Karolio Kaupinio „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“
Teatras jau niekad nebebus toks, koks buvo. Jei per vėlai gimęs nespėjai į legendomis ir mąsliojo genijaus pamėkle užantspauduotą lietuviškojo teatro aukso amžių, teks susitaikyti. Ieškantys Lietuvos teatro supergeno smarkiai nusivils – jis paprasčiausiai neegzistuoja. Nebuvo jo ir anuomet. Bet buvo dirva, derlinga kurti ir priimti: laikmečio tuštuma, žiūrovų alkis, kūrėjų ryžtas duoti tai, kas užginta, ir bendras suokalbis gliaudant, kas slypi tarp eilučių.








Estų „Totalitarinis romanas“ Lietuvoje
Balandžio 10 ir 11 dienomis Jaunimo teatre lietuvių publika turėjo galimybę ne tik susipažinti su dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus kūriniu „Totalitarinis romanas“, 2024 m. pastatytu Estijos dramos teatre, bet ir po ilgos pertraukos pasigėrėti mums artimos šalies teatrine kultūra, kiek kitokia aktorine mokykla ir jos tradicijomis. Prieš spektaklį buvo išdalintos ausinės – tuo pasirūpino gastrolių organizatoriai „Kūrybinės industrijos“ („Creative Industries“), girdėjome paties dramaturgo skaitomą savo kūrinio lietuvišką versiją.








Laiškai apie teatrą (XXXII)
Tai, kaip tiksliai įvardijai, kad spektaklis „Mokyk mane“ (rež. Laura Kutkaitė, Lietuvos nacionalinis dramos teatras) kalba kartu su paauglių auditorija, atvėrė kūrinį iš dar vienos perspektyvos. Pratęsdama kalbą apie balso tam tikrai grupei suteikimą ir politinius gestus, norėčiau aptarti režisieriaus Agniaus Jankevičiaus „Venecijos pirklę“ Vilniaus senajame teatre.







