Stebuklas, kurio niekas nematė

Teatras jau niekad nebebus toks, koks buvo. Jei per vėlai gimęs nespėjai į legendomis ir mąsliojo genijaus pamėkle užantspauduotą lietuviškojo teatro aukso amžių, teks susitaikyti. Ieškantys Lietuvos teatro supergeno smarkiai nusivils – jis paprasčiausiai neegzistuoja. Nebuvo jo ir anuomet. Bet buvo dirva, derlinga kurti ir priimti: laikmečio tuštuma, žiūrovų alkis, kūrėjų ryžtas duoti tai, kas užginta, ir bendras suokalbis gliaudant, kas slypi tarp eilučių.

Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje scenoje debiutavusio režisieriaus Karolio Kaupinio spektaklyje „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“ sugyvena nusilenkimas Lietuvos teatrui ir kandi pašaipa. Švelniai gelianti, bet tikrai ne pikta. Derinant archyvinius vaizdo įrašus ir sceninį veiksmą, spektaklyje nestinga menininko mitą demistifikuojančių akcentų. Kaupiniui, be abejonės, ironizuojanti prieiga daug lengvesnė nei bet kuriam teatro režisieriui. Iš kino aikštelės neskubiai žengęs į teatro sceną, žvilgsniu iš šono be vidinio susivaržymo jis galėjo pakomentuoti teatro virtuvę. Pasitelkęs vaizdo mediją, dar ir surengė susitikimą su tais, kurių jau nebėra.

„Lietuvių mirties pranešimuose. Vieno spektaklio istorijoje“ trupė bando atkurti spektaklį „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“. Niekaip sklandžiai nesiklijuojančiame procese, prikaišiotame nesusikalbėjimų, pasijuokti iš savęs geba ir aktoriai. Ilgą kaip šimtmečiai profesinį kelią nuėjusiam 85-erių Juozui Budraičiui tai pavyksta nuostabiai. Jis nepasididžiuoja savęs pateikti kaip šlubčiojančios atminties „nueinančio“ maestro, kažko nebepamenančio, nebesuspėjančio su jaunesniais. Gavęs Vaidoto Martinaičio įkūnijamo Režisieriaus dūrį rekvizitiniu durklu, Budraitis sukrinta ant sofutės kaip sargas, užmigęs per pamainą. Spektaklio dramaturgiją kūręs Kaupinis apkeičia personažų likimus vietomis: Romeo ir Džuljeta čia gyvi sveiki susituokia, o išsiskyrimo kartėlis tenka savais vardais veikiantiems Rasai Samuolytei ir Dainiui Gavenoniui.

Racionalaus požiūrio paleidžiant tai, ko nepakeisi, ir saviironijos galima semtis iš Daivos Stubraitės, ilgametės Kauno dramos teatro aktorės, pakirstos autoimuninės ligos. Interviu paklausta, kaip gimė jos vaidmuo, Stubraitė juokdamasi atsakė: „Kodėl režisierius pasirinko mane? Matyt, nerado kitos tokios geros paralyžiuotos aktorės.“ Neįtikėtina išvysti Stubraitę vaizdo įraše, juolab tokioje intymioje asmeninėje aplinkoje. Epizodas dėl savo galingumo galėtų tapti atskiru spektakliu ar filmu. Prisileisti kamerą taip arti, pasijuokti iš savo padėties, pripažinti, kaip pyko, kai buvo pažadinta iš komos, atvirai įvardyti kančią, kylančią iš jausmo, kad fizinis pasaulis nebeturi nieko bendro su tavo dvasine būsena... Išgyvenusi dėl vaidmenų labiau nei dėl bet ko kito, negailestingai išduota savo pačios kūno, iš perdėtos teatro rimties aktorė tik pasijuokia. Kažkada reikšmingi buvę dalykai pavirto niekais.

Vaidoto Martinaičio vaidinamas Režisierius, atsižvelgiant į personažo prototipą, puikiai įkūnytas fiziškai ir verbaliai. Sportiniai batai, į priekį kiek palinkę pečiai ir kaklas, atpalaiduota sėdėsena. Be kita ko, stebina ir kaip sumaniai Režisierius aprašytas popieriuje. Tai Didžiojo kūrėjo figūra, kartais įsijaučianti tiek, kad tampa net kitų gyvenimų demiurgu. Vis dėlto, subtiliai išlaviravus, jam pavyksta išvengti įžeidaus tono. Režisierius nevaizduojamas neigiamoje šviesoje, tiesiog pasijuokiama iš to, kaip sunku paleisti natūraliai priblėsusią šlovę.

Aplinkiniams sudėtinga suprasti, ko nori Režisierius, kai jo minčių tėkmė, improvizuotai užsimezganti spiriantis nuo žodžio, kitą dieną jau gali būti visai kita. Intelektualinį malonumą jaučia tik jis vienas, kiti tai priima kaip didžiojo menininko modus operandi, tiesiog laukdami, kol galiausiai gaus užduotį. Iš kūrybinio proceso pasijuokiama, bet nesumenkinama, į kokius gilius apmąstymus tai gali nuvesti.

Galbūt raktas, kaip juokiantis pavyko išvengti negatyvaus Režisieriaus vaizdavimo, yra Mariaus Čižausko kuriamas Filosofo vaidmuo, kurį Režisierius, Gavenonio žodžiais tariant, visur tamposi, kad išliktų aktualus. Arogancija, kurios tikėtumeisi iš Režisieriaus personažo, prasprūsta per Filosofą. Pasipuikavimas skleidžiasi intelektiniu kapitalu, tempiant visa, ką darai, prie filosofinių teorijų. Nes jei kūrybą grįsi iškilių mąstytojų citatomis, šen bei ten pažersi vieną kitą kritinių teoretikų pavardę, skambėsi solidžiau. Nors, kad ir kaip ten būtų, galima per daug ir nevargti – spektaklį „suveršim“ paskutinę dieną, o „anšlagas“ salėse vis tiek bus.

Sutelkdama žvilgsnį į scenos mechanizmus, realistines lokacijas ir scenografinių modulių dekonstravimą stebint žiūrovams, scenografė Paulė Bocullaitė pabrėžia teatro sąlygiškumą, kuriamų pasakojimų dirbtinį, vaizduotei paslankų erdvėlaikį. Su scenografinėmis detalėmis siejasi ir spektaklyje įkomponuotos žymių praeities darbų citatos. Estetiška mizanscena su Jono Jurašo vaizdu ir byrančiomis smiltimis pamoja „Smėlio klavyrams“. Medžio kamienas virsta balansine sūpyne iš Oskaro Koršunovo „Oidipo Karaliaus“, o kartu – ir Gavenonio asmeniniu pragaru strigus niekad nesibaigiančioje mizanscenoje, stebimoje iš mirusio laiko prikelto Eimunto Nekrošiaus. Su Rimo Tumino „Maskaradu“ susišaukia ne tik sniegas, bet ir spektaklio leitmotyvas – amžinas vos akimirką trunkančios laimės vaikymasis, naiviai tikintis, kad su ja galime susisaistyti ilgam. Daug scenos eterio tiesiogiai ir ne tik užima pabaigos – mizanscenų, meilės, jaunystės, šlovės, gyvenimo. Aktoriai Šarūnas Rapolas Meliešius ir Aistė Zabotkaitė aiškinasi, kaip pavyko išgauti miltų sūkurį legendiniam spektakliui. Samuolytė su Gavenoniu nukerta – scenografės nebėra. Debiutavus neįvykusiame Avinjono festivalyje, įstabioji miltuota akimirka tapo stebuklu, kurio niekas nematė.

Kine archyvinės fikcijos matysime dažnai, bet Lietuvos teatre to nėra. Kaupinis, žaisdamas neribotais teatro dubliais, ateina su sau pažinia, o mūsų teatro scenoje veik neplėtojama metodika. Sukuriama trumpalaikė proga pasimatyti su jau išėjusiais arba jaunesnėmis dar esančiųjų versijomis. Personažus pasiuvus komiškais siūlais, archyvinį sustingusį laiką maišant su sceniniu, išgaunama distancija, kuria prisidengdami ne taip skaudžiai galime pamąstyti apie pabaigas ir nebūtis.