Eimunto Nekrošiaus pamokos ateities kartoms
Rašydama šį tekstą keliskart susimąsčiau: turbūt esu vienas netinkamiausių žmonių rašyti apie Eimunto Nekrošiaus pedagogiką. Palaikau idėją, kad režisūrinis ir pedagoginis darbas turėtų skirtis, kaip, anot daugybės šiuolaikinių tyrinėtojų, skyrėsi žymiausių metodų ir sistemų autorių kūrybinė ir mokomoji veiklos. O juk net nedalyvavus Nekrošiaus paskaitose nesunku nuspėti, kad dirbdamas su studentais jis kliovėsi intuicija ir improvizacija, bet ne objektyviai patikrintais metodais, tikslingai ugdančiais vos pradedančių aktorių ir režisierių profesinius gebėjimus.








Sentimentalumo proveržiai
Nuo Aristotelio mimezės teorijos, kuri apibendrintai teigia, kad teatras yra gyvenimo procesų veidrodis, iki epinio teatro ir vėliau – postmodernizmo, pavertusio žiūrovą bendraautoriumi, teatras ir gyvenimas vienu ar kitu būdu susipina scenoje. Įdomus pavyzdys – XVIII a. išsiplėtojusi miesčioniškoji drama, atliepianti vidurinės klasės poreikius.






Pokalbis su aktore Adele Šuminskaite
Su aktore Adele Šuminskaite kalbėjomės apie jos veikėjas bei teatro reikšmę gyvenime. Ji sukūrė vaidmenis spektakliuose „Trans Trans Trance“ (rež. Kamilė Gudmonaitė, OKT, 2017), „Laimės respublikoje“ (rež. Mantas Jančiauskas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2018), „Y: Alisa“ (rež. Agnija Leonova, OKT, 2018) ir jo tęsinyje „Sapiens“ (Juozo Miltinio dramos teatras, 2019), „Balkonas“ (rež. Éric Lacascade, Jaunimo teatras, 2019) bei „Sprendžiant Hedą“ (rež. Uršulė Bartoševičiūtė, Vilniaus mažasis teatras, 2020).








Pokalbis su aktoriumi Matu Dirginčiumi
Aktorius Matas Dirginčius sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Austerlicas“ (rež. Krystianas Lupa, Jaunimo teatras, 2020), „Žmogus iš žuvies“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, Jaunimo teatras, 2020), „Vienos miško pasakos“ (rež. Yana Ross, Jaunimo teatras, 2019), „Orfeo. Miesto šviesos“ (rež. Naubertas Jasinskas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2019), „Kandidas, arba Optimizmo mirtis“ (rež. Gildas Aleksa, „Teatronas“, 2019), „Otelas“ (rež. Aleksa, „Teatronas“, 2018) ir kt.








Pokalbis su scenografe Barbora Šulniūte
Labiausiai vertinu tuos susitikimus su režisieriais, kurie mane paliečia. O renkuos kurti su tais, su kuriais jaučiu ryšį, panašų požiūrį į temą, ir žiūriu, kiek tam tikra medžiaga, idėja, filosofija tuo momentu man rezonuoja. Gyvenime ir teatre labai branginu ryšį tarp žmonių, todėl džiaugiuosi, jei tas santykis tik stiprėja, besivystydamas į ilgalaikę kūrybą, bendradarbiavimą.







