po nuostabaus vakaro: „Belieka dar kartą nusistebėti choreografės gebėjimu maksimaliai išnaudoti auklėtinių galimybes, parinkti judesius, atskleidžiančius pagrindinę mintį: už savo idealus reikia kovoti.“

Ir dar viena choreografė, kurios negaliu nepaminėti. Tai Živilė Baikštytė, XXIII laidos absolventė, 1991 m. pradėjusi balerinos karjerą, savo repertuare įamžinusi ištisą plejadą pagrindinių ir mažesnių vaidmenų klasikiniuose spektakliuose, sukūrusi daugybę choreografinių miniatiūrų „čiurlioniukams“, ir ne tik jiems, pelniusi pirmuosius apdovanojimus Lietuvai tarptautiniuose baleto konkursuose. Vis dėlto man ji – ta choreografė, su kuria galima sieti Lietuvos baleto ateitį. Taip, ateitį. Kodėl? Dėl vienaveiksmio baleto „Pradžioje nebuvo nieko“ (kompozitorius Antanas Jasenka). Tai pirmas žingsnis į naująjį Lietuvos baletą, išsaugosiantį ne tik klasikinio baleto tekstą, bet ir jo estetiką. Daug jaunų baletmeisterių kuria naujus baleto spektaklius, savaip interpretuodami jų istorinę vertę, sukurdami ne tik naują choreografinį tekstą, bet ir naują kūno bei judesio estetiką. Kaip sakoma, „daug pašauktų, bet mažai išrinktų“. O tokį pasitikėjimą man garantuoja choreografės žodžiai: „Džiaugiuosi, kad didieji Europos, ir ne tik Europos, teatrai siekia išsaugoti klasiką. Yra didelis pavojus, kad jos neteksime, bet vis dėlto viliuosi, jog ji išliks, kitaip neįmanoma! Tiesiog keisis forma, spektaklių struktūra. Vis labiau bus artėjama prie dabarties laikų. Ir mūsų teatrui – LNOBT – linkiu ją išlaikyti, statyti klasikinius spektaklius, galbūt ieškant naujų formų istorijoms perteikti, nes klasika yra pagrindas.“

Tiesa, gal kas žino, kiek teatrų ar trupių repertuaruose išliko XX a. pradžio modernaus šokio kūrinių – spektaklių, miniatiūrų? „Mirštanti gulbė“, „Rožės dvasia“, dar keli. O „Žizel“, „Gulbių ežeras“, „Miegančioji gražuolė“ teberodomi. Kodėl?