7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kai skausmas tampa ritualu

Pauliaus Pinigio spektaklio „Pereigos ritualai“ premjera Juozo Miltinio dramos teatre

Saulė Zadlauskienė
Nr. 22 (1599), 2026-06-05
Teatras
Scena iš spektaklio „Pereigos ritualai“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pereigos ritualai“. A. Gudo nuotr.

Kai atsiduriame akligatvyje, išgyvename netektį arba gyvenimo griūtį, ar leidžiame sau patirti skausmą, kad jis galėtų transformuotis ir atverti erdvę naujiems jausmams bei geresniam savęs suvokimui? Tai pereigos būsena – tarpinė erdvė tarp praeities ir dabarties, tikrojo savęs ir socialinio vaidmens. Pereigos ritualas apima simbolinį virsmo procesą, kuriame skausmas nėra galutinė stotelė. Ši tema – pagrindinė tiek estų dramaturgės Piret Jaaks pjesėje „Pereigos ritualai“, tiek ją interpretuojančiame Juozo Miltinio dramos teatre režisieriaus Pauliaus Pinigio pastatytame spektaklyje. Tai pirmas šios pjesės pastatymas už Estijos ribų. Pasak Piret Jaaks, tai, kad pjesė sudomino Lietuvos teatrą, jai yra didelis įvertinimas ir komplimentas. 2020 m. interviu autorė teigė, kad jai artimos izoliacijos ir vienatvės bendruomenėje temos. Ji taip pat pripažino sąmoningai kurianti stiprias veikėjas moteris, nes Estijos teatro tradicija ilgą laiką buvo orientuota į vyriškus personažus.

Šiame spektaklyje iš tiesų labiausiai įsiminė stiprūs moterų personažai, ypač Anos ir Rozalindos. Per jas ryškiausiai atsiskleidžia tapatybės paieškos, emocinių virsmų ir vidinių išbandymų tema.  Pagrindiniai dramos veikėjai – sutuoktinių pora Askuras ir Ana. Spektaklyje Askurą vaidina Dainius Jankauskas (taip pat Donatas Želvys), o Anos vaidmenį kuria Ieva Pakštytė (bei Ieva Labanauskaitė). Išgyvendami vaiko netektį, jie persikelia gyventi į nedidelį miestelį, tikėdamiesi susidoroti su patirta trauma ir atkurti tarpusavio ryšį. Veikėjus šioje istorijoje galima suvokti ne tik kaip individualius žmones, bet ir kaip kartos, socialinių vaidmenų, baimių, kolektyvinės patirties simbolius. Askuras vis labiau grimzta į vidinį chaosą ir pyktį, o Ana pamažu ima ieškoti atramos gamtoje bei paslaptinguose, beveik mitiniuose aplinkos ženkluose. Jų patirtys – dviejų skirtingų gedėjimo ir susitaikymo kelių metafora. Miestelio meras, kurį vaidina Albinas Kėleris, įkūnija miestelio taisykles, tradicijas ir „pereigos“ logiką – tą ribinę, liminalinę būseną, kurią patiria visi veikėjai. Scenoje vis pasirodantis mistiškas baltasis briedis (Rokas Pijus Misiūnas) siejamas su laukine gamtos energija, miško šventumu. Jis yra pereigos ritualo palydovas ir simbolinis vedlys, įkūnijantis žmogaus troškimą keistis.

Nors fragmentiškas ir simbolinis, Baltojo briedžio personažas priminė antikinės mitologijos figūrą kentaurą Chironą – „vartų saugotoją“, žaizdų gydytoją ir mokytoją, padedantį herojams pereiti į kitą gyvenimo, žinojimo ar brandos etapą. Rozalindai (Urtė Povilauskaitė) briedis siejasi su kitokiu pasauliu, laisve ir galimybe ištrūkti iš sunkios kasdienybės bei vidinių suvaržymų. Per santykį su Baltuoju briedžiu ji geriau suvokia savo troškimus, baimes ir vienatvę. Anai Baltasis briedis kelia ir smalsumą, ir nerimą. Jis atrodo sunkiai paaiškinamas, tarsi riba tarp pažįstamo pasaulio ir kažko neaiškaus, gal net pavojingo. Per šį personažą atsiskleidžia jos nesaugumas ir troškimas būti suprastai.

„Pereigos ritualuose“ svarbi metafora yra vardas – tiltas tarp žmogaus vidaus ir visuomenės, tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Viename stipriausių spektaklio epizodų Ana apgailestauja nesuteikusi vardo savo mirusiam kūdikiui. Čia vardas suvokiamas ne tik kaip formalus įvardijimas, bet ir kaip pripažinimo bei atminties ženklas. Šiuolaikiniame pasaulyje žmonės dažnai nuasmeninami, todėl vardo ištarimas tampa pasipriešinimu nužmoginimui, primenančiu individualumą. Ana sava Staunshedo miestelyje pasidaro tik tuomet, kai ištaria savo vardą ir pati yra pavadinama vardu. Tai galima suprasti kaip jos savasties susigrąžinimą. Daugelyje kultūrų vardas laikomas esmine tapatybės dalimi. Pavyzdžiui, senovės egiptiečiai tikėjo, kad sunaikinus vardą žmogus išnyksta ir iš amžinybės. Panašiai ir šiame spektaklyje bevardystė yra dvasinio išnykimo metafora, o savo vardo susigrąžinimas Anai reiškia sugrįžimą į save, orumo ir ryšio su pasauliu atkūrimą.

Spektaklyje svarbiausia ne nuoseklus pasakojimas, o atmosfera, pasikartojimas ir emocinis poveikis, būdingi postdraminiam teatrui. Tekstas čia nėra centrinė ašis, reikšmę kuria visa sceninė kalba: choreografiški judesiai, pasikartojantys veiksmai ir kolektyvinės scenos, primenančios apeigas ar ritualą. Hipnotizuojančią ir sapnišką atmosferą papildo minimalistinė, simbolinė scenografija, kurianti ribinę erdvę tarp realybės ir sapno (scenografijos ir kostiumų dailininkė Rūta Venskutė). Prietema, apdegusio miško motyvai, šešėliai ir rūkas sustiprina mistiškumo pojūtį. Svarbią dramaturginę funkciją atlieka vaizdo projekcijos ir muzika. Kompozitoriaus Martyno Bialobžeskio minimalistiniai, pasikartojantys muzikiniai motyvai sustiprina rituališkumo įspūdį ir „buvimo tarp“ būseną. Tylos pauzės, gamtos garsai ir muzikiniai intarpai susilieja į vientisą garsinę erdvę, veikėjų išgyvenimus paversdami kone fizine, jutimine patirtimi.

Svarbu tai, kad Paulius Pinigis asmeninę poros patirtį netekus vaiko paverčia platesnio, universalaus virsmo ir transformacijos tyrinėjimo pagrindu. Istorijoje atpažįstama bendražmogiška patirtis. Visi skirtingais gyvenimo etapais patenkame į tarpines būsenas – gedulo, krizės, nežinomybės ar vidinio lūžio laikotarpius – ir kartais juose įstringame, nes trūksta supratimo ar jėgų juos pereiti. Spektaklis jautriai atskleidžia, kad šie etapai nėra tiesūs ar greiti. Vieni skausmą išgyvena lengviau, tarsi intuityviai rasdami kelią pirmyn, ir taip auga, kiti susiduria su didesniu pasipriešinimu arba lieka aukos pozicijoje. Kartu spektaklis kalba apie kitonišką, subtilų pasaulio matymą ir intuityvų jo suvokimą, netelpantį į racionalius paaiškinimus.

Dramaturgė Piret Jaaks unikalią dramą lygina su giliu vandeniu, kurio dugne slypi paslaptis ir lobis. Ši metafora taikliai apibūdina ir Pauliaus Pinigio režisuotus „Pereigos ritualus“, kuriuose prasmės pamažu išnyra iš emocinių ir psichologinių gelmių. Prisipažinsiu, norisi dar kartą patirti šį spektaklį – klausytis tylos tarp žodžių, pajusti neišsakytas veikėjų emocijas, sudrumsti dugną ir paliesti tamsą, per kurią baisu eiti.

Scena iš spektaklio „Pereigos ritualai“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pereigos ritualai“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pereigos ritualai“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pereigos ritualai“. A. Gudo nuotr.
Toma Razmislavičiūtė ir Dainius Jankauskas spektaklyje „Pereigos ritualai“. A. Gudo nuotr.
Toma Razmislavičiūtė ir Dainius Jankauskas spektaklyje „Pereigos ritualai“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pereigos ritualai“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pereigos ritualai“. A. Gudo nuotr.
Donatas Želvys ir Ieva Labanauskaitė spektaklyje „Pereigos ritualai“. A. Gudo nuotr.
Donatas Želvys ir Ieva Labanauskaitė spektaklyje „Pereigos ritualai“. A. Gudo nuotr.
Ieva Labanauskaitė spektaklyje „Pereigos ritualai“. A. Gudo nuotr.
Ieva Labanauskaitė spektaklyje „Pereigos ritualai“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pereigos ritualai“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pereigos ritualai“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pereigos ritualai“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pereigos ritualai“. A. Gudo nuotr.
Albinas Kėleris spektaklyje „Pereigos ritualai“. A. Gudo nuotr.
Albinas Kėleris spektaklyje „Pereigos ritualai“. A. Gudo nuotr.
Urtė Povilauskaitė spektaklyje „Pereigos ritualai“. A. Gudo nuotr.
Urtė Povilauskaitė spektaklyje „Pereigos ritualai“. A. Gudo nuotr.
Dainius Jankauskas ir Ieva Pakštytė spektaklyje „Pereigos ritualai“. A. Gudo nuotr.
Dainius Jankauskas ir Ieva Pakštytė spektaklyje „Pereigos ritualai“. A. Gudo nuotr.