7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Ištrinti save, ištrinti pasaulį

Nacionalinis dramos teatras pristato jaunuosius – „Laimės respublikoje“

Alma Braškytė
Nr. 26 (1263), 2018-06-29
Teatras
Scena iš spektaklio „Laimės respublikoje“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Laimės respublikoje“. D. Matvejevo nuotr.

Paskutines dienas prieš rekonstrukciją skaičiuojančioje Nacionalinio teatro Mažojoje salėje, nepaisant karščio ir iš Didžiosios salės sklindančio triukšmo, birželį pasirodė dvi jaunųjų režisierių premjeros (dar vienos jaunųjų kūrėjų programos dalyvės Giedrės Kriaučionytės spektaklio vaikams premjera įvyko Studijoje gegužės pabaigoje). Georgo Büchnerio pjesę „Voicekas“, pradėtą rašyti prieš beveik du šimtus metų (tada taip ir nebaigtą), šiandienos scenai pritaikė neseną vokiečių piloto tragediją į ją įtraukęs Laurynas Adomaitis, o režisavo Antanas Obcarskas, prie kurio besiformuojančio režisūrinio stiliaus bruožų drąsiai galima minėti gebėjimą užčiuopti tragiškas žmogiškųjų dialogų briaunas.

 

Kitas Jaunųjų kūrėjų programos režisierius Mantas Jančiauskas šioje scenoje jau antrą kartą: rudenį pasirodė jo režisuotas „Dreamland“ – dokumentinio teatro spektaklis, kurio dėmesio lauke – Lietuvoje gyvenantys pabėgėliai. Dabar pasirinkta Martino Crimpo, šiuolaikinio britų dramaturgo, pjesė „Laimės respublikoje“ (2012), ją vertė Marius Burokas. Crimpas Lietuvoje jau turi šiokią tokią sceninę istoriją: 2005 m. lig šiol garsiausią, daugiausiai verčiamą ir statomą jo pjesę „Attempts on Her Life“ pavadinimu „Pasikėsinimai“ režisavo Cezaris Graužinis, o vos prieš porą mėnesių „Pasikėsinimus į jos gyvenimą“ su jaunais aktoriais, savo mokiniais OKT / Vilniaus miesto teatre pastatė Oskaras Koršunovas. Bazinį pjesės modelį griaunantis „Pasikėsinimų“ tekstas, kuriame nėra nė vieno veikėjo, o tik srautas prieštaringų replikų, sulaukė visiškai skirtingų dviejų tos pačios kartos režisierių interpretacijų. Graužinį patraukė tokios atviros struktūros tekste glūdinčios vaizduotės teatro kūrimo galimybės. O Koršunovo spektaklis koncentruojasi į dabarties visuomenėje veikiančių jėgų (kitas klausimas: kas jos?) brutalumą braunantis į intymiausią ir neliečiamiausią sritį – asmens tapatybės formavimąsi. To brovimosi agresyvumas ir infantilumas lėmė atitinkamus spektaklio formos sprendimus ir tonaciją.

 

Manto Jančiausko polinkis (ar apsisprendimas) neartikuliuoti destrukcijos ir agresijos pavidalų sceninėmis priemonėmis, paliekant žiūrovui sugaudyti ir interpretuoti atitinkamus momentus spektaklio tekste, išryškėjo jau „Dreamlande“. Kai scenoje veikia patys pasakojamų istorijų herojai, tam tikro vizualinio ir emocinio komforto sukūrimas liudija režisieriaus atodairą nelengvas patirtis išgyvenusių spektaklio veikėjų atžvilgiu. Tačiau visiškas vizualinis komfortas nuo pirmos iki paskutinės spektaklio minutės karaliauja ir „Laimės respublikoje“. Visos trys scenovaizdžio transformacijos (scenografė Goda Palekaitė), atitinkančios trijų pjesės dalių lokacijas (realistinę vidurinės klasės šeimos svetainę per Kalėdas, sąlygišką idealaus ar vaizduotės pasaulio erdvę ir „koncertinę“ laimės respublikos sceną) ir visi juose veikiantys personažai (jų veidai, gestai, šukuosenos, grimas ir kostiumai, kurių dailininkė Dovilė Gudačiauskaitė) transliuoja absoliutų vizualinio prado triumfą. Kad ir kas vyktų šitų žmonių namuose, su šitais žmonėms ir tarp jų, vizualinei tvarkai ir išorės harmonijai pakenkti neįmanoma. Vieną gražų vaizdą keičia kitas gražus vaizdas, vietoj grakščių pirmos dalies kalėdinių balerinų galinės sienos ekrane randasi skaitmeninės takių besimainančių spalvų fiestos antrojoje (vaizdo projekcijų autorė Aneta Bublytė). Jaukiai apšviestą kalėdinį pirmos dalies stalą keičia ne mažiau jaukiai apšviesta sąlygiška antros dalies erdvė ir galiausiai – varjetė sceną primenanti laimės respublika. Visa, kas vyksta, vyksta po šiuo vizualiniu kiautu, niekada jo nepažeidžia ir nesudarko.

 

Iš esmės monolitiška ir nesugriaunama Manto Jančiausko interpretacijoje ir prie kalėdinio stalo susirinkusi trijų kartų šeima – vidutinio amžiaus tėvai Sandra ir Tomis (Jolanta Dapkūnaitė ir Rytis Saladžius), jų paauglystę baigiančios išaugti dukros Heizelė (Žygimantė Jakštaitė) ir kūdikio besilaukianti Debė (Adelė Šuminskaitė) bei guvūs seneliai Peg ir Teris (Aldona Janušauskaitė ir Gediminas Girdvainis). Nors kalėdinį kepsnio pjaustymą lydi apsisvaidymas piktais žvilgsniais ir įžeidžiančiomis replikomis, šitos kompanijos status quo yra akivaizdžiai nesuardomas. Įžeidimai, pykčio ir nuoskaudos protrūkiai, kaip matyti iš šeimos narių reakcijų, neperžengia kasdienybės bei to, kas leistina ir priimtina, ribų. Po kiekvienos kandžios replikos ar apmaudo pliūpsnio seka gestas ar frazė, patvirtinanti, kad neįvyko nieko ribą peržengiančio ir tradicinis šeimos modelis rieda toliau, sėkmingai balansuodamas ir net negrasindamas subyrėti. Net ir tada, kai iš žiūrovams skirto įėjimo pasirodo dėdė Bobas (Darius Gumauskas) ir sukėlęs trumpą sumaištį (džiaugsmingą mergaičių pagyvėjimą, o likusiųjų nerimą) ima vieną po kito žerti akibrokštus, po kurių turėtų būti tiesiog išspirtas lauk. Nieko panašaus neįvyksta: kad ir kokius pasibjaurėjimo sesers šeima žodžius (prisidengdamas savo draugės Madlenos – netrukus pasirodysiančios Rasos Samuolytės – prašymu) dėdė Bobas sakytų, šeimynos pakantumas beveik neišsenkantis.

 

Pjesėje dėdė Bobas yra savotiškas tarpininkas tarp dviejų pasaulių: tradiciniu vidurinės klasės šeimos modeliu besiremiančio ir naujojo besiformuojančio – tos būsimosios laimės respublikos, kurios idealas plevena ore ir kurios struktūrą ir konstituciją bando artikuliuoti netrukus pasirodanti Bobo draugė Madlena. Tradicinį šeimos modelį (kurio išvirkščiąją pusę – begalinį nuovargį ir pasibodėjimą vienas kitu, apmaudą, gobšumą, pavydą ir neapykantą, saviapgaulę ir purvą – jie patys ką tik išklojo ant kalėdinio stalo) dėdė Bobas pasmerkia su didžiausiu užsidegimu ir išmone. Ant jos griuvėsių turėtų pradėti kilti naujasis gyvenimas – Madlenos skelbiamoji laimės respublika. Gyvenimas toje naujojoje respublikoje būsiantis skaidrus ir kietas kaip stiklas, aiškus ir aštrus, juo bus galima įsipjauti iki kaulo. Jame nebus sentimentų ir senų žmonių, regis, nebus ir vaikų, o pagrindinis principas bus nesigilinimas, atsisakymas gilintis į bet ką. (Beje, Madlena jau dabar kuria panašiai grįstą santykį su Bobu – vietoje meilės ar ilgalaikio įsipareigojimo ji metodiškai rūpinasi erotinės traukos palaikymu.) Vis dėlto svarbiausia, kad Madlenos skelbiamoji naujojo gyvenimo konstitucija tik iš pirmo žvilgsnio atrodo svetima ir nieko bendro neturinti su ta ideologija, kuria iš tiesų minta Sandros ir Tomio šeima. Tai paaiškėja antroje pjesės dalyje.

 

Pirma pjesės dalis yra tradicinės struktūros (nurodyti veikėjai ir kiekvieno jų replikos), tačiau antrojoje Crimpas taiko principą, sugalvotą „Pasikėsinimams“. Neaišku, kam priklauso replikos, tačiau veikėjų apibūdinimas nusakant amžių ir lytį sufleruoja, kad čia veikia ta pati pirmos dalies šeima, tik šį kartą ne kaip konkretūs skirtingi individai, o kaip darniai veikianti sąlyginių (arba statistinių) individų grupė. Antros dalies vieta ir laikas sąlygiški, o vienodais kūno spalvos kombinezonais vilkintys veikėjai pakaitomis išsakomais lozungais išskleidžia penkis idealus, kuriais populiariosios psichologijos, žiniasklaidos atstovų ir įvairių gyvenimo koučerių dėka yra sėkmingai užterštos šiandieninės visuomenės smegenys. Tai laisvė pačiam rašyti savo gyvenimo scenarijų, laisvė išskėsti kojas, laisvė patirti siaubingas traumas, laisvė visko atsikratyti ir judėti toliau bei laisvė atrodyti puikiai ir gyventi amžinai. Visi šie idealai yra lengvai atpažįstami ir be papildomo paaiškinimo, gal tik laisvę išskėsti kojas reiktų pakomentuoti, nes čia turima galvoje ne tik sena gera seksualinė laisvė, bet ir savanoriškas atsidavimas valstybės institucijų valiai, bet kokio privatumo atsisakymas, požiūris į žmogų kaip į vaistais manipuliuotiną būtybę, kurios funkciniai sutrikimai turi būti nedelsiant pataisomi medikamentais, o grožio trūkumai – maistu, sportu ir implantais. Mantas Jančiauskas aprengia visus jaunesniuosius šeimos narius kūno spalvos kombinezonais (tik vyresnieji dėvi kažką primenančio poilsio namų aprangą) ir išleidžia į jaukiai apšviestą sceną – sąlygišką idealią erdvę, tinkamą minėtiems lozungams išsakyti. Čia tampa akivaizdu, kad arti pamišimo ir manijos ribos esantis Madlenos laimės respublikos projektas yra ta pati šiuolaikinės visuomenės ideologija, tik atvesta iki kraštutinumo. Režisūriškai šią sąsają žymi lietus, pasipylęs pirmos dalies pabaigoje ant kalėdinio šeimos stalo, kai Madlena su dėde Bobu pareiškia iškeliaujantys į naująjį gyvenimą, o Madlena dėsto savąją nesigilinimo ir stiklo skaidrumo, plonumo ir aštrumo gyvenimo ideologiją. Tas lietus kaupiasi scenos centre ir suteka į baseinėlį, kuriame vėliau pliuškenasi antros dalies suniveliuoti sąlygiškieji veikėjai.

 

Tas pats vanduo baseinėlyje lieka ir trečioje pjesės dalyje, kurioje Bobas ir Madlena jau tik dviese, jau atvykę į savąją laimės respubliką. Nepaisant atvykimo, jie patys nepasikeitę: Madlena užsiėmusi aktyviu vadovavimu, o Bobas vis labiau grimzta į desperaciją. Režisierius atsisakė pjesėje minimų pro langą matomų peizažų, Bobo ir Madlenos laimės respublika yra varjetė scena su raudono prožektoriaus šviesa gilumoje, vietoj jos grindų – tas pats visus tris scenovaizdžius jungiantis baseinėlis. Padėk man, meldžia Bobas, suvokdamas, kad patys kurdami savo gyvenimo scenarijus, žymėdami ir trindami savo traumas, savo istorijas, atsisakydami privatumo ir intymumo, atmesdami viską, kas netiko kietam ir skaidriam kaip stiklas naujajam gyvenimui, jie ištrynė ir patį pasaulį, patį gyvenimą. Jis bando bučiuoti Madleną, įsiskverbti giliau nei leidžia aiškaus ir kieto naujojo gyvenimo principai, ji stengiasi jį atstumti. Tada jis krenta visu ūgiu, paskui jį krenta Madlena, jie susikimba beviltiškoje to baseinėlio seklumoje ir lieka gulėti visiškai bejėgiai, kol užgęsta sceninio prožektoriaus šviesa.

Scena iš spektaklio „Laimės respublikoje“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Laimės respublikoje“. D. Matvejevo nuotr.
Darius Gumauskas (Bobas) ir Rasa Samuolytė (Madlena) spektaklyje „Laimės respublikoje“. D. Matvejevo nuotr.
Darius Gumauskas (Bobas) ir Rasa Samuolytė (Madlena) spektaklyje „Laimės respublikoje“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Laimės respublikoje“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Laimės respublikoje“. D. Matvejevo nuotr.
Žygimantė Jakštaitė (Heizelė) ir Adelė Šuminskaitė (Debė) spektaklyje „Laimės respublikoje“. D. Matvejevo nuotr.
Žygimantė Jakštaitė (Heizelė) ir Adelė Šuminskaitė (Debė) spektaklyje „Laimės respublikoje“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Laimės respublikoje“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Laimės respublikoje“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Laimės respublikoje“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Laimės respublikoje“. D. Matvejevo nuotr.
Rasa Samuolytė (Madlena) spektaklyje „Laimės respublikoje“. D. Matvejevo nuotr.
Rasa Samuolytė (Madlena) spektaklyje „Laimės respublikoje“. D. Matvejevo nuotr.
Rasa Samuolytė (Madlena) spektaklyje „Laimės respublikoje“. D. Matvejevo nuotr.
Rasa Samuolytė (Madlena) spektaklyje „Laimės respublikoje“. D. Matvejevo nuotr.
Žygimantė Jakštaitė ir Adelė Šuminskaitė spektaklyje „Laimės respublikoje“. D. Matvejevo nuotr.
Žygimantė Jakštaitė ir Adelė Šuminskaitė spektaklyje „Laimės respublikoje“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Laimės respublikoje“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Laimės respublikoje“. D. Matvejevo nuotr.
Gediminas Girdvainis ir Aldona Janušauskaitė spektaklyje „Laimės respublikoje“. D. Matvejevo nuotr.
Gediminas Girdvainis ir Aldona Janušauskaitė spektaklyje „Laimės respublikoje“. D. Matvejevo nuotr.
Aldona Janušauskaitė ir Gediminas Girdvainis spektaklyje „Laimės respublikoje“. D. Matvejevo nuotr.
Aldona Janušauskaitė ir Gediminas Girdvainis spektaklyje „Laimės respublikoje“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Laimės respublikoje“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Laimės respublikoje“. D. Matvejevo nuotr.
Jolanta Dapkūnaitė ir Rytis Saladžius spektaklyje „Laimės respublikoje“. D. Matvejevo nuotr.
Jolanta Dapkūnaitė ir Rytis Saladžius spektaklyje „Laimės respublikoje“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Laimės respublikoje“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Laimės respublikoje“. D. Matvejevo nuotr.
Darius Gumauskas spektaklyje „Laimės respublikoje“. D. Matvejevo nuotr.
Darius Gumauskas spektaklyje „Laimės respublikoje“. D. Matvejevo nuotr.