Akistata su mankurtu

Balandžio 10 ir 11 dienomis Jaunimo teatre lietuvių publika turėjo galimybę ne tik susipažinti su dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus kūriniu „Totalitarinis romanas“, 2024 m. pastatytu Estijos dramos teatre, bet ir po ilgos pertraukos pasigėrėti mums artimos šalies teatrine kultūra, kiek kitokia aktorine mokykla ir jos tradicijomis. Prieš spektaklį buvo išdalintos ausinės – tuo pasirūpino gastrolių organizatoriai „Kūrybinės industrijos“ („Creative Industries“), girdėjome paties dramaturgo skaitomą savo kūrinio lietuvišką versiją. Trijų dalių spektaklis truko pusketvirtos valandos ir tapo tikru kultūriniu įvykiu.

Pirmiausia norėtųsi pasidžiaugti pačiu estų teatru. Pastaraisiais metais, be festivalinių parodymų, Estijos ar Latvijos teatrų gastrolių jau seniai nebūta. Nuvykti, ypač į Estiją, nėra paprasta, todėl pamatyti šį beveik porą metų pilnas sales surenkantį spektaklį – dviguba intriga. Estų teatrui visais laikais buvo būdingas tam tikras hermetiškumas. Tarp dominuojančio aktyvaus, rėkiančio teatro estai išsiskyrė ramumu, lėtumu. Jie niekada nesiekė žengti koja kojon su vyraujančiomis kitų šalių teatrinėmis tendencijomis. Estams liko artimas „lėtas“, analitinis teatras. Jiems geriau daugiau literatūros ir gilių psichologinių peripetijų, nei išorinių efektų. Pagal šią iki dabar išlikusią tradiciją ir buvo sukurtas „Totalitarinis romanas“.   

„Totalitarinio romano“ viešas skaitymas vyko dar 2023 m. Narvos laisvės festivalyje. Tai Estijos dramos teatro ir „Vaba Lava“ („Laisvoji scena“) bendras pastatymas. Pjesė parašyta padedant Allanui Kaldojai – estų verslininkui, teismo ekspertui, teatro savininkui, aktyviam visuomenės veikėjui. Jis yra ir „Vaba Lava“ įkūrėjas. Kaldoja, visuomenėje vadinamas Narvos patriotu, siekė atgaivinti savo mylimo miesto kultūrinį gyvenimą. Tartu universitete baigęs teologijos mokslus, jis labai gerai sugeba įvertinti savo šalies politinę ir socialinę aplinką.

Marius Ivaškevičius 2019–2021 m. „Vaba Lava“ teatre ėjo meno vadovo pareigas ir sudarė programą „Lūžio žmonės“. Dėmesio centre atsidūrė posovietinės erdvės transformacijos ir kitos aktualios temos. Narva – visomis prasmėmis sudėtingas Estijos miestas. Vos už tilto – Rusija. Aštuoniasdešimt septyni procentai Narvos gyventojų – rusai. Būdamas tokioje aplinkoje ir įsigilinęs į šio teatro reikmes, Ivaškevičius ryžosi atlikti sudėtingiausią tyrimą. Pasitelkęs pagalbininkus ir idėjos vykdytojus, jis restauravo Rusijos stalinizmo epochą. Kad istorija netaptų beribiu vandenynu, jos krantus rašytojas pažymėjo savo kraujo brolių – menininkų likimais. „Totalitarinis romanas“ parašytas remiantis sovietinės santvarkos sužlugdytų, o dažniausiai ir nužudytų kūrėjų – rašytojų, dailininkų, kompozitorių, teatro žmonių – likimais.

Prieš devynerius metus lankantis vienoje estų konferencijoje teko išgirsti pačius aukščiausius Ivaškevičiaus įvertinimus. Autoritetingi žmonės jį vadino įdomiausiu Europos dramaturgu.

Lietuva apie Čingizo Aitmatovo mankurtizmo temą sužinojo dar 1983-iaisiais, kai Eimuntas Nekrošius Jaunimo teatre pastatė spektaklį pagal šio autoriaus romaną „Ilga kaip šimtmečiai diena“. (1982 m. parašytame romane pasakojama apie žiaurų kankinimą, kai belaisviui ant nuskustos galvos užmaunama šviežia kupranugario odos juosta, kuri džiūdama traukiasi. Spausdama kaukolę, ji sukelia nepakeliamą skausmą, dėl kurio žmogus praranda atmintį ir tampa besąlygiškai paklusniu vergu.) Kiek vėliau, 1987 m., Jonas Vaitkus Kauno valstybiniame (dabar – Nacionalinis) dramos teatre pastatė Aitmatovo „Golgotą“. Šiame spektaklyje šviesaus atminimo Viktoras Šinkariukas sukūrė ryškius Bazarbajaus ir Pontijaus Piloto vaidmenis.

Mankurtizmas – amžina tema. Ir kaip niekad arti mūsų. Gyvenantys tik šia diena mankurtai – išsižadėję savo tėvynės, tautos, giminės, pamiršę praeitį, pasiruošę vykdyti svetimą valią – vis garsiau kvėpuoja mums į nugarą. Jie laukia savo išauštančio rytojaus. Ši tema ir Ivaškevičiaus pjesėje – pagrindinė, išrašyta pačiais skirtingiausiais rakursais ir stebinanti giliomis rašytojo įžvalgomis. „Totalitarinis romanas“ sukrėtė. Kūrinio pasaulis toks platus ir skausmingas... Mankurtai niekur nedingo. Jie tik trumpam uždaryti narvuose. Iš jų burnų, ausų ir subinių tvoskia ugnis – tokia pat galinga kaip ir istoriškai įvardintame totalitarizmo laike. Spektaklyje visa tai – kaip ant delno. Ir kūrėjai tiesiogine prasme tai demonstruoja.

Fašistinė Vokietija šiandien tapusi demokratijos šaukle, o Rusijos elgesys verčia atsigręžti į dar senesnius laikus. Stalinizmas – tik dar viena išsigimimo išraiška. Tai, kas vyko imperinėje Rusijoje, verčia galvoti apie šios tautos istorijoje nuolat pasikartojančius žudymus. Tam galo nėra, dėl to atrodo, kad ta velnio duobė tik didės, o joje stengtis atskirti pelus nuo grūdų – bergždžias laiko gaišimas.

Spektaklyje sukrečia ne tik šiurpūs istorijos faktai, kuriuos kruopščiai atskleidžia Ivaškevičius. Šiurpu tai, kad jo istorijos pradžia, galima sakyti, – vakarykštė diena. Dramaturgas atlieka išsamų totalitarinio režimo ištakų tyrimą. Kodėl mes šiandien Lietuvoje piketuojame? Kodėl į šį spektaklį susirinkę žmonės nė sykio salėje nesukosėjo? Tvyrojo spengianti tyla. Žiūrovai atpažino, kūnu jautė situacijas, apie kurias kalbama spektaklyje. Kokiomis priemonėmis totalitarizmas užgniaužia bet kokias laisvo žodžio apraiškas? Ivaškevičius skerspjūvį atlieka pasirinkęs 2022 m. Tadžikistane įvykdytą žiaurų susidorojimą. Spektaklyje neanalizuojamas 1992–1997 m. vykęs pilietinis karas, per kurį žuvo apie 200 000 žmonių, kilo didžiulės pabėgėlių bangos, neakcentuojamas 2022 m. karinis susirėmimas su Kirgizija ir šalies vidaus saugumo problemos. Ivaškevičius ištyrė vieno spektaklio istoriją. Pagal Čingizo Aitmatovo kūrinį pastatytas „Mankurtas“ ne tik prieš pat premjerą uždraustas, bet, kaip skelbiama spektaklio pristatyme, „vienas aktorių suimtas ir įkalintas dešimčiai metų, kiti tardomi ir emociškai laužomi, o spektaklį režisavęs legendinis tadžikų režisierius priverstas eilinį kartą palikti tėvynę“. Autorius važiavo pats tirti šio uždusinimo proceso, į jį įsigilinti, kad naujuoju savo kūriniu galėtų amžininkams priminti, kokios represijos neišvengiamos žengus bent vieną neteisingą žingsnį. Ir saulė bus užgesinama ne tik spektakliuose...

Režisierius Hendrikas Toompere jaun. – iki pašaknų estiško kraujo režisierius. Užaugęs teatralų šeimoje, į šį kūrinį jis sudėjo didžiulę teatrinę išmintį. Ir tai atliko be jokio patoso. Spektaklio pradžia – lyg skurdusis teatras: dekoracijų veik nėra, avanscenoje vyksta Autoriaus (Andres Puustusmaa) ir Režisieriaus (Tõnu Oja) pašnekesys. Abu vilki šiuolaikiškus, niekuo neišsiskiriančius drabužius, kalba ramiai, o jiems už nugaros vis labiau ima kunkuliuoti veiksmas. Iš pradžių atrodo, kad tai bus tik pasakojimo iliustracija, kai čia pat už jų didelėje smėlio dėžėje veik nematomas aktorius kino kamera filmuoja kito aktoriaus rankiniu būdu smėliu stumiamą žaislinę „Volgą“, o scenos gilumoje esančiame ekrane žiūrovai regi nufilmuota tai, apie ką pasakojama. Kitaip tariant, žiūrovai vienu metu regi net keturis planus: avanscenoje besikalbančius du žmones, už jų nugaros vykstantį „lėlių“ teatrą, vaizdą ekrane ir čia pat scenoje pasirodančius kitus aktorius – personažus, apie kuriuos Autoriui avanscenoje pasakoja Režisierius.

Dailininkas, tapęs mankurtu, pilko kostiumo švarką apsikarstęs prasto metalo medaliais, su privačiu vairuotoju per stepę grįžta į savo jaunystę, tikėdamasis išvysti savo ankstyvosios kūrybos parodą. Važiuojama prabangia „Volga“, kartu keliauja ir garsi menotyrininkė. Automobilis kelis kartus netikėtai sugenda, vairuotojas kaltinamas, kad jis neparuoštas, bet tai tik kelionės į mirtį pradžia. Mirtis dailininką ištiks nuvykus į vietą, bet taip ir nespėjus pamatyti savo talentingų darbų. Tapęs mankurtu jis virto socrealistu, matančiu tik nykų sovietinį gamyklų peizažą, o koloritu ir gyvybe pulsuojantys darbai liko lyg praeities iliuzija. Režisierius šiuos įvykius vaizduoja kontrasto būdu: du pasakotojai, o kiti – „smėlio dėžės žaidėjai“, iliustruojantys pasakojamą siužetą. Kuriamas objektų teatras, padedantis ne tik išvysti, bet ir pajausti. Spektaklyje smėlis tampa alinantis: imi jausti ir sausros, ir kančios, ir artėjančios mirties ženklus. Smėlis veikia viso spektaklio metu, jo smiltys kyla vis aukščiau ir plačiau...   

Oja taikliai sukūrė Režisierių dar ir dėl to, kad pats rašo meninius tekstus, scenarijus. Būdamas kūrėjas, jis nesunkiai įsikūnijo į kitos srities kūrėją, juolab kad jam reikėjo pasakoti apie myriop pasmerktus menininkus. Beje, aktorius Oja net vizualiai šiek tiek panašus į savo prototipą – režisierių Barzu Abdurazzakovą, kurio premjera ir buvo uždrausta Tadžikistane. Puustumaa Autoriui, atrodytų, teko nesunkus uždavinys, tačiau vien tik klausantis ramaus Režisieriaus pasakojimo apie siaubingas politines peripetijas aktoriaus veidas tapdavo visų tų įvykių veidrodžiu, kol finale įkaito, paraudo, pritvinko įtampos. Vien žiūrint į šį viską aktyviai, introvertiškai išgyvenantį aktorių galima suprasti visas nuotaikas, aplink kurias ir sukasi veiksmas.

Kiti aktoriai – Ester Kuntu, Gertas Raudsepas, Kristo Viidingas, Taavi Teplenkovas – atliko po kelis vaidmenis. Jie ir vaidino, ir valdė objektus. Kartais jiems kelioms minutėms reikėjo virsti vienu ar kitu istoriniu personažu, o dažnai, it lėlių teatre, tik likti vos matomiems ir per antrame plane vykstantį veiksmą tapti žiaurių, totalitarinio režimo vykdomų nusikaltimų iliustruotojais. Nuostabūs aktoriai šiame spektaklyje turi keisti ne tik vaidybos stilių, bet ir ritmą. Čia viskas pajungta veiksmo organikai. Ta įtaigi vaizdų kaita perteikia totalitarinio režimo siaubą. Kūrinys neišvengiamai pradeda veikti sąmonę. Dabartinis pasaulis ir istorijos dulkėse paskandinta, bet iki šiol gerklę graužianti praeitis tarsi sukeičiami vietomis. Žiūrovų akyse vykstantis pristatymas su avanscenoje sėdinčiais dviem aktoriais tarytum užleidžia vietą toms gyvoms iliustracijoms, gyvoms aktorių transformacijoms, kurių iškreipti, o kartais ir šaržuoti veidai akimirksniu charakterizuoja vieną ar kitą vaizduojamą būtybę. Kartais tai būna žmonės, pavyzdžiui, tarybinė angažuota menotyrininkė, o kartais – sisteminė auka, pas kurią kiekvienas tarybinis žmogus gali užsukti „stiklinės vandens“. Ivaškevičius analizuoja išsigimimo šaknis. „Totalitariniame romane“ jis visą sceną skiria šiai radikaliai socialinei teorijai, išpopuliarėjusiai po 1917 m., kai komunistinėje visuomenėje oficialiai buvo leidžiama patenkinti savo seksualinius poreikius vos tik panorėjus, užsukus į bet kokį butą. Nesvarbu, ar moteris ištekėjusi, ar ne, – jokių seksualinio poreikio suvaržymų. Juk išgerti vandens norisi kiekvienam. Ir ši stiklinės vandens teorija tampa tik maža daugelio likimų iliustracija.

Dramaturgas pasakoja apie dar platesnio masto redukciją, vykusią plačiu spinduliu. Maskvoje, Aukštutinės Maslovkos gatvėje, buvo statomi išrinktųjų menininkų namai. XX a. 4-ojo dešimtmečio pradžioje buvo sumanytas namų kompleksas – socialistinė komuna, kurioje butus ir studijas galėjo gauti tik pripažinti, režimui lojalūs menininkai. Nors jie gyveno privilegijuotai, tuo pačiu metu buvo represijų taikiniai. Stalino tarnyboms sekti „liaudies priešus“ buvo labai patogu. Šią kontrolę vykdė ir pats Stalinas. Jo garsusis skambutis Michailui Bulgakovui aprašytas ne viename kūrinyje, vaizduotas ne viename spektaklyje, net ir estų, bet tokio analitiško pateikimo kaip „Totalitariniame romane“ dar neteko regėti. Čia ne tik atliktas Bulgakovo gyvenimo skerspjūvis, bet ir analizuojamas jo tikėjimas Stalinu kaip visagaliu tironu globėju. Spektaklyje išradingai apžaidžiama „Meistro ir Margaritos“ Volando tema – amžinas blogio troškimas ir amžinas „gero“ darymas. Stalinas žavėjosi Bulgakovu, bet vienas lemtingas skambutis 1930 m. apvertė rašytojo gyvenimą – jo kūriniai buvo uždrausti. Rašytojas bandė reabilituotis, parašė pjesę apie jaunąjį Staliną, tačiau Stalinas ir ją uždraudė, nenorėdamas savęs matyti „paprastu jaunuoliu“. Atstūmimas, staigus sveikatos pablogėjimas... Istoriniai įvykiai, sumišę su asmenine patirtimi, kūrinį paverčia daugiasluoksniu, įdomiu, įtraukiančiu. Čia viskas pajungiama ne istorijos apžvalgai, o apeliavimui į dabartinę sąmonę, į neakivaizdžiai tebesitęsiančius įvykius. Ivaškevičius nesibodi priminti ir savo eilėraščio, šlovinančio didelę šalį, kurį, būdamas paauglys, parašė ir išsiuntė į Maskvą, norėdamas, kad jį išspausdintų laikraštyje „Pionierskaja pravda“. Jis vos nepapuolė į tokį pat mankurtizmo smagratį. Meno nesuvokti gali ir pats menininkas.

Šiame spektaklyje švelniai koreliuoja ne tik mažo ir didelio, matomo ir nujaučiamo pasaulio poliai, bet ir ryški dramaturgo-politiko pozicija. Spektaklyje bene ryškiausiai rodoma dviejų režimų galia. Autoritarinis režimas riboja politinę laisvę, palikdamas erdvės privačiam gyvenimui, asmeninės nuomonės turėjimui (tai suprato ir rusų rašytojai Vladimiras Majakovskis, Osipas Mandelštamas, Ana Achmatova), o totalitarizmas siekia maksimaliai kontroliuoti visas visuomenės ir asmeninio gyvenimo sritis. Totalitarinės ideologijos demonai vykdo visapusišką žmonių mobilizaciją. Dailininkui nelemta grįžti į praeitį. Atmintis suvokiama kaip blogis. Laisvai mąsčiusių menininkų likimai tragiški: Majakovskis, būdamas trisdešimt šešerių, paleido kulką tiesiai sau į širdį, nors egzistuoja ir kita versija dėl saugumo įsikišimo. Mandelštamo oficiali mirties priežastis – širdies nepakankamumas, tačiau jis buvo iškankintas bado, šalčio ir psichologinio smurto. Jis buvo nuteistas už „kontrrevoliucinę veiklą“ – epigrama apie Staliną su „riebiais kaip kirmėlės pirštais“ virto nuosprendžiu poetui.

Spektaklio rėmu tapo pats Čingizas Aitmatovas. Bet kuriam rašytojui tinkama nuotrauka: žmogus, sėdintis prie rašomojo stalo ir žvelgiantis į tolį, šviesą (pro langą), kažką mąstantis... Pradžioje ir pabaigoje sugrįžtama prie šio portreto, bandant suprasti, kaip rašytojas tarybiniais laikais pasiekė tokias aukštas pareigas, tarytum pats tapo tuo mankurtu, pamiršęs tragišką tėvo likimą. Nors buvo vienas pirmųjų Kirgizijos komunistų, jo tėvas 1937 m. stalinizmo represijų metu buvo suimtas, apkaltintas „buržuaziniu nacionalizmu“ ir netrukus sušaudytas. Kokia rašytojo kelionė, 1989 m. tampant Michailo Gorbačiovo patarėju, skatinant demokratinius pokyčius! Rašydamas kirgizų ir rusų kalbomis, jis saugojo tautos istorinę atmintį.

Spektaklio kūrėjai klausia: apie ką šioje nuotraukoje mąsto Aitmatovas? Pavargusios akys lyg atsakytų – apie savo šaknis, apie šeimos istoriją. Kiek reikia parsiduoti, kad galėtum laisvai rašyti, mąstyti? Geru automobiliu tave gali vežioti asmeninis vairuotojas, bet tavo prigimties niekas nepakeis. Tu gali į švarko atlapus įsisegti viso pasaulio medalius, bet prastos dermantininės basutės visada išduos tavo tikrąją mankurtišką sielą. Apie tai rašė Aitmatovas, niekada nepamiršęs savo tėvo likimo. Vykdydamas tėvo valią „atsiminti, kas esi“, rašytojas pageidavo būti palaidotas aukų masinėje kapavietėje, memorialiniame komplekse, kur ir jo tėvas.

Nors daug įvykių, daug smulkaus detalizavimo, nuoseklaus pasakojimo ir „šokinėjimo“, spektaklio tempas gana lėtas, o ritmas – labai intensyvus. Trijų dalių spektaklis – saugant žiūrovus. Nuovargis veiktų priešiškai. Dabar – absoliuti psichologinė higiena. Net Majakovskis nusišauna užkulisiuose. Jokio akivaizdaus žaidimo su mirtimis.

Spektaklyje daug įtaigios muzikos, kurios autorius – Hendrikas Kaljujärvas. Įtaigių vaizdinių dramaturgiją pateikė scenografė ir vaizdo dizainerė Epp Kubu, kostiumų dailininkas Eugenas Tambergas ir šviesų dizaineris Priidu Adlasas.

Spektaklyje kūrėjai naudoja didinamąjį stiklą, jie žvelgia ne tik į žemėlapį, kurio gabalus iki šiol bando atsirėžti vienas ar kitas diktatorius, – jie žvelgia vienas kitam į akis, tiksliau, stengiasi atspėti, ar siela dar tebėra tavo kūne, ar tu jau parsidavei velniui, tapdamas tuščiaviduriu mankurtu.