Pauliaus Pinigio spektaklio „Pereigos ritualai“ premjera Juozo Miltinio dramos teatre
Kai atsiduriame akligatvyje, išgyvename netektį arba gyvenimo griūtį, ar leidžiame sau patirti skausmą, kad jis galėtų transformuotis ir atverti erdvę naujiems jausmams bei geresniam savęs suvokimui? Tai pereigos būsena – tarpinė erdvė tarp praeities ir dabarties, tikrojo savęs ir socialinio vaidmens. Pereigos ritualas apima simbolinį virsmo procesą, kuriame skausmas nėra galutinė stotelė.








Laiškai apie teatrą (XXXIII)
Pastarajame laiške rašei, kad pjesių skaitymai ir kūrinių eskizai neretai vaizduotę žadina labiau nei pagal juos vėliau sukurti spektakliai. Tad norėjau paklausti, kaip tavo minėto rezultatyvumo požiūriu vertini Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Karolio Kaupinio pastatytą spektaklį „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“. Šios pjesės skaitymo šiuolaikinės dramaturgijos festivalyje „Versmė“ nemačiau, todėl kūrinio apie teatrą, kino režisieriaus ir debiuto Didžiojoje scenoje jungtis gero nežadėjo. Tačiau Kaupinio spektaklis šias kliūtis įveikė.








Tarpdisciplininis spektaklis „Tearful Words“
„Jums reikės: servetėlės, nulupto svogūno ir aiškaus laiko limito“, – tokiu instruktažu žiūrovus pasitinka tarpdisciplininis spektaklis „Tearful Words“ (rež. Agnė Ambrozaitytė), jau pirmomis minutėmis leidžiantis suprasti, kad gedėjimas ir liūdesys nebus vaizduojami tradiciškai. Vietoje dramatiško sentimentalumo kūrėjai renkasi ironiją, fragmentiškas būsenas ir nejaukų artumą emocijoms, kurias dažniausiai stengiamės nuslopinti.








Bufonados spektaklis „Nulis“
Spektaklio „Nulis“ režisierė Aistė Rekašiūtė ir idėjos autorė aktorė Gabrielė Penčylaitė „Menų spaustuvėje“ tilpusią visuomenės dalį pastatė į akistatą su neturinčiu ko prarasti, drąsiu ir šiek tiek neprognozuojamu protagonistu Nuliu. Salėje tą dieną veikė tik jis ir drąsiausi publikos atstovai. Visas spektaklis – intymus žaidimas su žiūrovų kantrybe ir jų įsitikinimų trapumu.








Artūro Areimos „Jerma“ Vilniaus senajame teatre
„Milenialsų smėlinė“ (angl. millennial beige), dar vadinama „liūdna smėline“ (angl. sad beige), – šiuolaikinis dykynės atitikmuo Vilniaus senojo teatro ir režisieriaus Artūro Areimos spektaklyje „Jerma“. Jo kūrėjai iš to paties pavadinimo Frederico García Lorcos teksto perima troškimo, troškulio pirmiausia kaip noro atsigerti dėmenį ir jį įvaizdina scenografija, imituojančia blankų buto interjerą. Šioje aplinkoje skleidžiasi moters troškimas juntamą stygių, tuštumą užpildyti susilaukiant atžalos.







