Žmogaus santykis su erdve

Barbora Šulniūtė sukūrė scenografiją tokiems spektakliams kaip „Dalykai“ (2016, rež. Paulius Markevičius, Meno ir mokslo laboratorija (MMLAB), „Meno fortas“), „Kuprelis“ (2016, rež. Markevičius, Lietuvos nacionalinis dramos teatras), „Reikalai“ (2017, rež. Markevičius, MMLAB, Molėtų astronomijos observatorija, „Meno fortas“) „Keturi“ (2018, rež. Kamilė Gudmonaitė, Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT), „Panika“ (2019, rež. Gudmonaitė, NKDT) ir kt. Buvo nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“ už scenografiją spektakliui „12 gramų į šiaurę“ (2019, rež. Aleksandras Špilevojus, Vilniaus mažasis teatras).

Teatre daugiausia kūrei su režisieriais Kamile Gudmonaite ir Pauliumi Markevičiumi. Pagal ką atsirenki, su kuriais Lietuvos kūrėjais dirbti? Kokius režisierius pati vertini labiausiai?

Labiausiai vertinu tuos susitikimus su režisieriais, kurie mane paliečia. O renkuos kurti su tais, su kuriais jaučiu ryšį, panašų požiūrį į temą, ir žiūriu, kiek tam tikra medžiaga, idėja, filosofija tuo momentu man rezonuoja. Gyvenime ir teatre labai branginu ryšį tarp žmonių, todėl džiaugiuosi, jei tas santykis tik stiprėja, besivystydamas į ilgalaikę kūrybą, bendradarbiavimą. Pasaulyje viskas taip įvairu: yra buvę situacijų, kai iškart jaučiau, kad susikalbėsime, kad bus labai įdomi kelionė, o kartais per pirmus susitikimus, rodos, ne pakeliui, bet įvyksta tokių transformacijų, kokių mažiausiai galėjai tikėtis. Kuriant kartu žmonėms nutinka magiškų, be galo subtilių dalykų, kurie atveria kasdiene akimi nematomas plotmes, o tai yra reta dovana susitikus dviem kūrėjams, dėl to taip ją branginu. Būna įdomu stebėti erdvę, esamą distanciją tarp manęs ir kūrinio, pjesės, režisieriaus ar režisierės ir kaip laikui bėgant tas atstumas mažėja, kaip trinasi ribos, kai skirtingi žmonės susitinka dėl bendro tikslo, kuriuo tiki. Ne be reikalo teatro portalas yra vadinamas portalu.

Kokią įsimintiniausią, sudėtingiausią scenografiją esi kūrusi?

Nepaisant daugelio be galo įdomių procesų, vis dėlto tai Kamilės Gudmonaitės režisuoto spektaklio „Keturi“ scenografija. Pradedant nuostabiu procesu, kai mes penkiese su Kamile ir aktorių komanda žiemą gyvenome šaltuose sovietiniuose Kauno dramos teatro viešbučio kambariuose be dušo, be virtuvės, bet plačiomis akimis ir tvyrant gerai atmosferai; kasdien kūrėme ne tik repeticijų salėje, bet ir namuose, gatvėse, tiesiog gyvenome toje medžiagoje ir toje tikrovėje. Vertinu, kai procesas susipina su realybe, kai buvimas kuria naują tikrovę, ir kuo ji nuoširdesnė, tuo labiau persikelia į spektaklį, tuo tikresnė tampa žiūrovui. Na, o baigiant tuo, kad pirkome mašiną, ją išardėme ir niekad nepamiršiu, kaip teatro darbuotojai kėlė ją pro langą į Ilgąją salę, kuri yra antrame aukšte, – kaip egiptiečiai, statydami piramides, virvėmis traukė bloką po bloko.

„12 gramų į šiaurę“ yra mano pirmasis spektaklis, sukurtas didžiajai scenai ir davęs daug gražių pamokų ir jungčių. Matyt, techniškai jis buvo pats sudėtingiausias, reikėjo suvaldyti dar nepažintą erdvės dydį, kažkur Europos miestuose įstrigusias sofos dalis. Ir sniegą.

Kiek kūrybinės laisvės turi pati, o kiek tenka pildyti režisierių vizijas?

Matyt, tai vienas dažniausiai scenografams užduodamų klausimų, o atsakymas būtų, kad viskas priklauso nuo režisieriaus ar režisierės, tiksliau, mano ir jų santykio. Tai labai reliatyvu. Vienas režisierius suteikia visišką laisvę ir absoliučiai pasitiki mano ieškojimais, o su kitu žiūrime, kur galime nukeliauti atsispyrę į jo / jos pirminę viziją. Išties dažniausiai režisieriai palieka erdvės kūrybai ir sako „turiu vieną tokią mintį, bet papasakosiu tau vėliau“, nes jiems būna smalsu ir įdomu, kas gali gimti be jų įsikišimo.

Ar profesija netrukdo stebėti spektaklių „žiūrovo akimis“? Ar mintyse nekirba noras ką nors „pataisyti“, pakoreguoti?

Labai ilgą laiką trukdė, dabar tas noras aprimo. Gal dėl karantino įtakos vis dažniau leidžiu veiksmui vykti tokiam, koks jis yra, ir priimu, kaip yra. Nors ir kliūva akis už kokio nors baisiai „neskanaus“ kostiumo ar šviesos, kuri teatre išties kuria visumą ir net nuostabiausią vaizdą galima gerokai apgadinti parinkus ne tuos kampus ar spalvas. Įdomu, kad laikui bėgant žmogus tampi atlaidesnis viskam, netgi ta neįtikėtinai neskoninga estetika gali tapti kažkuo nuostabiu –  aplinkybe, padedančia pristatyti tam tikrą kultūrinę, socialinę, dvasinę aplinką.

Kaip gimsta kūrybinės idėjos? Kur ieškai įkvėpimo?

Manau, kad idėjos ieško mūsų ir kartais randa labai netikėtai, o kartais tiesiog jų laukiant ir ieškant. Energija iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta, paprasta ir tokia taikli fizikinė taisyklė: jei skiriame energijos idėjos generavimui, formavimui ar svajojimui ir darbui – ji ateis, nes žino, kad yra laukiama. Mes tik tarpininkai gimti kažkam, kas turi prasmę dabar būti išsakytas, rasti formą, o gal kaip tik visai neturi prasmės ir net jo forma yra niekas, bet ir tai ne visada, nes nieko nebūna visada. Kartais, kad gimtų įkvėpimas, labai svarbus yra kvėpavimas.

Didžiąją savo gyvenimo dalį mokeisi dailės. Ar tai darei tikslingai, žinodama, kad nori tapti scenografe, ar scenografija Tavo gyvenime atsirado netikėtai?

Teatras mano gyvenime dėliojosi abstrakčiais štrichais. Mano prosenelė buvo operos dainininkė, savo laikmečio primadona, ji tiesiog spinduliavo teatrališkumą ir didžiulę šviesą. Senelis taip pat yra buvęs aktorius, operatorius, bet pagal savo būdą – visiškas asketas, jogas. Abi mano giminės pusės daugiau ar mažiau buvo susijusios su menu, labiausiai vizualiuoju. O teatras atėjo patyliukais su Koršunovo „Hamletu“, kurį pamačiusi patyriau katarsį, nuostabia Fabre’o „Rekviem metamorfozei“ scena, pripildyta gyvų gėlių, Nekrošiaus „Dieviškąja komedija“. Prieš stodama į scenografijos specialybę jau porą metų planavau studijuoti grafiką, bet per atsitiktinumą paskutinę minutę apsigalvojau ir nuėjau į scenografiją. Jaučiu, kad šita mintis seniai jau augo manyje ir impulsyviai pasirodė pačiu laiku.

Esi „Auksinio scenos kryžiaus“ nominantė už scenografiją Aleksandro Špilevojaus spektakliui „12 gramų į šiaurę“. Kokie Tavo kūrybiniai tikslai ir užmojai?

Turiu prisipažinti, kad esu topofilė ir mane be galo veikia bei inspiruoja skirtingos vietos. Ryšiai su geografine aplinka daro mums kur kas didesnę įtaką, nei įsivaizduojame: atviros, uždaros, intymios, viešos, archajiškos erdvės, spalva, garsas, kvapas – tai visa ko sintezė laike ir erdvėje. Žaviuosi viskuo, kas susiję su erdve ir žmogaus santykiu su ja. Kaip erdvė gali transformuoti žmogų, o jis erdvę, kokią įtaką heterotopijos daro mūsų gyvenimui, kaip ten jaučiamės, kokias chemines medžiagas išskiria mūsų organizmas, atsidūręs tam tikroje terpėje. Vienas mano kūrybinių tikslų yra grąžinti bent truputėlį gamtos į miestus, kurti erdvę, kuri trauktų žmones, paukščius, bites, gamintų deguonį.

Mane domina ryšys tarp teatro, performanso, instaliacijos, dizaino, architektūros, kraštovaizdžio, urbanizmo, ekologijos, tvarumo, bioįvairovės, antropologijos, katarsio ir ramybės.

Ką veikiant, be teatro ir kino, Tave galima dažniausiai pamatyti?

Vaikštant po mišką, po miestą, kiemus, aikštes, skaitant, fotografuojant, paišant, sodinant gėles ir augalus, darant jogą ir norėčiau pasakyti, kad medituojant, nors pastaruoju metu sunkiai prisiruošiu, gal su pavasariu ir saule bus lengviau.

Šiuo metu mane itin domina kraštovaizdžio architektūra, ypač urbanistinės krypties, matau didžiulę prasmę studijuoti jos poveikį žmogui ir gamtai.

Kokias tris knygas rekomenduotum?

Johano Huizingos „Homo ludens“ nuostabi knyga, tyrinėjanti itin svarbų elementą mūsų gyvenime ir kūryboje – žaidimą. Jei turite galimybę, siūlau paskaityti Ivano Vyrypajevo pjesių arba poezijos, – tai genialu. Olgos Tokarczuk „Bėgūnai“ labai savitai ir poetiškai pasakoja apie judėjimą, įvairovę ir keliones.

Kaip pandemija paveikė Tavo kūrybą?

Pandemija padėjo man sustoti ir iš išorės dar labiau nukreipti žvilgsnį į vidų, į medį, į poilsį, tylą, padėjo suprasti, kiek nedaug išties mums reikia. Pirmąją bangą atsimenu itin saulėtai ir maloniai, kaip vidinės erdvės išsiplėtimą, lėtumo kūrybą, ilgus pasivaikščiojimus po mišką – įsiklausant. Ir kitą nuostabiai šiltą etapą Juozo Miltinio dramos teatre, kai su Aleksandru Špilevojumi kūrėme spektaklį „Irano konferencija“. Pamenu jį kaip labai įkvėpiantį procesą.

Išties, kai ateina ramybės poreikis, kasmet skiriu sau vidinius karantinus.

Kokie artimiausi Tavo kūrybiniai užmojai? Ko galime laukti ateityje?

Pastaruoju metu gilinuosi į kraštovaizdžio architektūrą, pievų įvietinimo ir bioįvairovės palaikymo priemones urbanistinėse erdvėse. O teatre mane domina, kokias naujas tikroves dar galime sukurti, taip pat transformacijos ir noras išbandyti teatro ribas, galimybes, kurios suteikia žiūrovams visai kitokias aplinkybes įsitraukti į veiksmą.

Ačiū už pokalbį.