Titanai? O gal sizifai?

Su kuo lyginti valstybinių teatrų vyriausiuosius choreografus-baletmeisterius? Gal jie tikrai tarsi titanai, ant pečių laikantys Terpsichorės pasaulį? O gal sizifai, vis bandantys į karjeros kalno viršūnę užridenti akmenį – savo rankomis sukurtą choreografijos šedevrą? Galime tik spėlioti, tačiau manau, kad kiekvienas titanas, jei jis Atlantas, turi savo Heraklį, o tapęs Sizifu turi ir savo akmenį. Skirtumas tik tas, kad antikiniai herakliai su malonumu atsisako savo naštos, o šiuolaikiniai sizifai į kalną ridena savo akmenį.

Kad ir kaip postringautume (kiekvienas turime teisę turėti savą nuomonę), šiandien dar kartą prisiminkime Lietuvos baleto vadovus – baletmeisterius, pagal savo skonį, realias galimybes ir asmenines savybes formavusius mūsų baleto ateitį. Pakalbėkime apie tuos vadovus, kurių ryšys su Lietuvos baletu prasidėjo anksčiau, negu jiems atiteko vadovo regalijos. Gal reikėtų pradėti nuo Olgos Dubeneckienės, kurią galima drąsiai vadinti Barbe devyndarbe, – ji ne tik pedagogė, bet ir baletmeisterė, dailininkė, visuomenininkė, organizatorė, vadybininkė, kostiumų dizainerė ir t.t. Tiesa, jos „baletmeisterystė“ buvo kiek mėgėjiška, daugiau apsiribota matytų kitų sukurtų choreografijos tekstų kopijavimu. Drįstu teigti, kad ir pedagoginės žinios, pagrįstos asmenine patirtimi, buvo gana ribotos, bet tai nemažina šios originalios ir ryškios asmenybės įtakos ir nuopelnų Lietuvos baletui, bent jau pirmajame jo formavimosi etape.

Nieko nuostabaus, kad pirmuoju lietuvių baletmeisteriu tapo Bronius Kelbauskas, savo likimą su Lietuvos baletu susiejęs jau 1922 m., kai pradėjo lankyti Olgos Dubeneckienės studiją. O po trejų metų jau šoko pirmajame Lietuvos baleto spektaklyje – Léo Delibes’o „Kopelijoje“ kartu su Jadvyga Jovaišaitė-Olekiene nudžiugino žiūrovus, sėkmingai atlikdamas studento vaidmenį. Maža to, netrukus jam patikėtas ir Franco vaidmuo. Beje, būsimoji Lietuvos baleto žvaigždė yra iš vadinamosios šešiolikmečių kartos, dariusios nemažą įtaką baleto raidai. Jai priklausė George’as Balanchine’as, Asafas Messereras, kiek vėliau ir mūsų Henrikas Kunavičius, Henrikas Banys. Tačiau prireikė keturiolikos metų įtempto darbo scenoje, kad jam būtų pasiūlytas pastatymas Valstybės teatre.

1936 m. rugpjūčio 21 d. Kelbauskas debiutavo kaip baletmeisteris – pastatė tris vienaveiksmius baletus: „Vienos džiaugsmą“ pagal Johanno Strausso muziką, „Kvietimą šokiui“ pagal Carlo Marios von Weberio muziką ir Riccardo Drigo „Užburtą fleitą“. Du pastarieji veikalai šiandien priklauso klasikinio baleto kategorijai, tad Kelbausko stažuotės pas Matildą Kšesinskają, Nikolajų Legatą, darbas „Ballets Russes“ trupėje ir René Blumo Monte Karlo trupėje, be abejonės, darė įtaką jo, kaip baletmeisterio, formavimuisi.

Scenoje ir gyvenime Kelbauskas buvo elegancijos ir vyriškumo etalonas, tai turėjo įtakos ir jo požiūriui į kūrybą. Net tada, kai atlikėjai ne iškarto suprasdavo baletmeisterio reikalavimus, jis niekada nekeldavo balso, nereikšdavo nepasitenkinimo, o kantriai aiškindavo, rodydavo, kaip reikia ir kodėl reikia atlikti tą ar kitą judesį.

Vienas ryškiausių Kelbausko pastatymų – Juozo Pakalnio „Sužadėtinė“. Turiu omenyje 1943 m. spektaklį, dar be studento revoliucionieriaus personažo, be kylančios į kovą su išnaudotojais dvarininkais baudžiauninkų bendruomenės. Gaila, kad apie šį brandų Kelbausko darbą turime mažai informacijos. Tie, kuriems teko laimė šokti ar matyti pirmąjį „Sužadėtinės“ variantą, tvirtina, kad sapno scena iki šiol jiems yra choreografijos šedevro etalonas. Prieš tris dešimtmečius esu rašęs: „B. Kelbauską visada traukė išgryninta choreografija, tačiau to meto mada ir ideologija reikalavo ko kito – scenoje turėjo būti kaip gyvenime, tik gražiau. [...]Taigi, baletmeisterio B. Kelbausko kūryba neatitiko oficialių tuometinio „lietuvių tarybinio baleto“ standartų, o nesilaikantys priimtų standartų paprastai nėra nei mylimi, nei remiami, tik pakenčiami. Pakenčiamas buvo ir B. Kelbauskas, tad retsykiais gaudavo pastatyti kokį šokį tai dramos, tai operos spektakliuose [...]. Čia ir slypi B. Kelbausko, kaip baletmeisterio, tragedija. Jis aplenkė laiką, ir laikas jo nebepavijo.“

„Karas jau pradedamas pamiršti, bet Lietuvoje tardytojai laužo partizanams kaulus, jų lavonus valkioja miestų aikštėse ...niekšybės ir smurtas... ir visa tai užpilama degtine...Tačiau kad ir koks prieštaringas gyvenimas, kova už būvį turi būti ne žlugdanti, ne naikinanti! Pasauliui reikia stiprių, dorų žmonių. Gal tada bus mažiau išgamų, plėšimų, rūpindamasis savimi kiekvienas kartu padės ir kitam. Per daug išlieta kraujo, per daug visa išniekinta. Žmonės turi atsitiesti, po tiek vargų ir keiksmų jiems reikia grožio.“ Tokį įrašą 1948 m. spalio 25 d. savo dienoraštyje paliko būsimas LTSR liaudies artistas, Akademinio operos ir baleto teatro vyriausiasis baletmeisteris Vytautas Grivickas, tada dar GITIS’o studentas. Man belieka tik apgailestauti ir atsiprašyti, kad tokio savo mokytojo nepažinojau anksčiau.

Pirmiausia man jis buvo mokytojas, Dešimtmetės muzikos mokyklos Choreografijos skyriuje dėstęs charakterinį ir duetinį šokius. Didžiavausi mokytoju, kai jį paskyrė Operos ir baleto teatro vyriausiuoju baletmeisteriu. Pradėjus dirbti stažuotoju baleto trupėje, pasikeitė ir požiūris. Laikui bėgant tas požiūris vis labiau krypo į negatyvią pusę – vietoj mokytojo mačiau tik viršininką, kuris palaipsniui tapo nomenklatūriniu valdininku. Prireikė dešimtmečių, kad pradėčiau blaiviai mąstyti ir matyti. Ir dabar jau galiu nešališkai vertinti baletmeisterio Grivicko, bene produktyviausio mūsų choreografo, indėlį į Lietuvos baleto plėtojimą.

Nesakau, kad visi Grivicko pastatymai verti aukščiausio vertinimo, tačiau yra tikrai brandžių darbų, privertusių kitaip pažvelgti į Lietuvos baletą ne tik Lietuvoje, bet ir gretimose zonose. Juk Juliaus Juzeliūno „Ant marių kranto“ – ne vien odė žvejų kolūkio aktyvui už tautų draugystės šventę ir kovą su kolūkinės nuosavybės grobstymu. O Juozo Indros „Audronė“? Ar kova už tautos laisvę, pasipriešinimas smurtui ir grubiai jėgai neverti dėmesio? Reikia tik džiaugtis, kad „Audronei“ labiau pasisekė negu Vytauto Klovos „Pilėnams“, taip pat kovojusiems už laisvę ir nepriklausomybę, tačiau priverstiems priimti slavų paramą.

Sutinku, kad Grivicko diplominis darbas Dmitrijaus Klebanovo „Svetlana“ – tipinis socrealizmo kūrinys, reveransas vyresniajam broliui. Bet kiti jo pastatymai, net ir „patobulinti“ ar dirbtinai „suaktualinti“, tik padėjo mūsų baletui bręsti, tobulėti. Dabar labai madinga vos ne kas antrą tautietį kaltinti kolaboravimu. Bet juk buvo toks gyvenimas, patiko mums ar nepatiko. Gyventi reikėjo ir tiems, kuriems nepatiko. Kaltinti tik dėl to, kad gyveno? Tada kaltųjų daugiau negu nekaltųjų. Niekada neužmiršiu šviesaus atminimo Antano Terlecko pasakojimo, kaip jam buvo paaiškinta, kodėl jo nepriima į kovotojų už laisvę būrį: „Jūsų, jaunimo, reikės Lietuvai, anksčiau ar vėliau, bet reikės.“ Ir jis kovojo, kovojo žodžiu, kovojo plunksna. Ar kovojo Grivickas? Manau, kad taip. Tos kovos rezultatai šiandien akivaizdūs – mūsų lietuviško baleto profesionalumas.