Artūro Areimos teatro 5-asis sezonas: „Nematau, negirdžiu, nejaučiu ir neatsiprašau – tik tuštuma“

Artūro Areimos teatras ateinančiame sezone žada pristatyti net tris premjeras: spektaklį „Aklieji“, kuriamą bendradarbiaujant su Juozo Miltinio dramos teatru; spektaklį pagal vieno įtakingiausių XX amžiaus pabaigos teatro mąstytojų, vokiečių dramaturgo Heinerio Müllerio pjesę „Hamletmachine“, po premjeros Vilniuje keliausiantį tiesiai į Pietų Korėją, bei spektaklį „Elektroninis miestas“ pagal dramaturgo Falko Richterio pjesę.

„Mums svarbu auginti savo žiūrovą, kad jis būtų mąstantis, sąžiningas prieš patį save, o ne lankantis teatrą pramogų įstaiga. Nebijome būti maži, klystantys, nepatogūs, nepatinkantys... Mūsų tikslas – būti atviriems net tokiems dalykams, apie kuriuos patys dar nedrįstame kalbėti, kuriuos sprendžiame, tiriame ir ieškome. Kokie esame šiandien ir kokį AAT norėtume matyti ateinantį sezoną, pristatome ne mes, o ištikimas mūsų teatro žiūrovas. Tik taip dar galime suprasti, ar šiandien esame reikalingi.” – teigia režisierius Artūras Areima.

Pristatydama naująjį sezoną, trupė nusprendė užduoti savo teatro žiūrovams kelis klausimus, susijusius su jų asmenine patirtimi, lankantis Artūro Areimos teatre.

 

Koks buvo jūsų pirmasis susidūrimas su Artūro Areimos teatru, ir kokį paliko įspūdį?

 

Dovilė Valiuškytė, archeologė:

Pirmasis susidūrimas su AAT įvyko praeitų metų rudenį, nukeliavus pasižiūrėti spektaklio „Antikristas”, po kurio smegeninė buvo „nusprogusi” gerą savaitę. Įspūdis – belenkokio gerumo, tad po šio spektalio norėjau labiau susipažinti su A. Areimos kūryba. Tuomet sekė spektakliai „Nevykėlis”, „Klamo karas: pradžia”, „Virimo temperatūra 5425”, „Hamletmachine”.

 

Genadijus Lesiuk:

Pirmas matytas AAT spektaklis buvo prieš porą metų pristatytas „Nevykėlis“, su nepakartojamu V. Kazlausko pasirodymu. Visas klasikinio ir modernaus teatro ribas trinantis spektaklis šovė tikrąjį nonkonformizmą, neigiantį bet kokias klišines idėjas ir masinį prisitaikėliškumą mūsų vartotojiškoje visuomenėje. Tai spektaklis-provokacija, tiek pat įspūdį palieka ir žiūrovų (bet kokia!) reakcija į vyksmą bei provokatyvias idėjas, to labai trūksta mūsų šiandienos teatre Lietuvoje.

 

Tomas Lukaševičius, „LRT Opus“ laidų vedėjas:

Raktiniai žodžiai, prieš keliaujant į AAT spektaklį „Antikristas", nuolatos skambėjo mano galvoje: drąsu, atvira, man, apie kažką, ko aplink tiek daug. Po pirmo spektaklio labai džiaugiausi gavęs laisvę ir galimybę įvairias spektaklio vietas išspręsti pats. Kalbu apie tai, jog dabar aplink ir taip yra labai daug įtakų mums, žmonėms, visuomenei, o šių spektaklių metu gaunu atrištus mazgus, kuriuos galiu interpretuoti, priimti taip, kaip man atrodo teisinga. Tai labai artimas man pateikimas, tai labai jautru, aktualu, reikalinga. Atrodo, kad laisvės laisvėje neturėjimas varo laisvės link – ją radau AAT, jos pasikrauti ten karts nuo karto ir užsuku.

 

Andy Novo, menininkas/programuotojas:

Pirmiausia pamačiau „Antikristą“, jį rodė apleistos bažnyčios bokšte, per „Kultūros naktis“. Gyvenime taip jau kartais būna, kad vėjai suveda žmones ir įvykius laike ir erdvėje, tada vyksta stebuklai, atsiveria čiakros, galima pajausti orgazmą.

 

Aistė Verpečinskaitė, teatrologė:

Pirmas mano susidūrimas su AAT teatru buvo seniai, kai dar KNDT buvo rodomas spektaklis „Kartu“. Paliko įspūdį, kuris neišblėsta iki šiol, šis spektaklis pasirodė man kaip tiksinti, bet taip ir nesusprogstanti bomba, savo energija niekuomet neišsenkantis. Tokius regiu ir kitus teatro spektaklius – veržlius, energingus, kitokius.

 

Dalia Juodakytė, menininkė:

Pirmiausia pamačiau „Klamo karą". Nustebino ir patiko.

 

Tadas Jačiauskas, LRT naujienų laidos „Kultūros diena“ redaktorius:

Pirmo karto su Artūro Areimos teatru neatsimenu. Atsimenu tą žmogišką bendravimą po spektaklio...

 

Tadas Almantas, šokėjas:

Žiemą po šokio repeticijos suspėjau į „Nevykėlį" – labai vykusį, dramaturgijos kanonams nesimeldžiantį spektaklį. Po pjesės ilgai sėdėjau ir niekur nenorėjau eiti – pagaliau pamačiau teatro darbą.

 

Kuo šis teatras jus žavi, o gal atvirkščiai, atstumia? Ar, jūsų nuomone, toks teatras, kaip AAT yra reikalingas šiandienos visuomenei?

 

Dovilė: AAT mane žavi savo drąsa, tai yra naujos kartos teatras, nebijantis iššūkių, nebijantis nuogo žmogaus kūno. Man patinka, kad jis šokiruoja, patinka, kai sedėdami žiūrovai jaučiasi nepatogiai. Šis teatras mus provokuoja, o tai kaitina kraują.

Genadijus: AAT žavi savo kitonišku repertuaru, drąsiomis ir aktualiomis temomis, liečiančiomis dabartines individo ir visos visuomenės socialines ir politines aktualijas, bet kartu ir bandančiomis provokuoti žiūrovą, užduoti klausimus, kad tikruosius atsakymus tektų atrasti patiems. Iš aplankytų spektaklių, žiūrėtų Menų spaustuvėje, susidarė įspūdis, kad AAT nelanko atsitiktinis žiūrovas (arba tokia dalis yra santykinai mažesnė nei kitų teatrų spektakliuose), AAT žiūrovas yra žingeidi, drąsi, reikli, atvira provokuojančiam teatrui auditorija, dominuoja gana jauna auditorija, kuri formuos ateities žiūrovą, reikalaujantį tokio aktualaus teatro, tokios formos ateityje.

Tomas: Šiandienos visuomenei yra reikalingas labai įvairus teatras, o toks, kaip AAT, pritraukia kiek jaunesnės kartos, nei įprastai, auditoriją - tai žavu, nes tai laužo nusistovėjusių sienos griuvėsių papuoštą stereotipą. Žavumas slepiasi keliuose, arba visuose dalykuose: pateikime, reklamoje, spektaklių priėjimuose, spektakliuose, aktoriuose. Daugelis aktorių vaidina viename spektaklyje po kito, žavus yra jų talentas gebėti itin greitai pasikeisti į reikiamą vaidmenį, tai atliekama taip, kad tu ir patiki, jog tai visai kitas žmogus. Aptariamos temos atrodo viena už kitą aktualesnės ir artimesnės, atrodo, kad jos dabartinei visuomenei tiesmukai parodo dabartinę visuomenę.

Andy: Žavi tuo, kad jis yra tikras, kalba apie tai, kas yra aktualu atlikėjams ir tai daro pačių atlikėjų žodžiais. O kartais atrodo, kad aktoriai tiesiog linksminasi ant scenos, just having a good time. Į tai smagiau žiūrėti, negu į klasikinį teatrą, kur iš savęs aktoriai spaudžia kančias.

Aistė: Žavi mėginimas bendradarbiauti su žiūrovu ir neatskirti jo ketvirtąja siena, gebėjimas įtraukti, pakviesti būti drauge, kartu mąstyti, po spektaklių diskutuoti ir leisti žiūrovui užduoti klausimus, kurie galbūt lieka neatsakyti spektaklio metu. Toks teatras žinoma reikalingas, manau, tai teatras, kuris žiūri ne tik į parduodamų bilietų skaičių, tačiau labiau į žiūrovą ir į kiekvieną individuliai. Šis teatras paliečia asmeniškai, kartais nepatogiai, versdamas muistytis kėdėje, bet prasmingai ir giliai – išėjus nori nenori turi pažvelgti sau į akis.

Dalia: Žavi tuo, kad AAT kūriniai nėra nušlifuoti, bet kažkuo vis tiek traukia. Žinai, jog bus aštru. Toks teatras yra reikalingas, nes kiekvienas žmogus savo viduje turi mažą panką, kuris nori užsiimti anarchija. Artūro spektakliai susišaukia su tais mažais vidiniais pankais.

Tadas: Nežinau, ko reikia nūdienos visuomenei. Manau, kad ir pati visuomenė negali atsakyti, ko jai reikia. Ir niekada negalėjo ir negalės. Tai bus tik amžinos paieškos – klausimų, spėliojimų, bandymų pavidalu – procesas yra svarbu. AAT mėto akmenis į stovintį vandenį ir kartu su mumis, žiūrovais, stebi, kokio didumo kils bangos. O kas po to? Nežinau. Ar žino AAT? Nežinau.

Tadas: AAT teatras, visų pirma, yra funkcionalus. Teatras laisvas, apsieina be karikatūrizmo ir nekuria šabloniškų, archetipinių fabulų. Spektakliuose gali būti seksualinės prievartos ir tai kalba apie šiandieną labiau negu išminties akmuo ar Aleksandro Didžiojo kaspinas. Antra, AAT kvestionuoja teatro, kaip institucijos, suvokimą šių dienų visuomenėje. Pavyzdžiui, aktoriai kartais nenusilenkia, ar pats pasirodymas yra režisūriškai trūkus - taip vengiama besąlygiškai atsiduoti scenos tradicijoms. Trečia, kaip vizualiojo meno atstovas, AAT pirmauja scenografijos sprendimais. Kompozicija scenoje paremta trimatėmis skulptūromis, vietoje įprasto plokščio, šviesų kontrastais paremto vaizdinio sprendimo. Pats režisierius, turėdamas dailininko išsilavinimą, inovatoriškumu sumala į miltus kitus tos pačios krypties teatralus (Pavyzdžiui, spektaklyje „Po Ledu“).

 

Ko tikitės iš ateinančio AAT sezono?

 

Dovilė: Iš ateinančio AAT sezono tikiuosi/laukiu naujos kūrybos, šokiruojančių provokacijų ir visko, kas atjungtų nuo kasdienybės ir užkaitintų kraują.

Genadijus: iš dalies sunku atsakyti, ko tikiuosi iš AAT naujojo teatrinio sezono, nes vienas iš įdomiausių šio teatro požymių yra būtent netikėtumas. Būtų įdomu išvysti klasikinės pjesės drąsų šiuolaikinį, provokatyvų pastatymą. Žinau, kad AAT jau parengė kelis koprodukcinius pastatymus su kitais šalies teatrais, tai vertinu labai gerai, todėl norėtųsi, kad tokia idėja ir tendencija tęstųsi ir ateityje. Teatrui linkiu skleisti žinią apie save, nes jis vertas tarptautinių festivalių scenų.

Tomas: Manau, kad naujas AAT sezonas pateiks naujienų ne tik spektakliuose, bet ir jų pateikime, režisūriniuose sprendimuose, naratyvų vystyme. Akivaizdus augimas ir patirties kaupimas, žmonių, kurie dirba su šiuo projektu, tarptautiškumas, leidžia suprasti, kad augimas yra neišvengiamas. Tikiuosi daugiau skirtingų spektaklių, tikiuosi didesnio visuomenės aktyvumo ir dažnesnių seansų.

Andy: Iš naujo sezono tikiuosi dar daugiau visko - dar daugiau atvirumo ir tikrumo, dar daugiau efektų, lazerių, erotikos, kokybiško garso takelio. Tikiuosi pamatyti ir senus personažus,  ir naujus sprendimus. Tikiuosi dar daugiau neatsakytų klausimų.

Aistė: Tikiuosi neišblėstančios drąsos būti kitokiais, kokia iki šiol teatras stebino žiūrovus, dar daugiau netikėtų sprendimų, naujovių ir nepamiršti Kauno publikos – tokio teatro čia labai trūksta.

Dalia: Tikiuosi nežinoti, ko tikėtis.

Tadas: Įsivaizduokime tekančią upę. Pastatykime užtvanką. Galbūt atsiras ežeras. Galbūt upė pakeis vagą. O greičiausiai, kadangi jūsų užtvanka buvo savadarbė, tėkmė stabtelės ir nusineš užtvanką į nežinią. Ir toliau tekės upė. Iš AAT tikiuosi užtvankos. Noriu spektaklio metu matyti užtvenktą upę ir noriu stebėti, kas gali atsitikti su tėkme. Tikiuosi upės, kurios nesustabdysi.

Tadas: Smagaus katarsio per dar nesurūdijusią AAT formą.

 

Artimiausi Artūro Areimos teatro spektakliai:

 

NEVYKĖLIS

Lapkričio 10d. (Naktinė teatrinių įvykių sesija "Com moon a", Alytus)

Lapkričio 25d. 19 val. (Kablys + Kultūra, Vilnius)

Gruodžio 18d. 19 val. (Kablys + Kultūra, Vilnius)

Kovo 17d. 19 val. (Kablys + Kultūra, Vilnius)

 

AKLIEJI

(Premjera)

Rugsėjo 21, 22, 29 d. 18 val. (Juozo Miltinio dramos teatre)

Spalio 7 d. 18 val.  (Juozo Miltinio dramos teatre)

 

HAMLETMACHINE

(Premjera)

Spalio 26, 27 d. 18:30 val. (TSEKH Art Gallery)

Lapkričio 30 d., Gruodžio 1 d. 19 val. (Galerija POST Kaunas)

 

Bilietus galite įsigyti:

www. tiketa.lt