Árpádo Schillingo spektaklis „Įstrigę“
Rugsėjį postkarantininiu pūliniu pratrūkęs teatrinis sezonas vis pažeria malonių staigmenų. Tereikia tiesiog ryžtis pagaliau išvažiuoti iš Vilniaus. Ir jei ne iki Klaipėdos, Šiaulių, tai bent iki Trakų kultūros rūmų. Sako, jau visai greitai 1984 m. architekto Alfredo Paulausko projektuotas išraiškingų stogo linijų bei silueto pastatas atgims ištiktas ilgai lauktos rekonstrukcijos. Gal todėl žiūrėti spektaklį įspūdingų mastelių, erdvioje ir, regis, jau senokai šiuolaikinio žiūrovo reikmėms pritaikytoje kultūros rūmų salėje man reiškė ir savotišką atsisveikinimą su šią monumentalią tarybinės praeities liekaną sergėjusia genius loci.








„Ir tarė dviratininkas“ festivalyje „Sirenos“
Ar dažnai vakarais važinėjatės dviračiu? Ar iš viso važinėjatės dviračiu? Labiau parkuose, užmiestyje ar miesto centre? O į teatrą dviračiu teko važiuoti? O ką, jei pedalus mintumėte per visą spektaklį? Taip, kaip pagrindinis jo atlikėjas. Kur važiuotumėte?
Kornélio Mundruczó „Moters dalys“ festivalyje „Sirenos“
Vengrų teatro ir kino režisierių Kornélį Mundruczó lietuviams dar 2009-aisiais „atrado“ festivalis „Naujosios dramos akcija“, o jo teatrinio kelio raidą leidžia stebėti „Sirenos“: prieš ketverius metus festivalis buvo atvežęs režisieriaus su savo trupe „Proton“ sukurtą spektaklį „Gyvenimo imitacija“, šiemet pristatė 2018 m. Lenkijos teatre „TR Warszawa“ pastatytą kūrinį „Moters dalys“. O šalia, žinoma, egzistuoja kinas.








Dar kartą apie Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklį „Peras Giuntas“
Baisus dalykas yra senatvinė nostalgija. Stebint Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) spektaklio „Peras Giuntas“ premjerą, atmintyje nejučiomis iškilo kita šios Henriko Ibseno pjesės versija, prieš daugiau nei keturis dešimtmečius matyta toje pačioje scenoje.







