7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kritikai emigrantai

Scenos meno kritikos probleminis laukas

Aušra Kaminskaitė
Nr. 28 (1265), 2018-09-14
Teatras

Mintis apie scenos meno kritikos ir emigracijos sąsajas kilo perskaičius Sigitos Ivaškaitės tekstą „Šis tekstas apie tave!“, kurio post scriptum teatrologė rašo: „Štai kolegė Kristina patarė paminėti faktą, jog naujausia (ne)kritikos tendencija yra ne tik kad susirast kitą – apmokamą – darbą, bet ir apskritai mesti bet kokį rašymą. Kažkokia kritikos emigracija.“ Čia, žinoma, plačiau nekalbama apie kritikos ir emigracijos sąsajas. Tačiau tarp jų egzistuoja bendrumas – populiaru manyti, kad reiškinio problemiškumą lemia ekonominės priežastys, nors tikėtina, kad kur kas daugiau įtakos turi socialiniai ir psichologiniai veiksniai.

 

Vyrauja nuomonė, kad daugybė žmonių iš Lietuvos emigruoja ieškodami geresnių atlyginimų ar tiesiog darbo vietos, kurios, anot jų, šalyje neįmanoma rasti. 2017-aisiais ekspertai tikino, kad Lietuvos ekonomika auga, tad ekonominių priežasčių emigruoti nebėra. Tačiau emigracijos mastai didėjo iki pat 2018-ųjų vasaros, kai nustatyta, kad pagaliau į šalį grįžo daugiau žmonių nei iš jos išvyko. Vaikystėje mane nustebino televizijos laidoje pamatyta emigrantų istorija. Į Norvegiją išvykę lietuviai pasakojo tik ten pasijautę žmonėmis, nes neprivalėjo sirgdami eiti į darbą ir negirdėjo grasinimų, kad už jų stovi eilė laukiančiųjų darbo vietos, tad tegul nė nebando suklysti ar juo labiau nepasirodyti darbe – iškart atsiras kas juos pakeičia. Ilgainiui garsėjo kalbos, kad daugybę emigrantų išvykti skatina ne nepakeliama ekonominė situacija, bet žmonių tarpusavio nepagarba, darbo vietų skirstymas į elitines ir žemesnio rango, darbdavių ir / ar darbuotojų polinkis vieniems kitus apgaudinėti, neteisybės dėl nepotizmo jausmas... Taip pat galima minėti ir LGBT bendruomenės teisių ribojimą, neįgaliesiems gyventi nepritaikytą aplinką, veiklų skirstymą į tinkamas vyrams ar moterims ir taip toliau. Taip svarstant iškyla sąsajos tarp nenoro gyventi Lietuvoje ir nenoro rašyti profesionalią kritiką – galbūt priežasties esmė glūdi ne tik neįmanomybėje oriai užsidirbti, bet ir neįmanomybėje sulaukti pagarbos?

 

Egzistuoja paradoksas: jei profesionalu laikysime žmogų, gyvenantį iš savo profesijos, tai Lietuvoje profesionalių scenos menų kritikų nėra. Visi kritikai turi (ar ieško) darbų, kuriuose uždirba pinigus, o greta jų retkarčiais parašo (arba vis dažniau neparašo) spektaklių recenzijas. Būtų neteisinga teigti, kad kritika Lietuvoje žlugo, – didelė dalis premjerų didžiuosiuose miestuose recenzuojamos, kai kurios (nors nedaugelis) – ne po vieną kartą.  Turime nemažai recenzijas, straipsnius, komentarus publikuojančių leidinių, nors nė vienas jų neišskiria etato rašančiam kritikui (nekalbu apie rašančius redaktorius). Scenos ir kino menų istorijos ir kritikos studijos (LMTA), net ir kasmet renkant studentus, sulaukia susidomėjimo, kuris daugumai jų išblėsta po pirmų ar antrų studijų metų. Kritikos tekstus skaito toli gražu ne vien scenos menų profesionalai, ir tai, kas juose parašyta, o kartais ir jų kiekis, iki šiol lemia dalies žiūrovų spektaklių pasirinkimą. Tad kokios bėdos?

 

Mano akimis, didžioji problema yra neįdomūs tekstai. Žinoma, įdomumas – subjektyvus dalykas. Tačiau į scenos meno kritikams (turbūt ir patiems pirmiesiems recenzijų skaitytojams) skirtos anketos klausimą „Ko jums labiausiai trūksta pastaraisiais metais pasirodančiuose scenos meno kritikos tekstuose?“ beveik pusėje atsakymų paminėtas bent vienas iš šių dalykų: analizė, drąsa, įdomumas, rašymo džiaugsmas. Ir čia darau prielaidą, kad pakilus atlygiui už tekstus proporcingai padidėtų tik paskutinis. Žinoma, didesnis atlygis leistų skirti daugiau laiko tekstų rašymui, o ne „tikrajam darbui“, dėl kurio turime kur gyventi, ką valgyti ir kaip išlaikyti šeimą. Tačiau sunku patikėti, kad vien pakėlus atlygį už kritikos tekstus visi stebuklingai pradėsime rašyti įdomiai, drąsiai, o analizės „ners“ į rekordinį gylį. Todėl šiandien noriu pasvarstyti apie kitus reiškinius, trukdančius kritikui rašyti įkvėptą ir įkvepiantį tekstą.

 

Ar recenzijose vieta reikštis emocijoms? Tai, ką kritikai kalba po spektaklio, ir ką vėliau įtraukia į tekstą, gali stipriai skirtis. Viena yra išlieti emocijas draugams bei kolegoms ir visai kas kita – rašyti rišlų ir argumentuotą tekstą. Kelias dienas apsvarstęs tai, ką matei, gali ir nuomonę pakeisti, ir pats sau kontrargumentų atrasti. Kadaise, kai tokie tekstai dar atrodė kaip veidmainystė, viena dėstytoja pasakė: „Aišku, kad negali tekste rašyti to, ką su kolegom šneki po spektaklio! Čia juk ir etikos klausimas!“ Nors kai kurie pasakytų, kad dažnai būtent emocijos padiktuoja įdomiausias mintis ir žaviausius komentarus, kartais drąsos kiekis gali tapti atvirkščiai proporcingas profesionalumui. Kaip smagu skaityti gyvą, ironišką ar be užuolankų kūrėjus „sudirbantį“ tekstą, ypač kai akivaizdu, jog spektaklis sukurtas be didelės atsakomybės. Tačiau kai tokie tekstai pasirodo apie tiesiog nepasisekusį darbą, kyla klausimas – ar verta žlugdyti žmones dėl to, kad išgelbėtum kažkokį mistinį Teatrą? Gelbėjant teatrą ironija dažnai savaime tampa argumentu, nors iš tiesų taip nėra.

 

Kita problemos pusė – kaip rašyti apie išties patikusį spektaklį? Labai dažnai pagiriamasis žodis skamba banaliai, sentimentaliai, netgi prisitaikėliškai. O tai tolina nuo profesionalumo. Taip kritikai kartkartėmis susiduria su dilema – skambėti drąsiai ar skambėti profesionaliai? Jaunam žmogui pirmoji išeitis, žinoma, atrodo drąsa. Tačiau šioje vietoje tinka Audronio Liugos komentaras, pasakytas LRT surengtoje diskusijoje apie kanalo „LRT Kultūra“ pavadinimo keitimą: „Aistra yra gerai, bet su aistra galima ir bokso ringe padaužyti vienas kitam snukius. Bet iš to nieko neišeis. Yra žinios ir yra tam tikras intelektas.“ Aišku, kad recenzija gali būti ir drąsi, ir profesionali. Tačiau analizuojant ir vertinant meno kūrinius šie dalykai kartais visiškai nepalaiko vienas kito.

 

Grįžkime prie žinių ir intelekto. Vienas įdomiausių reiškinių tarp kritikų yra poreikis žinoti geriau nei kiti. Jį, žinoma, diktuoja pati profesija – analizuodamas ir komentuodamas reiškinius savaime prisiimi geriau žinančio ir galinčio pasakyti teisybę poziciją. Čia būtų galima diskutuoti apie kritikos paskirtį, tačiau kol kas sustokime prie poreikio žinoti viską arba gėdos nežinoti. Kritiko darbas – mąstyti ir rasti argumentų bei kontrargumentų sau pačiam, tad, be abejo, žinios yra svarbiausia jo darbo priemonė: tik jų turėdamas (pageidautina – nusimanydamas tose pačiose srityse kaip ir spektaklio autoriai / pašnekovai), kritikas geba kokybiškai atlikti savo darbą ir įgyti autoritetą, o drauge su juo ir skaitytojų. Nors pačių kritikų gretose žiniomis dažnai ne dalijamasi, bet kovojama – bendraujant kritikams D.U.K. viršūnėje puikuotųsi „tu ką, nežinai?“, o didysis kritiko džiaugsmas ir moralinė pareiga – pataisyti fakto klaidą padariusį kolegą ir padaryti tai ne tarp kitko, bet suteikiant pataisymui (t.y. savo žinojimui) ypatingą reikšmę. Tai išties nepaprastai malonus jausmas, deja, dažnai atsiremiantis į didesnį ar mažesnį kito žmogaus pažeminimą. Ir – o tai dar kenksmingiau – ugdantis baimę klausti ir pripažinti nežinojimą. Neabejoju, kad rašant drąsos stygius susijęs su baime kalbėti apie sritį, kurios puikiai neišmanai, nes keletas kolegų (ir ne tik) savo žiniomis tuoj pat „nugesins“ aistrą ir drąsą, pagrįsdami tavo neišprusimą. Taigi – kritikas irgi bijo kritikos.

 

Toks mąstymas kritikams įdiegiamas dar studijų laikais. Nors tai tėra ore tvyranti atmosfera ir kiekvienas, pasakęs „taip nėra“, oficialiai būtų toks pat teisus kaip ir manantis priešingai. Todėl galiu tik pateikti kelis iliustruojančius pavyzdžius. Prisimenu paskaitas, kuriose niekas nieko neklausdavo, o paskui išsiaiškindavome, kad visas kursas nesuprato, apie ką buvo kalbama. Kitoje paskaitoje tie patys žmonės pasibaisėję žiūrėdavo į klausimą uždavusį bendrakursį: „tu rimtai šito nežinai?!“ Pagaliau kai kurie dėstytojai kartais net pasiusdavo paklausti, nes, jų manymu, studentas tai jau seniai turėjęs žinoti. Trumpai tariant – žmogus yra tarsi įmetamas į šviesiausių protų ratelį, kuriam neturi teisės daryti gėdos savo intelekto tamsybėmis.

 

Kitas įdomus kritikos studijų reiškinys – įteigti studentams, kad jų pasirinktas kelias nepaprastai žiaurus ir negailestingas. „Jūsų visi nemėgs“, „nebendraukit su menininkais, jie tik tekstų nori išprašyti“, „jūs turit žinoti viską, nes tik žiniomis galite nugalėti režisierių – daugiau jūs jo niekuo nenugalėsite“, – tokius komentarus būsimieji kritikai girdi nuo pirmo kurso. Ne visi į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją stoja iškart po mokyklos, tačiau kai ne pinigų noro, bet idėjos ir meilės scenos menui vedamam aštuoniolikmečiui, įstojus į neaiškią profesiją, neadekvačiai ir neproporcingai daug pasakojama apie būsimas moralines kančias, ko kito galima tikėtis, jei ne nevisavertiškumo komplekso? „Jūs žinosite geriau, bet niekam tai nepatiks“ – čia yra tiesos ir problema ne tai, kad suaugusieji gąsdina vaikus. Problema yra žmonių skirstymas į kovojančias puses, nors dažnai menininkai ir kritikai kovoja už tą patį – kokybišką meną ir kritinės minties plėtojimą.

 

Trumpam grįžkime prie minėto teiginio „tik žiniomis galite nugalėti režisierių – daugiau jūs jo niekuo nenugalėsite“. O kam reikia nugalėti režisierių? Seniai praėjo natūralistinio teatro laikai, tad ginčai apie tai, ar tiksliai spektaklis atspindi tikrovę, nebeturi prasmės. Umberto Eco prieš keletą dešimtmečių rašė, kad būtent netikėtos interpretacijos ir kūrinio vertinimas iš skirtingų požiūrio taškų, apie kuriuos kūrėjas gal net nepagalvojo, įrodo tikrąją kūrinio vertę. Tokios sampratos itin trūksta ir mūsų diskusijų kultūroje, kurioje diskutuojančios (spektaklis, recenzija ir kūrėjo atsakas į ją taip pat yra diskusija) pusės dažniau bando tiesiog išdėstyti savo poziciją, o ne įsiklausyti į oponentų argumentus ir juos apsvarstę atsakyti. Paprastai diskusijose vyrauja dvi pozicijos: agresyvus puolimas (ignoruojant puolamojo atsaką) arba nuostabus politkorektiškumas, visomis priemonėmis stengiantis išvengti tiesioginės kritikos. Manau, tai taip pat susiję su gebėjimo priimti kritiką stygiumi, o argumentai susilaikyti nuo tiesioginės kritikos galėtų būti tokie: 1) Nenoriu stipriai oponuoti, nes žmogus gali įsižeisti (man pačiam būtų nemalonu išgirsti tai, ką norėčiau pasakyti apie oponentą); 2) Jeigu kritikuodamas ar provokuodamas suklysiu, bus nepatogu diskutuoti toliau – būsiu sužlugdęs savo atoritetą; 3) Nenoriu stipriai oponuoti, nes kai gausiu atgal, mažai nepasirodys.

 

Gaila ir todėl išnykusios kritikų ir spektaklių kūrėjų diskusijų po premjeros kultūros. Žinoma, kūrėjai po premjeros nori girdėti tik sveikinimus, o kritikams iškart po spektaklio sunku atskirti emocijas nuo profesionalių įžvalgų, ir taip prasideda susivaržymas, bijant „išspjauti“ tai, dėl ko paskui gailėsiesi (būtų tai kritika, pagyrimas ar interpretacija). Kiek daug problemų išsispręstų, jei dingtų baimė likti kvailio vietoje. Netgi numanau, kas galėtų padėti to pasiekti. Bet apie tai kitame tekste.

 

Paskutinis dalykas, kurį šįkart noriu aptarti, – refleksijų recenzijų atžvilgiu stygius. Į minėtos kritikams skirtos anketos klausimą „Ar jaučiatės sulaukianti(s) pakankamai atsako į pasirodančius Jūsų tekstus?“ pusė respondentų teigė sulaukiantys tik asmeninių padėkų ir komentarų arba nesulaukiantys jokio atsako. Asmeniniai pokalbiai svarbu, tačiau kaip kūrėjai siekia savo spektakliais daryti įtaką visuomenės procesams, taip ir kritikams, numanau, norisi įrodymų, kad jų idėjos iš tiesų pasiekia žmones, o ne vien patenkina smalsumą sužinoti „na, tai kaip tas spektaklis?“ Juk Oskaro Koršunovo pyktis ant kritikų pirmiausia įrodo, jog jam svarbu, kad būtų rašoma, o tai vis dėlto komplimentas kritiko profesijai. Tačiau dar įdomesnis šiandien man yra pačių kritikų siekis rašant tekstą atsiriboti nuo to, kas jau yra publikuota apie tą patį darbą. Dar studijų laikais kalbama apie tai, kad rašant geriau visiškai atsiriboti nuo aplinkinių nuomonių, kad, neduokdie, į tavo tekstą neprasprūstų kitos galvos išprotauta mintis. Ir ironija čia – tik stiliaus priemonė, nes apskritai argumentas vertas apmąstyti. Su keletu kolegų esame apie tai kalbėję ir visiškai suprantu norą parašyti kiek įmanoma originalesnį tekstą, atsiribojant nuo aplinkos, galinčios turėti įtakos kai kurių dalykų išsakymui. Tik kyla klausimas – jei rašančiam kritikui įdomi tik jo asmeninė pozicija, kodėl skaitytojams turėtų būti kitaip? Dabar patys kritikai, užuot prisidėję prie bendresnio kritikos lauko formavimo, dažniau apsiriboja vien savo pozicijos išsakymu. Nors savo tekstuose komentuodami kolegų tekstus ir su jais diskutuodami (juos cituodami) drauge galėtume paraginti skaitytojus pasidomėti kolegų nuomonėmis ir – galbūt galbūt galbūt – padėti atrasti džiaugsmą lyginti bei mąstyti. Juk tai kur kas smagiau, nei tiesiog sulaukti skaitytojo pritarimo. Be to, tai galėtų tapti paraginimu kolegoms, kurie gautų progą kitaip pažvelgti į savo ankstesnes idėjas (jei komentarai konstruktyvūs) ir pajustų, jog tai, ką jie rašo, yra pastebima ir apsvarstoma.

 

Nenoriu, kad šis tekstas ragintų visus susikabinti rankomis ir dainuoti „Heal the world, make it a better place“, bet kalbant apie asmeniškai svarbius dalykus labai sunku išvengti sentimentalumo (kuris, kaip minėjau, kartais tampa priešprieša profesionalumui). Analizuojantiems emigraciją labai patogu nurodyti tokius objektyvius kriterijus kaip „maži atlyginimai“ ar „augančios būtino vartojimo prekių kainos“, nes tai nuima atsakomybę nuo eilinio žmogaus ir perkelia ją valdžiai bei verslui. O ką daryti paaiškėjus, kad tikrieji motyvai stipriau susiję su tuo, kaip kiekvienas šalies gyventojas elgiasi su aplinkiniais eilinę dieną? Labai nepatogi žinia, kiekvienam asmeniškai įduodanti įrankius, galinčius padėti gerinti situaciją. Jei kritikai (ir kritikai su menininkais, ko linkėjo Ivaškaitė) pradės daugiau kalbėtis tarpusavyje ir iš tikrųjų, o ne formaliai, vieni kitus gerbti, gali būti, kad pagarba išplis ir turės teigiamos įtakos visai diskusijų kultūrai – o tai jau tiesus kelias į kritiškai mąstančią visuomenę.