Iš mūsų vaidybų

Ieva. 2026 m. kovo 16 d., 11:40

Tai, kaip tiksliai įvardijai, kad spektaklis „Mokyk mane“ (rež. Laura Kutkaitė, Lietuvos nacionalinis dramos teatras) kalba kartu su paauglių auditorija, atvėrė kūrinį iš dar vienos perspektyvos. Pratęsdama kalbą apie balso tam tikrai grupei suteikimą ir politinius gestus, norėčiau aptarti režisieriaus Agniaus Jankevičiaus „Venecijos pirklę“ Vilniaus senajame teatre. Spektaklis įtraukia: žiūrovų protai čia turi ką veikti – įdomu sekti Williamo Shakespeare’o dramos transformacijas, atpažinti šiuolaikinius politikus, spręsti režisieriaus sukurtą rebusą. Taip pat įtraukia aktorių vaidyba, dar kartą parodanti, kokia ypatinga ir talentinga šio teatro trupė. Turiu pripažinti – niekad nemaniau, kad gali būti taip malonu ir juokinga stebėti, kaip aktoriai scenoje vaidina Donaldą Trumpą ar Viliją Blinkevičiūtę (į kuriuos tikrovėje žiūrėti visai nesinori). Žãvi pati metamorfozė, tai, kaip vienas žmogus virsta kitu, kaip tiksliai atkartoja kito(s) veido mimiką, gestus, o svarbiausia – taikliai atskleidžia charakterio silpnybes. Šiame spektaklyje politikų figūros susipina su Shakespeare’o pjesės veikėjais ir virsta ne paviršiniais šaržais, bet komiškais personažais, kurie yra daugiau nei tik klišių rinkiniai ir pasižymi psichologiniu tikslumu. Pirmi du spektaklio veiksmai išties džiugino, todėl buvo ypač apmaudu trečiajame su kūriniu netikėtai prarasti ryšį ir pamesti režisieriaus mintį.

Sutrikau, kai Antonijaus teismo scenoje Šaila pasirodė apsivilkusi raudoną suknelę. Ir kažkaip neįtikinamai per greitai ta stipri ir aktyvi kovotoja pasidavė. Taip paprastai? Pritrūko jos motyvo. Nuo tada viskas ėmė keistis – iš aktyvios veikėjos Šaila virto simboliu. Simboliu ko? Nuo valdžios kvailysčių pavargusios tautos? Net nepaisant to, kad apskritai erzina, kai moteris virsta simboliu, man vis tiek buvo smalsu išsiaiškinti, koks buvo kūrėjų ketinimas, viskam siaurėjant iki valdžios ir tautos konflikto. Pabaigoje sutrikdė visų, esančių valdžioje (Trumpo, Blinkevičiūtės, Ingridos Šimonytės ir t.t.), suplakimas į vieną krūvą ir pastatymas prieš parblokštą moterį, apsikabinusią savo dukterį (sakyčiau, metas paieškoti kitokių išraiškos priemonių tautos bejėgystei ir aukos padėčiai pabrėžti)... Pirmose spektaklio dalyse politikų išjuokimas žadino norą pilietiškai priešintis, bet finalinėse kūrinio, kuris vis nesibaigia (taškas galėtų būti padėtas bent ties sprogusiu Žemės rutuliu ir iš jo pabirusiais juodais kamuoliukais), scenose atsiranda moralizavimo, sentimentalumo ir nejučia ima brautis mintis, kad visa valdžia ieško tik naudos sau ir skriaudžia „paprastą žmogų“, tad balsuoti nėra prasmės. O tai pavojinga, nes atima atsakomybę ir galią iš piliečių bei paverčia jas ir juos tik bejėgėmis aukomis. Juk skirtumai tarp politikų labai svarbūs. Tiesiog esminiai.

Dėl niuansus suniveliuojančių, per lengva ranka brėžiamų paralelių, daromų apibendrinimų ir ilgos trukmės (ketvirtą spektaklio valandą net labiausiai įsitraukęs žiūrovas po truputį virsta pavargusiu žmogumi) pastebėjau atsirandančių pavojingų dviprasmybių, nes greičiausiai pavargsta ir režisierius, todėl suprantama, kad sužiūrėti visas detales sunku. Tarkim, pravesti paralelę tarp, cituojant Shakespeare’ą, „idioto snuk[io]“, iššokusio iš sidabrinės dėžutės, ir vieno skandalingu elgesiu garsėjančio politiko portreto – šmaikštu, bet taip padėti lygybės ženklą (tikiu, tiesiog per neapdairumą) tarp jo ir sidabrinę dėžutę, kurios ištarmė „Kas ims mane, gaus tai, ko vertas pats yra“, spektaklyje pasirinkusios Šimonytės – vis dėlto neatsargu. Visi, esantys valdžioje, kritikuotini, bet ne vienodi. Juk skirtumas, kam atiduosi savo balsą, milžiniškas. Dėl to buvo ypač skaudu šioje vietoje girdėti tylų žiūrovo komentarą – visi jie tokie patys... Trečiame spektaklio veiksme sukeltas gniuždančios bejėgystės pojūtis trikdė. Nerimauju tik dėl to, ar iš politinio teatro žiūrovai išeis labiau įgalinti, ar labiau bejėgiai kaip piliečiai.

Rimgailė. 2026 m. kovo 24 d., 00:08

Aš dažniau susiduriu su tuo, kad politinis teatras ne visada politiškas, nors kasdienėje kalboje šios sąvokos dažnai suplakamos. Kai sakome „politinis teatras“, paprastai turime omenyje teatrą, kuris gana tiesiogiai kalba apie politiką (tai, ką tu rašai apie „Venecijos pirklę“). Žinoma, kad toks teatras dažnai siekia ne tik parodyti, bet ir kritikuoti esamą tvarką, paskatinti žiūrovą užimti tam tikrą poziciją. Šia prasme jis siejasi su XX a. politinio teatro tradicijomis – Brechto epiniu, Boalo forumo ar dokumentiniu teatru, kur politika yra aiški ir sąmoningai iškeliama spektaklio tema. Tuo tarpu teatras gali būti politiškas net tada, kai nekalba apie politiką tiesiogiai. Pakanka to, kaip scenoje rodomas kūnas, kas turi teisę kalbėti, kas lieka nutildytas, kaip kuriamas santykis su žiūrovu, kokia forma pasirenkama tikrovei reprezentuoti. Visa tai jau savaime atskleidžia tam tikras galios struktūras ir ideologinius santykius, net jeigu spektaklio siužetas nėra politinis. Dėl to šiuolaikinėje teatro teorijoje dažnai pabrėžiama, kad politiškumas slypi ne tik turinyje, bet ir pačioje formoje. Galbūt paprasčiausiai galima sakyti taip: politiniame teatre politika yra tema, o politiškame teatre politika atsiskleidžia per patį teatro buvimo ir veikimo būdą. Ir tai dažnai žiūrovą veikia stipriau nei politinio teatro (įvykių, asmenybių ir t.t.) vaizdavimas.

Man žiūrint Roberto Wilsono „7 vienatves“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT), visą laiką lydėjo jausmas, kad tai spektaklis, kurio negaliu matyti tik kaip naujo kūrinio. Jis neišvengiamai „žiūrisi“ kaip Wilsono spektaklis po Wilsono, todėl kiekvienas sceninis sprendimas tarsi pats savęs klausia, kiek čia dar yra paties režisieriaus, o kiek jau jo teatro atminties. Ypač stipriai šis dvigubas žiūrėjimas išryškėja dėl Milašiaus poezijos – ji tokia tanki, metafiziškai sodri, kad scena tarsi nuolat bando ją pasivyti. Kartais atrodo, kad tekstas yra stipresnis už vaizdą, ir tada spektaklis ima svyruoti tarp formos tikslumo ir nepasiekiamos prasmės. Vis dėlto būtent ši įtampa ir kuria savitą dramaturgiją: ne siužetinę, o ritminę, paremtą pauzėmis, lėtumu, atskirų būsenų kaita. Spektaklis dėliojasi iš pavienių paveikslų, kuriuos jungia ne veiksmo logika, o nuotaika, ir dėl to kiekviena scena atrodo tarsi atskira vienatvė.

Kita vertus, būtent šiame spektaklyje labai aiškiai pajutau, kaip Wilsono teatras mąsto vaizdais. Scena konstruojama kaip tiksli vizualinė partitūra, kurioje aktorius nėra psichologinio personažo kūrėjas, bet vienas iš kompozicijos elementų – lyg šviesa, garsas ar linija erdvėje. Judesiai lėti, stilizuoti, kartais beveik bejausmiai, ir dėl to atsiranda keistas paradoksas: kuo mažiau aktorius „vaidina“, tuo stipriau juntama jo buvimo vienatvė. Ši vienatvė nėra pasakojama, ji tiesiog egzistuoja pačioje scenos struktūroje. Labai jautriai veikia ir Dainiaus Svobono pasirodymas – jis tarsi sujungia skirtingus Wilsono teatro laikus ir leidžia pajusti, kad „7 vienatvės“ yra ne tik naujas darbas, bet ir sugrįžimas į jau pažįstamą, tik dabar iš toliau matomą pasaulį. Dėl to spektaklis galiausiai atrodo ne apie vienatvę, o kaip pati vienatvės forma, kurioje scena tampa jos vieta, o aktorius – jos ženklu.

Ieva. 2026 m. kovo 31 d., 11:09

Skaitydama tavo laišką pajutau, kad Wilsono spektaklis tau sukėlė daugiau apmąstymų nei man. Žiūrėdama Wilsono bei pagal jo idėjas Charles’io Chemino įgyvendintą spektaklį „7 vienatvės“ pagal Oskaro Milašiaus kūrybą supratau, kad anksčiau taip kerėdavusi sceninė precizija nebetenka galios; nusistebėjau savo abejingumu. Pamenu, kokį estetinį pasigėrėjimą Wilsono režisuotoje operoje „Turandot“ (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, 2019) teikė vien kostiumų spalvos raudonis, koks įspūdingas tada atrodė šviesos efektų tikslumas. Kaip ir 2022 m. NKDT sukurtame „Doriane“, taip ir „7 vienatvėse“ išlaikomas, drįsiu pasakyti, Wilsono spektaklių dizainas, bet taip pat justi, kad už to vis mažiau gyvybės. Kai kurie „7 vienatvių“ sceniniai vaizdiniai – ant uolos prieš audringos jūros vaizdo projekciją stovinti figūra, primenantį garsų Casparo Davido Friedricho paveikslą, balta anapusybė su baltais gyvūnais – daro įspūdį, tačiau daugelis dalykų matyti, nuspėjami. Akivaizdu, kad kūrėjas nebeieško, tik tiražuoja pats save. Vis dėlto vertinga spektaklyje išgirsti raiškiai artikuliuojamą literatūrinę, poetinę Milašiaus kalbą. Šįkart stipresnį įspūdį darė būtent žodis, o ne vaizdas, bei tai, kaip fiziškai suvaržyti (iki menkiausių pozų ir judesių surežisuoti) aktoriai išraiškingumą atrado balse. Ypač tai pavyko Svobonui.

Rimgailė. 2026 m. balandžio 12 d., 02:23

Tavo mintys apie gyvybę teatre man rezonuoja su kitu fenomenu, kuris lyg déjà vu visada ištinka mane stebint spektakliu virtusį eskizą ar pjesės skaitymą. Tarsi užprogramuotas nusivylimas – kodėl? Ar dėl to, kad neužbaigtumas visada skatina vaizduotę? O spektaklis nebepatenka į mano lūkesčių ar ankstesnių vaizdinių erdvę? Galbūt ir tai, kad eskizas ar pjesės skaitymas turi šimtus įmanomų variantų, o spektaklis – tik vieną ir labai konkretų rezultatą. Tačiau ir neužbaigti kūriniai savaip nurodo režisūrinę ar aktorinę kryptį. Bet jie turi atvirą erdvę aktoriui ir žiūrovui, kurių kartais netenkama režisūriškai suveržtame spektaklyje. Žinoma, esama ir išimčių, t.y. esama „erdvių“ ir užbaigtuose kūriniuose, ypač kai ši erdvė režisieriaus sukuriama ir paliekama aktoriams. Čia į galvą ateina Krystiano Lupos mintis: „Nereikia siekti tokios būsenos, kai viską belieka tik pakartoti. Tai reikštų pakartoti rezultatą. Repeticijų pabaigoje svarbu atrasti tai, kas vedė rezultato link. O ne patį rezultatą. Rezultatas yra žudantis.“[1] Ar tavęs nenuvilia rezultatyvumas? Ar jis tau nesusisieja su anksčiau minėtu gyvybės nebuvimu? Ir ar ne iš čia ateina abejingumas?

Scenos meno įvykių apžvalgas iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė