„Ar teatras gali gydyti sielas?“

Lapkričio 27–29 dienomis Vilniuje režisieriaus Rimo Tumino gerbėjai turės unikalią galimybę išvysti naujausią maestro spektaklį, pastatytą Maskvos J. Vachtangovo teatre – „Lemtinga nata“. Prie šio pastatymo prisidėjo net trys Lietuvos Nacionalinės premijos laureatai: režisierius Rimas Tuminas, scenografas Adomas Jacovskis bei kompozitorius Faustas Latėnas. Be garsių kūrėjų komandos, spektaklyje vaidmenis sukūrė vieni iškiliausių Rusijos aktorių: Aleksejus Guskovas ir Genadijus Chazanovas.

Dėl didžiųjų šalies teatrų rekonstrukcinių darbų teko ieškoti naujos erdvės ir ją pritaikyti spektaklio „Lemtinga nata“ poreikiams. Dėl šios priežasties koncertų salėje „Compensa“ bus sumontuotas specialus amfiteatras, kuris padės žiūrovui priartėti prie scenos. „Tai bus iš tiesų ypatingas reginys ne tik neįprastos erdvės prisijaukinimo prasme, bet ir dėl itin talentingos ir nusipelniusios spektaklio kūrėjų bei aktorių komandos“, – mintimis dalinosi gastrolių organizatorė Greta Cholina.

Šiandien yra begalės teatro spektaklių, daug teatrų veiklos, o gal ir jos imitacijos. Kaip jums atrodo – ar iš esmės, teatras, turinio ar sukuriamos vertės prasme, nėra nykstantis… ar teatras dar gali gydyti sielas?

Aleksejus Guskovas: Teatras neišnyks niekada, tai neįmanoma. Teatras yra visur. Štai maža mergaitė iš spintos ištraukusi ir apsiavusi mamos batais ištaria: „Aš esu mama“. Tai jau yra savotiškas teatras, tai jau yra simbolinis žmogaus įsikūnijimas į kažką kitą. Kiekvienas spektaklis  visada suranda savo žiūrovą, o tai tik įrodo, jog teatras buvo, yra ir bus reikalingas žmonijai. Pradedant senovės graikais šis poreikis nedingo iki šiol. O gydo jis sielą ar ne… aš nežinau. Man teatras yra menas, kuris padeda gyventi. Teatre aš imuosi tik tų veikalų, nesvarbu, ar tai komedija, ar tragedija, kur aš galiu kažką savyje transformuoti. Vakaras, kuomet išeinu į sceną, visada yra magiškas. Jei aš nugalėjau save, jei atradau kažką svarbaus – tapau tyresnis, geresnis, tai visada palies ir žiūrovo širdį.

Genadijus Chazanovas: Man atrodo, kad meno paskirtis – gydyti sielą. Jei menas neturi tokio tikslo, tada, mano manymu, jis yra kenksmingas. Štai R. Tumino režisūra – tai gryno šaltinio vandens režisūra. Per visas kliūtis, kančias, tamsą ir trikdžius jis perkelia žiūrovą į šviesą. Toks teatras, kaip Tumino, niekada negali numirti. Tiesą sakant, tikrasis teatras yra nemirtingas. Mano manymu, mados visada ateina ir išeina, o tai, kas tikra ir turi šaknis, gyvuoja dešimtmečius. Kalbant apie spektaklį „Lemtinga nata“, man sunku pačiam daryti išvadas, bet man atrodo, kad režisierius sugebėjo pjesę pakelti tarsi „ant pirštų galų“, pastatyti ją, atplėšti nuo žemės. Šia prasme R. Tuminas, kaip režisierius, kuris meistriškai suvaldo teatro erdvę, iš šios pjesės sugebėjo išgauti labai daug vertingo, reikalingo ir naudingo.

Kokį teatro suvokimą jums atskleidė susitikimas su Tuminu?

Genadijus Chazanovas: Mano manymu, R. Tuminas turi unikalų požiūrį, kuris nepanašus į jokį kitą. Jo braižas yra be galo individualus. Man atrodo, kad R. Tumino režisūra – tai tarsi himnas teatrui. Viskas yra taip preciziškai atlikta, taip sujungta į visumą, kad tampa išbaigtu, savo gyvenimą turinčiu kūriniu. Aktorystė šiame procese yra neatsiejama nuo  „tuminiškojo teatro“ sąvokos.

Aleksejus Guskovas: R. Tuminas įkūnija nuostabią lietuvių teatro mokyklą, kuri pasižymi labai giliomis tradicijomis. Lietuvių teatras turi be galo savitą veidą, kuris šiandien yra žinomas jau ir visame pasaulyje.

Kuriant personažą reikia tapti jo dalimi, atrasti jo atitikmenį savyje. Kokį asmeninį santykį Jums pavyko užmegzti su savo vaidmeniu spektaklyje „Lemtinga nata“? 

Genadijus Chazanovas: Šį kartą mano personažui teko sunki atgailos ir atleidimo našta, tačiau problemų su savo personažu aš neturėjau. Man neiškilo jokių principinių nesutarimų. Žinote, bet kuriame gerai dramaturgo aprašytame personaže, žmogus lengvai gali atpažinti save. Tai tampa puikia atrama, kuriant vaidmenį. Kalbant apie atleidimo temą šiame spektaklyje, manau, kad mūsų pasaulyje praeitis neegzistuoja! Viskas slypi informaciniame lygmenyje, niekas niekur nedingsta. Viskas tiesiog laikinai išeina į antrą planą, į dešimtą planą, o po to vėl priartėja. Taigi susidūrimas su praeitimi ir atleidimo aktas, kiekvienam iš mūsų, anksčiau ar vėliau, yra neišvengiami.

Aleksejus Guskovas: Šiame spektaklyje man teko detalus ir tikrai dramatiškas vaidmuo. Aš vaidinu dirigentą, kuris kiekvieno savo koncerto metu orkestre girdi suklastotą natą. Jis tiesiog negali suprasti, iš kur atsiranda ši klaida: ar iš pirmo smuiko, prie kurio jis prisikabina, ar iš jo paties neteisingai perskaitytos partitūros. Dirigentas laužo galvą bandydamas suvokti, kodėl jo simfoninis orkestras negali pasiekti tobulo skambesio. Simfoninis orkestras, šiuo atveju, simbolizuoja idealų žmonijos modelį. Mes visi į šį pasaulį ateiname lyg skirtingi instrumentai, turintys savą skambesį. Savo būtimi mes galime sukurti kakofoniją arba išgauti patį nuostabiausią ir gryniausią garsą. Šis spektaklis ir yra apie tai, kaip mums sukurti savojo skambesio tyrumą. Publika labai subtiliai jaučia melą, netikrumą, lygiai kaip ir sąžiningumą ar nuoširdumą. Jos neįmanoma apgauti kažką imituojant. Štai kuo mano personažas dalijasi su žiūrovais.

Ko tikėtis žiūrovui, ateisiančiam į spektaklį „Lemtinga nata“?

Genadijus Chazanovas: Žiūrovas, kuris ateis į šį spektaklį, tikrai pamatys du aktorius. Tai bus Aleksejus Guskovas ir jūsų nuolankus tarnas Genadijus Chazanovas. Mes tikrai padarysime viską, kad nenuviltume savo žiūrovo. Beje, gruodžio 1 dieną yra mano gimtadienis, todėl jūsų atėjimas į šį spektaklį bus man tikra dovana.

Aleksejus Guskovas: Kaskart kai važiuoju į Vilnių, aš visada labai jaudinuosi, nes jūsų žiūrovo reakcija  yra visai kitokia. Lietuvos žiūrovas viską suvokia kiek kitaip ir savo emocijas išreiškia daug santūriau nei Maskvoje ar visur kitur. Tačiau žinau viena, šiame spektaklyje jūsų laukia nuostabi Rimo Tumino šiuolaikinės pjesės interpretacija; stebėsite nuostabią visiškai netikėtą Adomo Jacovskio scenografiją; savo rebusą jums pateiks Faustas Latėnas, nes be Vivaldi ir Mozarto, spektaklyje skamba ir žydų kompozitoriaus Haaso muzika, kuri buvo sukurta koncentracijos stovykloje. Trumpai tariant, jūs tiesiog patirsite teatro malonumą, kuris, mano suvokimu, yra paties aukščiausio laipsnio teatras. Ir aš viliuosi, kad šiame spektaklyje Vilniaus žiūrovai neišgirs iš mūsų nė vienos sumeluotos natos. Mes tikrai nieko neklastosime.

Spektaklis „Lemtinga nata“ – lapkričio 27, 28, 29 d. Vilniuje,  „Compensa“ koncertų salėje.