„Kaime nėra Wi-Fi“ Vilniaus teatre „Lėlė“
Spektaklių vaikams pasiūlos stygius Vilniuje pamažu įgauna katastrofos mastą – teko konstatuoti stebint gausybę žiūrovų, šturmuojančių Vilniaus teatro „Lėlė“ Palėpės salę. Vis dėlto kas metai vis vangiau vaikams spektaklius statantys valstybiniai teatrai, rekonstrukcijai uždarytas didysis Lietuvos teatras, kuriantis vaikams, – Keistuolių teatras bei pastaraisiais metais stulbinamai atjaunėjusi „Lėlė“, bent kol kas žiūrovams galinti pasiūlyti tik dvi mažąsias sales, leidžia teigti, kad teatrinių premjerų vaikams sostinėje sumažėjo daugiau nei perpus.





Biografiškumas tarptautinėje „Sirenų“ programoje
Gyvename laikais, kai klesti vadinamoji culture of me – asmeniškumų kultūra. Vartojame asmenines istorijas kaip galimybę išgyventi kokią nors tiesą. Tiesą ne kaip objektyvų, pamatuojamą faktą apie pasaulį, bet kaip autentišką subjektyvią kito patirtį. Be visa ko, trokštame šia kokia nors tiesa pasitikėti ir sveriame ją ne itin patikimu, bet guodžiančiu žmogus kalba nuo savęs rodikliu. Galbūt dėl to, kad esame pasiklydę informacijos srautų kosmose, galimybė žinoti, kad tai, ką girdi, yra nors mažutė subjektyvi tiesa, tampa kaip niekad vertinga. Patirties mainai, istorijų pasakojimai tampa svarbesni už objektyvias žinias, nes juose susiduriame su giliausiomis žmogaus buvimo dalimis: juk jei nusprendžiau papasakoti, vadinasi, yra ką.








Spektaklis „Žuvėdra (remix)“ „Menų spaustuvėje“
„Vaikų ir gyvūnų scenoje neturi būti“, – šią nerašytą taisyklę, neklausinėdami priežasčių, dažnai priimame kaip aksiomą. O paklausę paprastai išgirstame, esą vaikų ar gyvūnų pasirodymas scenoje nieku gyvu netaps menu, nes vieni ir kiti nėra pakankamai sąmoningi, kad atliktų vaidmenis, o ne tiesiog būtų savimi. Be to, traukdami juos į sceną režisieriai neretai apgauna publiką: spektaklį, kurio meninė vertė abejotina, žiūrovo akyse gali pakylėti mielo vaiko ar gyvūnėlio pasirodymas, daugeliui bet kokiu atveju sukelsiantis teigiamas emocijas.







