Klaipėdos lėlių teatras šią vasarą persikraustė iš fachverkinio namelio Vežėjų g. 4 į naujas patalpas Turgaus g. 9. Rugsėjo mėnesį istoriniame buvusio banko pastate lėlininkai pradės naują teatro sezoną.
Klaipėdiečiams gerai žinomoje Turgaus gatvėje XIX a. pr. kurį laiką buvo įsikūrusi miesto rotušė ir teismas, gatvė apsodinta liepomis; po pusšimčio metų nutiesti platūs šaligatviai bei pradėjo kurtis Klaipėdos bankai. Dauguma Turgaus gatvės pastatų sudegė per didįjį 1854 m. gaisrą – iš senosios architektūros pastatų minėtini išlikę ir savo pirminės paskirties ilgai nepraradę buvę bankų pastatai Turgaus g. 1 ir Turgaus g. 9 (www.krastogidas.lt/objektai/57-turgaus-gatve-marktstrasse).
Apie ryškiausius Nelės Savičenko vaidmenis
Kartais susidaro įspūdis, jog šių dienų postdraminio Lietuvos teatro praktikoje (kai Vakaruose ši banga jau gerokai nuslūgusi) personažų kurti jau nebereikia – pakanka juos tik atvaidinti arba papasakoti. Personažas tampa kone anachronistiniu „pasenusio“ teatro atributu, suvokiant jį kaip iš anksto apibrėžtą ir nuoseklų psichologinį charakterį, išgyvenantį savo vidinę dramą, į kurią įsikūnyti ir kurią perteikti yra pagrindinė aktoriaus užduotis.








Nacionalinis dramos teatras pristato jaunuosius – „Laimės respublikoje“
Paskutines dienas prieš rekonstrukciją skaičiuojančioje Nacionalinio teatro Mažojoje salėje, nepaisant karščio ir iš Didžiosios salės sklindančio triukšmo, birželį pasirodė dvi jaunųjų režisierių premjeros (dar vienos jaunųjų kūrėjų programos dalyvės Giedrės Kriaučionytės spektaklio vaikams premjera įvyko Studijoje gegužės pabaigoje). Georgo Büchnerio pjesę „Voicekas“, pradėtą rašyti prieš beveik du šimtus metų (tada taip ir nebaigtą), šiandienos scenai pritaikė neseną vokiečių piloto tragediją į ją įtraukęs Laurynas Adomaitis, o režisavo Antanas Obcarskas, prie kurio besiformuojančio režisūrinio stiliaus bruožų drąsiai galima minėti gebėjimą užčiuopti tragiškas žmogiškųjų dialogų briaunas.








Kultūros antropologas Victoras Turneris tekste „Are there universals of performance in myth, ritual, and drama?“ („Ar mitą, ritualą ir dramą veikia universalūs spektaklio dėsniai?“) atskleidė neišvengiamą ir nuolatinį socialinių bei estetinių dramų ryšį. Ir iliustravo amžiną to, kas yra kuriama kaip menas, ir to, kas vyksta visuomenėje, santykį Richardo Schechnerio pieštu ant šono paguldytu aštuonetu – begalybės simboliu. Toks begalinis meno ir visuomenės ryšys, regis, yra pats teatro pagrindas. Tad greitai pasirodysiančiame naujame „Teatro žurnalo“ numeryje tekstai apie dramas, dramaturgus, dramaturgiją. Ir tikros dramos, keičiančios teatrą.
Pokalbis su režisiere Susanne Kennedy
„Tegul mūsų kūnai susprogsta į tūkstančius fragmentų ir sukuria save iš naujo. Tapkime kažkuo kitu: moterimi, gyvūnu, augalu, mašina, molekule. Teatras – puiki vieta pradėti šį pokytį. Scenoje galime stebėti žmonių transformaciją į įvairias būtybes ir būsenas. Teatras mums siūlo eksperimentavimo erdvę. Mano teatro vizijoje balsai atsieti nuo kūnų, veidas neperteikia emocijų, o kūnas nebepriklauso subjektui scenoje. Tekstas nebėra pasakojimas, o aktorius juda tarp skirtingų būsenų ir veda žiūrovą į nepažinias zonas“
LMTA IV vaidybos ir teatro režisūros kursų baigiamieji darbai
Baigiantis teatro sezonui, kai premjerų nedaug, o ką nors nauja pamatyti norisi, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, kaip ir kasmet, išleidžia naują teatro kūrėjų kursą. Šiemet akademiją baigė Jono Vaitkaus vadovaujami vaidybos ir teatro režisūros kursų studentai. Absolventų diplominių darbų buvo daug, o žanrai ir stiliai varijavo nuo absurdo iki dokumentikos.






„Virtuvės princas“ – taip pasivadino olandų komikas ir muzikantas Bram Graafland su neįprastu įrenginiu atvykstantis į gatvės teatro festivalį SPOT. „Menų spaustuvės“ organizuojamame festivalyje „Virtuvės princas“ pasirodys liepos 13 ir 14 dienomis humoro, muzikos ir netikėtų kulinarinių triukų pilną spektaklį. Pasirodymą stebėti nemokamai organizatoriai kviečia „Menų spaustuvės“ kieme. Apie tai, kaip atsirado muzikinė virtuvė ir kaip vienu metu galima groti ir kepti blynus pasakoja pats Bram Graafland.
Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ skelbia programą
Penkioliktąjį jubiliejų rudenį švęsiantis ir šiemet rugsėjo 27–spalio 30 d. vyksiantis festivalis „Sirenos“ skelbia užsienio spektaklių programą ir pristato šių metų šūkį – „emocijos iš arti“. „Pastaruoju metu, – pasakoja festivalio meno vadovė Audra Žukaitytė, – kreipėme žvilgsnį į žiūrovus: kvietėme juos kurti žinias ar „išjungti“ išankstines nuostatas. Šiemet nutarėme atsigręžti į sceną, į tuos, kurie joje veikia, į tai, kokias emocijas jie mums perduoda, leidžia patirti, išsinešti su savimi.“ Kur arčiau, jei ne „Sirenose“ galėsite pamatyti vietnamiečių ir prancūzų emocijų skirtumus bei panašumus? Kur arčiau, jei ne Vilniuje skambės aštrios ukrainiečių emocijos, dainuojant apie taiką? Kur arčiau, jei ne priešais scenoje, rasis visa pažįstamų ir netikėtų emocijų paletė, akis į akį klausantis nepažįstamųjų istorijų, visų – vienaip ar kitaip susijusių?








Šį ketvirtadienį, birželio 21 d. Lietuvos nacionalinis dramos teatras parodys paskutinį šio sezono spektaklį – Henriko Ibseno „Visuomenės priešas“, kurį režisavo Jonas Vaitkus. Kartu tai bus paskutinis spektaklis prieš pradedant šio teatro rekonstrukciją, kuri truks iki 2020-ųjų. Per du metus bus rekonstruotas teatro fojė ir perstatyta Mažoji salė.