(Ne)pralaimėta kova?

Vasario 5-ąją savo 90-ies metų jubiliejų būtų atšventusi ilgametė M.K. Čiurlionio menų mokyklos Choreografijos (dabar Baleto) skyriaus vadovė Lili Navickytė‑Ramanauskienė, pirmoji klasikinio šokio pedagogė, įgijusi aukštąjį išsilavinimą (1963 m. baigė A. Lunačiarskio teatro meno institutą Maskvoje). Pradėjusi vadovauti Choreografijos skyriui, nuo pirmų žingsnių ji bene svarbiausia savo misija laikė klasikinio šokio mokiniams sudaryti sąlygas ne tik įgyti reikiamą pasirengimą, bet ir išmokti juo naudotis. O tam reikėjo ir bendraminčių, gebančių disponuoti ne vien žodiniu palikimu (mane taip mokė mano mokytojai, o tuos mokytojus mokė jų mokytojai ir t.t.). Tad nieko nuostabaus, kad pirmuosius kelerius vadovavimo metus Navickytė‑Ramanauskienė į mokytojų gretas „verbavo“ visus, ką tik galima buvo įkalbėti. Nesikliaudama „užverbuotaisiais“ vadovė stengėsi, kad sceną palikę kolegos turėtų galimybę važiuoti į trumpalaikius kursus, įvairias stažuotes Maskvoje ar Leningrade (dabar Sankt Peterburgas). Ir jos pastangomis netrukus pedagoginis darbas Choreografijos skyriuje ėmė vis labiau remtis metodika. Natūralu, kad augo, brendo ir Choreografijos skyriaus absolventai, įsiliedami į Akademinio operos ir baleto teatro, Kauno, o vėliau ir Klaipėdos muzikinių teatrų baleto trupes.

Navickytė‑Ramanauskienė buvo numačiusi sau uždavinį – reorganizuoti Choreografijos skyrių į Baleto mokyklą, taip tarsi iškeldama ją į kitą „lygą“, kuriai tuo metu priklausė Leningrado, Maskvos, Permės, Minsko, Kyjivo baleto mokyklos. Ar mokyklos pavadinimas ir statuso pakeitimas pasiteisino? Manau, kad tuo laiku – taip. Jau vien dėl to, kad tos elitinės lygos senbuviai buvo priversti susitaikyti su mintimi, jog šalia jų atsirado „jaunikliai“, kurių amžius siekia vos kelias dešimtis metų, kai jie skaičiuoja šimtmečius arba priklauso „vyresniems broliams“ bei jų „šeimai“.

Nors Vilniaus baleto mokykla funkcionavo tik penkiolika metų (2001 m. reorganizuota į M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrių), jos baigimo diplomus turi nemažas būrys tikrai ryškių asmenybių, užtarnautai priklausančių Lietuvos baleto elitui: Viltis Algutytė, Edvardas Smalakys, Anželika Cholina, Eglė Špokaitė, Mindaugas Baužys, Živilė Baikštytė, Rūta Jezerskytė, Nerijus Juška, Aurimas Paulauskas, Neli Beliakaitė, Olga Konošenko. Vardyti reikėtų dar daugybę diplomantų... Ir neužmirškime, kad Baleto mokyklos diplomantai staiga neatsirado, juk jie baleto salėse liejo prakaitą aštuonerius metus, o tie, kurie vėl tapo Baleto skyriaus diplomantais, kurį laiką buvo mokyklos mokiniai. Tad niekas iš nieko neatsiranda.

Svarbu tai, kad reorganizacija nesumažino ir nepakeitė pedagoginio darbo našumo. Po jos, kaip ir prieš tai, klasikinio šokio, kitų disciplinų dėstytojos bei dėstytojai dirbo savo darbą ir jiems turime dėkoti, kad jų auklėtiniai garsina Lietuvos vardą, skindami apdovanojimus įvairiuose tarptautiniuose konkursuose, kad Jurgita Dronina išplaukė į tarptautinius vandenis, o Edvinas Jakonis anksčiau ar vėliau gali pasekti jos pėdomis.

Kad ir kaip būtų, ginčydamiesi, ar vertėjo imtis reorganizacijų, turime pripažinti, kad prarasdami vieną mainais gauname kitą. Abejoju, ar mūsų Baleto mokykla būtų sugebėjusi taip pagerinti savo mokinių mokymosi ir buities sąlygas, ar turėtų Šokio teatrą, ar galėtų nuo pirmų žingsnių mokinius pratinti prie tikros scenos, nesitenkinant tik pavasariniais pasirodymais Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje.

Navickytė‑Ramanauskienė gal ir pralaimėjo kovą dėl Baleto mokyklos, bet laimėjo dėl klasikinio baleto padėties ir likimo. Jis išliko ir net išaugo, įgijo didesnį diapazoną. Praėjusio amžiaus pirmajame dvidešimtmetyje atsirado nauja baleto meno kryptis – modernusis šokis, tiksliau, kitoks, negu buvo įpratę žiūrovai. Ir, žinoma, sulaukė dvejopo vertinimo. Vieni puolė skandinti senąjį, klasikinį baletą, kiti niekinti naująjį, kaip neįprastą, laužantį nusistovėjusius standartus. Į polemiką įsitraukė ne vien kultūrininkai. Vienas būsimas proletarinis poetas klasikinį baletą apibūdino taip: „Ir šitą beprasmį kojų kilnojimą jūs vadinate menu?!“ Kiti tą „kojų kilnojimą“ matė kaip nerealų grožį. Ir vieni, ir kiti nesuvokė, kad pasaulyje atėjo metas, kai atsirado poreikis keisti ir keistis. Kaip visada, įgyvendinti permainas parūpo jaunimui. Per siūles pradėjo braškėti ir imperatoriškieji teatrai. Bet apie tai kiek vėliau.

O kol kas grįžkime prie Navickytės‑Ramanauskienės, klasikinio baleto išsaugojimui, o Lietuvos atveju – ir tobulinimui, paaukojusios daugiau kaip pusę šimtmečio, 58-erius metus. Ar pasiteisino ta auka? Paklauskime jos mokinių. Ryškiausia XX a. antrosios pusės mūsų baleto primabalerina Eglė Špokaitė: „Negaliu nepaminėti ir tuometės skyriaus vadovės Lili Navickytės‑Ramanauskienės pastangų geriausiems mokiniams sudaryti papildomų studijų Sankt Peterburge galimybes. Tai nebuvo reglamentuotos mokyklos programos dalys, o individualus dėmesys mokiniui. Jis aktualus ir dabar.“

Skaidrė Ališauskaitė-Baranskaja, buvusi baleto artistė, profesionali baleto kritikė: „Man metai M.K. Čiurlionio menų mokykloje visada išliks kaip šviesiausias gyvenimo tarpsnis, gausus pirmųjų atradimų, dvasinių prisilietimų prie didingo Meno pasaulio, pažinčių su asmenybėmis, lydėtas nuostabaus saugumo, jaukumo pojūčio.“

Per vieną interviu Navickytės‑Ramanauskienės paklausiau, ką ji mananti apie tuos mokinius, kurie mokyklą lygina su kariniu lageriu, kurie skundžiasi, kad buvo verčiami šokti vos ne kraujuojančiomis kojomis. Atsakymas buvo toks: „Čia jau jų sąžinės reikalas. Nemanau, kad reikia mokytojus smerkti už reiklumą, siekį perduoti mokiniams profesines šokio paslaptis, išmokyti juos.“