7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kiti anonsai

LDM inf.

Paroda „Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas, 1918–1940“

Nacionalinėje dailės galerijoje atidaroma Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečiui skirta paroda „Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas, 1918–1940“

2018 m. vasario 14 d., trečiadienį, 18 val. Nacionalinėje dailės galerijoje atidaroma kilnojamoji paroda „Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas, 1918–1940“.


SPAUDOS KONFERENCIJA vyks vasario 14 d. 11 val. Nacionalinės dailės galerijos auditorijoje. Joje dalyvaus parodos kuratoriai Marija Drėmaitė, Giedrė Jankevičiūtė, Vaidas Petrulis, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos generalinė sekretorė Asta Junevičienė ir NDG vadovė Lolita Jablonskienė.
 
Kauno modernioji architektūra atspindi politinį, socialinį, ekonominį ir kultūrinį optimizmą, kuris XX a. I pusėje buvo būdingas naujųjų Europos valstybių sostinėms. 1919 m. Kaunui netikėtai tapus Lietuvos Respublikos laikinąja sostine, miesto transformacija prilygo stebuklui. Kaunas radikaliai pakeitė savo tapatybę: per mažiau nei 20 metų gyventojai pastatė daugiau nei 12 000 naujų pastatų ir pavertė Kauną modernia, elegantiška, europietiška sostine. Po Antrojo pasaulinio karo ir sovietų okupacijos metu tarpukario Kauno modernistinės architektūros paveldas atliko svarbų vaidmenį – jis tapo buvusio valstybingumo atmintimi, simboliniu langu į Vakarus ir pavyzdžiu Lietuvos architektams. Šiandieniam Kaunui šis paveldas yra svarbus tapatybės šaltinis ir miesto genius loci išraiška. Paroda pasakoja ne vien apie Kauną. Ji yra apie nuolat gimstančias ir žlungančias viltis, apie kūrybos pastangas ir optimizmą, apie idėjų ir formų migraciją, lokalumą ir bendrumą, apie meną ir laisvę, karą ir priespaudą. Apie praeities formų ir idėjų kaitą bei jų santykį su šiandiena.


Ši kilnojamoji paroda yra skirta Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečiui ir Kauno modernizmo architektūros tarptautinei sklaidai, rengiant paraišką į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Projektą organizuoja Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija, finansuoja Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija. Parodos strateginis partneris – Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija. Partneris – LDM Nacionalinė dailės galerija. 2018 m. paroda bus eksponuojama UNESCO būstinėje Paryžiuje, festivalyje „Flux. Festival Lituano delle Arte 2018“ Auditorium-Parco della Musica centre Romoje, Talino nacionalinėje bibliotekoje ir Vroclavo architektūros muziejuje.


Kuratoriai: Marija Drėmaitė, Giedrė Jankevičiūtė, Vaidas Petrulis.

Architektūros ir dizaino kūrėjai: Ieva Cicėnaitė, Matas Šiupšinskas, Linas Gliaudelis.


Paroda Nacionalinėje dailės galerijoje veiks iki 2018 m. kovo 18 d. Jos lankymas nemokamas.

Projektą lydi knyga „Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas, 1918–1940“ (Lapas, 2018) ir viešų paskaitų ciklas Nacionalinėje dailės galerijoje:

Dr. Vaido Petrulio paskaita „Kauno modernizmas kaip kultūrinis projektas. Tarpukariu, sovietmečiu, dabar“,  kovo 1 d., ketvirtadienį, 18 val.
Prof. Giedrės Jankevičiūtės paskaita „Tarp dviejų sostinių: Valstybės rūmų konkursas“, kovo 8 d., ketvirtadienį, 18 val.
Dr. Marijos Drėmaitės paskaita „Migruojantys modernistai. Tarpukario Kauno architektai“, kovo 14 d., trečiadienį, 18 val.

Rengėjų inf.

Iljos Bereznicko jubiliejinė paroda

Vasario 13 dieną Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus kviečia į garsaus lietuvių animacinių filmų kūrėjo – scenaristo, režisieriaus, dailininko – knygų autoriaus ir iliustratoriaus, žinomo karikatūristo Iljos Bereznicko kūrybos parodą „Būtų liūdna, jei nebūtų linksma“, skirtą menininko septyniasdešimtmečiui.

 

Iljos Bereznicko animacija, persmelkta šmaikštaus humoro ir vaikiško nuoširdumo, žinoma kelioms žiūrovų kartoms. Bene žinomiausias lietuviškas animacinis filmas „Baubas“ ir pagrindinis jo personažas tapo atpažįstamu Iljos Bereznicko ženklu, jo vizitine kortele. Bereznicko filmografijoje daugiau kaip 20 animacinių filmų. Jis pats kūrė scenarijus ir režisavo, buvo šių filmų dailininkas statytojas. Bereznickas  taip pat dirbo animacinių filmų režisieriumi ir animatoriumi Izraelio, Norvegijos bei JAV kino studijose. Lietuvoje išleistos 5 jo autorinės knygos. Lietuvos bei užsienio leidyklos (Lenkijoje, Izraelyje, JAV) išleido apie 30 jo iliustruotų knygų vaikams. Daugiau kaip 2000 jo iliustracijų ir karikatūrų buvo publikuotos įvairiuose Lietuvos ir užsienio žurnaluose bei laikraščiuose.

Kadras iš filmo „Baubas“
Kadras iš filmo „Baubas“
Kadras iš filmo „Baubas“
Kadras iš filmo „Baubas“
Rengėjų inf.

Kultūros politikos modeliavimas XX–XXI a.: prielaidos, patirtis, iššūkiai

Vasario 15 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, J. Karoso salėje (Gedimino pr. 42), organizuojama vieša tarptautinė ekspertų diskusija „Kultūros politikos modeliavimas XX–XXI a.: prielaidos, patirtis, iššūkiai“. Diskusija rengiama siekiant apmąstyti Lietuvos kultūros politikos raidą ir jos perspektyvas.

 

Švenčiant Lietuvos valstybės atkūrimo 100 metų jubiliejų bei Lietuvos narystei ES skaičiuojant jau 14-us metus, iškyla būtinybė apmąstyti pagrindines Lietuvos valstybingumo sąlygas, jo tęstinumo prielaidas, motyvus ir perspektyvas. Kultūrai suvaidinus lemiamą vaidmenį XX a. pradžios  pabaigos Lietuvos valstybės kūrimo procesuose, natūralu tikėtis ypatingo jos statuso Lietuvos valstybės ir jos piliečių santykių kontekste.

Rengėjų inf.

„Naujojo Baltijos šokio“ scenoje – nematyti vaizdai ir svečiai

Gegužės 4–13 d. į Vilnių atkeliaus vienas laukiamiausių kultūros renginių Lietuvoje – tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis '18“. Per dvidešimt vienus festivalio gyvavimo metus jame buvo daug pirmų kartų. Šiemet jų vėl netrūks. Be dar nematytų spektaklių, festivalyje pirmą kartą lankysis svečiai iš Vidurio Rytų, o scenoje rengėjai žada dar nematytų vaizdų. Iki festivalio liko beveik trys mėnesiai, o bilietus į spektaklius galima įsigyti jau dabar.

 

Du išskirtiniai kūrėjai ir darbai

 

Atidaryti ir uždaryti šiųmečio festivalio pakviestos dvi išskirtinės trupės, artimos savo nagrinėjamomis temomis ir kūrybinėmis komandomis. Gegužės 4 ir 5 d. Menų spaustuvės Juodoji salė virs libanietišku maistu kvepiančiais namais. Tą vakarą Lietuvos publikai skonio ir kvapo receptorius sužadinantį spektaklį „Beytna“ (liet. „Mūsų namai“) pristatys „Maqamat“ šokio teatras su Omaru Rajeh priešakyje. Tai pagrindinis šokio teatras Libane, laikomas libaniečių šiuolaikinio šokio scenos pradininku.

Spektaklis „Beytna" („Mūsų namai"), „Maqamat" šokio teatras (Libanas). Organizatorių nuotr.
Spektaklis „Beytna" („Mūsų namai"), „Maqamat" šokio teatras (Libanas). Organizatorių nuotr.
Spektaklis „nicht schlafen“, Alainas Platelis / „Les Ballets C de la B“ (Belgija). Organizatorių nuotr.
Spektaklis „nicht schlafen“, Alainas Platelis / „Les Ballets C de la B“ (Belgija). Organizatorių nuotr.
Oona Doherty (Airija). Organizatorių nuotr.
Oona Doherty (Airija). Organizatorių nuotr.
Samuel Lefeuvre (Prancūzija / Belgija). Organizatorių nuotr.
Samuel Lefeuvre (Prancūzija / Belgija). Organizatorių nuotr.
Florencia Demestri ir Samuel Lefeuvre (Prancūzija / Belgija). Organizatorių nuotr.
Florencia Demestri ir Samuel Lefeuvre (Prancūzija / Belgija). Organizatorių nuotr.
Mathis Kleinschnittger (Vokietija). Organizatorių nuotr.
Mathis Kleinschnittger (Vokietija). Organizatorių nuotr.
Pere Faura (Ispanija). Organizatorių nuotr.
Pere Faura (Ispanija). Organizatorių nuotr.
Vilma Pitrinaitė / „We cie“ (Belgija / Lietuva / Prancūzija). Organizatorių nuotr.
Vilma Pitrinaitė / „We cie“ (Belgija / Lietuva / Prancūzija). Organizatorių nuotr.
Rengėjų inf.

Įrodymų gausu: kultūra daro didžiulę įtaką žmogaus sveikatai

Kai kalbame apie kultūrą, dažnam ji pirmiausia asocijuojasi tiesiog su maloniu laisvalaikio praleidimu. Tačiau išties jos įtaka žmogui kur kas didesnė: įvairių sričių ekspertai pasakoja, kad kultūros įtaka yra itin svarbi žmogaus sveikatai, o kai jos trūksta, ar mus supa prasta kultūra, žmogaus organizmas netrunka tai parodyti. Apie tai šį sekmadienį pasakos naujausia dokumentinė kultūros apybraiža „Kultmisijos“.


Nors šiais laikais apie fizinę ir dvasinę sveikatą dažnai kalbama kaip apie atskirus dalykus, visgi, netrūksta įrodymų apie tamprų jų tarpusavio ryšį. „Negatyvus nusiteikimas, tokios emocijos kaip pyktis, pavydas, kerštas ir panašūs dalykai, veikia ne tik per ilgą laiką. Darant imunologinius tyrimus vos per kelias minutes galima pamatyti, kaip pakinta kraujo kūneliai, jei žmogus supyksta ar išsigąsta. Sukėlus žmogui neigiamas emocijas už kelių minučių kraujyje atsiranda pakitimai, rodantys, kad jie kenkia žmogui. Jei  žmogus su savimi tokias neigiamas emocijas nešioja ilgą laiką,  sunku tikėtis, kad jis bus sveikas“, – svarsto akademikas, prof. Jurgis Brėdikis.

Snieguolė Dikčiūtė, „Homonautika“ (Gintaro Šepučio video-), iš projekto „Skambantys kūnai“. 2015 m.
Snieguolė Dikčiūtė, „Homonautika“ (Gintaro Šepučio video-), iš projekto „Skambantys kūnai“. 2015 m.
Rengėjų inf.

Tarpukario prekyba Kaune: „Mažasis Paryžius” ir alkoholio ribojimai


Tarpukario prekyba Kaune: „Mažasis Paryžius” ir alkoholio ribojimai
 
Po Nepriklausomybės paskelbimo Kaunui tapus laikinąja sostine, būtent šiame mieste žaibiškai pradėjo augti pramonė. Įsigyti galima buvo visko: nuo skrybėlių, be kurių į gatvę neišeidavo ir tarnaitės, iki moderniausių automobilių, kuriais Kaune prekiavo Amerikos lietuviai. Nepriklausomybės šimtmetį PLC „Mega” mini atidarydama unikalią fotografijų parodą – „Tarpukario prekyba Kaune ”.
 
„Praėjusį šimtmetį bene geriausiai galime pajusti, vartydami senas fotografijas, kuriose ryškiausiai atsiskleidžia per daugelį dešimtmečių įvykę pokyčiai.. Rengdami šią parodą, kuriai nuotraukas atrinkome Lietuvos centriniame valstybės archyve, norime parodyti, kaip po Nepriklausomybės paskelbimo sparčiai augo prekyba Kaune”, - pasakoja „Megą“ valdančios bendrovės „Baltic RED“ rinkodaros vadovė Rasa Vyšniauskienė.

Pramonės augimui išskirtinis Prezidento dėmesys
Istorikė Erika Meškauskienė pasakoja, kad prekybai po Nepriklausomybės paskelbimo buvo skiriamas ypatingas dėmesys.  „Per du nepriklausomybės dešimtmečius Kaune buvo surengtos devynios Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodos, kurių įspūdingiausia vyko 1930 m. minint Vytauto Didžiojo metus. Buvo pastatytas mūrinis paviljonas, kurį aplankė per 100 000 lankytojų. Per parodų atidarymus dalyvaudavo Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona, jo sutuoktinė ir nemažas būrys vyriausybės narių. Čia buvo galima įsigyti viską, kuo didžiavosi prekybininkai ne tik iš Lietuvos, bet ir stambiausių užsienio gamybos įmonių”, - sako Erika Meškauskienė.
Parodoje kiekvienas prekybininkas turėjo savo paviljoną - jau tuomet reklama buvo galinga priemonė, kuri viliodavo pirkėjus. Vieni prekybininkai tiesiog išpuošdavo savo kuklų paviljoną, tačiau kiti itin rimtai statė kone parduotuvę. Pavyzdžiui saldainių fabrikas „Rūta” parodai statydavo parduotuvę su bokšteliu.
Parodose buvo galima įsigyti įvairiausių prekių: nuo batų raištelių iki automobilio ar arklio.
 
Kodėl gatvėje nebuvo galima atskirti tarnaitės nuo šeimininkės

Istorikė pasakoja, kad kaip ir būdinga tarpukario Europos sostinėms, pagrindinė prekybinė arterija – Laisvės alėja – pasižymėjo didele įvairių komercinių įstaigų gausa ir įvairove. Su tekstilės pramone vienaip ar kitaip buvo susijusios net aštuoniasdešimt keturios čia veikusios įmonės. Kauno centrinėje dalyje veikė daug siuvyklų, nes kauniečiai ypač sekė madą ir siūdinosi drabužius pas madingiausius miesto siuvėjus (dabar mes juos greičiausiai vadintume dizaineriais). Laikraščiai turėjo madai skirtas rubrikas, kur buvo aptariama, kas madinga tą sezoną, kaip derinti aprangą ir pan.  Straipsniai dažnai prasidėdavo fraze "Paryžiuje šį sezoną madinga ...".
Čia veikė įvairaus pobūdžio „manufaktūros“, taip vadinamos tekstilės gaminių parduotuvės, tarp jų ir šios pramonės gamybinė įmonė -  „Oskaro Trejaus fabrikas”. Laisvės alėjoje buvo daug skrybėlių parduotuvių ir siuvyklų –  apie dvidešimt. Čia veikė kelios baltinių siuvyklos ir rankdarbių krautuvės, mezginių, trikotažo parduotuvės ir dvi gorsetų (korsetų) dirbtuvės.
Tuometiniame 63-jame Laisvės alėjos pastate buvo įsikūrusi Morducho Vokerio kaklaraiščių dirbtuvė, Laisvės al. 24 name veikė kaspinų ir šniūrų gamybos įmonė „Venus”.

Tuo tarpu tuometinėje Prezidento gatvėje  (dabar Vilniaus g.) tarpukariu buvo susiformavusi savotiška „skrybėlių alėja“. Nedidelėje dabartinės Vilniaus gatvės atkarpoje veikė apie dvidešimt kepurių ir skrybėlių parduotuvių. Čia buvo įsikūrusios ir septynios moteriškų skrybėlių dirbtuvės.
 
E. Meškauskienė sako, kad moterims skrybėlaitė buvo privaloma aprangos detalė, be kurios net ir gatvėje pasirodyti buvo tarsi nepadoru.  Skrybėles nešiojo ir vyrai.

„Tarpukario moterys Kaune buvo itin puošnios ir išlepintos. Pagal užsienio žurnalų madas pasisiuvusios sukneles, ypač vakarines,  dėvėjo vos kartą ar kelis, vėliau jas tiesiog atiduodavo tarnaitėms. Todėl atskirti šeimininkę nuo jos suknelę dėvinčios tarnaitės kartais būdavo sunku”, - pasakoja istorikė.

Anot E. Meškauskienės ketvirtajame dešimtmetyje ypač madingos buvo šviesios garbanos, todėl labai buvo populiarūs „ilgalaikiai sušukavimai", kuriuos darė kirpyklose specialiais aparatais.  Populiarėjo kirpyklos atskirai vyrams ir moterims, grožio salonai, kosmetikos kursai.

Pirmosios prekybos ir laisvalaikio centrų užuomazgos
 
Tarpukario metu Kaune augo dideli pastatai, kurių pirmuosiuose aukštuose kurdavosi parduotuvės, kavinės ir modernūs kino teatrai.  Pavyzdžiui, viename iš moderniausių tarpukario Kauno „dangoraižių", „Pienocentro” pastate, veikė šios įmonės firminė parduotuvė ir valgykla, šalia per du aukštus buvo įsikūrusi moderni P. Muralio kirpykla. Dideli šio pastato langai buvo išnaudojami kaip vitrinos.
 
Kauniečiai pramogauti eidavo ir į „Žydų pasažą“. Nors pagrindinė statinio paskirtis – bankas, tačiau, čia buvo sukurtas daugiafunkcinis miesto visuomeninis centras: abipus siauro pasažo buvo išsidėsčiusios krautuvėlių eilės, įsikūrusi kavinė, o antrajame aukšte įrengtas „atviras vasaros kino teatras".
 
Istorikė pasakoja, kad dėl gausybės parduotuvėlių, kavinių, restoranų su gyva muzika Kauną vadindavo „Mažuoju Paryžiumi“. „Kauno centre tarpukariu įsikūrė per trisdešimt įvairiausių kavinių ir užeigų, kuriose miesto aukštuomenė, menininkai ir miestiečiai šėldavo iki ryto. Taip pat itin populiarūs buvo kino teatrai – 1939 m. Kaune veikė 16 stacionarių kinoteatrų bei keliolika salių ir vasaros kinoteatrų. Vienas populiariausių ir moderniausių -  „Metropolitain"”, - pasakoja E.Meškauskienė.
 
Alkoholio prekybai - apribojimai
 
Alkoholio gamybos ir prekybos politika turėjo garantuoti dideles ir greitas biudžeto pajamas. 1923 m. Lietuvoje buvo įvestas valstybinis degtinės monopolis, galiojęs iki sovietinės okupacijos 1940 m. Alkoholio prekybą griežtai reguliavo tiek centrinės valdžios leisti įstatymai bei taisyklės, tiek savivaldybių tarybų nustatytos reguliacijos. Mažmeninė prekyba alkoholiu buvo leidžiama trijų kategorijų prekybos įmonėse: valstybinėse alkoholinių gėrimų parduotuvėse, alinėse ir traktieriuose.
 
Lietuvos integralioje muziejų informacinėje sistemoje nurodoma, kad valstybinę degtinės parduotuvę žmonės dažniausiai vadino monopoliu arba monopolka. Parduotuvėse pardavinėjo degtinę, spiritą ir denatūruotą spiritą. Jose ar prie jų nebuvo galima gerti. Čia nusipirktą butelį reikėjo išsinešti. Alkoholio nebuvo galima pardavinėti asmenims iki 18 metų arba išgėrusiems, taip pat skolon. Antrajame bei trečiajame dešimtmečiuose labai skatinta antialkoholinė reklama – parduotuvėse ir traktieriuose reikalauta turėti tiek periodinių, tiek neperiodinių blaivybės draugijų leidinių, taip pat ir plakatų. Parduotuvės languose ar kitose vietose buvo draudžiama eksponuoti butelius, iškabose drausti alkoholinių gėrimų piešiniai ir kitokia reklama. Langai turėjo būti su užuolaidėlėmis.

Parduodami degtinės ir spirito buteliai buvo užkemšami kamštmedžio kamščiais. Užklijuojamoje etiketės pusėje buvo uždedamas valstybinio monopolio sandėlio antspaudas su data. Pardavinėjama buvo už etiketėse nurodytą kainą. Tuščią butelį monopolyje buvo galima priduoti atgal.
 
Archyvinių nuotraukų parodą galimą pamatyti prekybos ir laisvalaikio centre „Mega” 2018 m. nuo vasario 6 iki 28 dienos.

Rengėjų inf.

Arturo Valiaugos fotografija – geopolitiniai pokalbiai ir Lietuvos istorinės tikrovės paieškos

2018 m. vasario 7 d. 18 val. Vilniaus rotušėje duris atvers ne vieną apdovanojimą pelniusio fotomenininko Arturo Valiaugos paroda, kuri tęsia kolekcininko, galerininko Edmondo Kelmicko sumanytą ir pradėtą fotografijos parodų ciklą „Kartą po tvano“. Ši paroda ypatinga dėl daugelio priežasčių, bet pirmiausia dėl to, kad visas eksponuojamas rinkinys yra privačios kolekcijos atodanga, žiūrovui siūlanti ne autoriaus, bet dar vieno žiūrovo sufokusuotą optiką.


„A. Valiaugos fotografijos ciklai, kuriuos noriu parodyti, sugrąžina mus į tuos dramatiškus geopolitinius pokalbius apie Mažąją Lietuvą, Kristijoną Donelaitį ir nežinomą moterį, kurios dienoraštį fotografas atsitiktinai rado prie jūros vieno iš Nidos seminarų metu, – pasakoja Edmondas Kelmickas. – „24 sekundės tiesos“ yra mūsų tai prisimenami, tai vėlei pamirštami tikrai buvę įvykiai. Ne visada fotografo objektyvas mus pagauna – ir pats Valiauga yra sakęs, kad mėginimas fotografija sustabdyti akimirką tėra iliuzija. Bet Lietuvos valstybingumo šimtmečio minėjimas kartais tampa ta šviesai jautria medžiaga, sidabro bromidu, kuriame ryškėja įvykiai – tegu ir dokumentiškai fragmentiški, bet virstantys pasakojimu apie mūsų buvimą čia, šiandien ir dabar. Parodų ciklo pavadinimas – „Kartą po tvano“ – yra susijęs su okupacijos pabaiga, ir man didžiulę nuostabą sukėlė Valiaugos darbai iš neįtikėtinai plataus ciklų spektro, staiga pakvietę pažvelgti į mūsų valstybingumo šimtmečio minėjimo laikotarpį iš skirtingų antropologinių perspektyvų: tai ir vokiečių rašytojas Johanesas Bobrovskis iš Karaliaučiaus krašto, žygiuojantis su Vermachto kariuomene per Vilnių, paskui čia pat statantis Žalgirio stadioną drauge su kitais vokiečių belaisviais, ir sudegęs rusų–vokiečių kalbų žodynas, ir Donelaičio topografija, ir nežinomos moters dienoraštis ant jūros kranto, ir mūsų kasdienybės refleksijos daiktuose.“


Parodoje eksponuojami Arturo Valiaugos fotografijų ciklai apima plačią chronologiją: „Daiktai“ (1990), ciklas „Iš moters dienoraščio“ (1994–1995), pelnęs pagrindinį apdovanojimą (Silver Nugget) „Kodak European Panorama“ (Arlis, Prancūzija), „Ilgesio žemė“ (2012–2013), „24 sekundės tiesos“ (2013) ir naujausias ciklas „Johaneso Bobrovskio Lietuva. Abipus Nemuno, tarp Rytų ir Vakarų“ (2016–2017), pirmą kartą pristatytas 2017 m. Leipcigo knygų mugės, kurioje Lietuva dalyvavo garbės viešnios teisėmis, kultūrinėje programoje.


Gimęs 1967 m. Vilniuje, fotografas Arturas Valiauga nuo 1993 m. dalyvauja fotografijos meno parodose bei projektuose, yra surengęs 28 personalines parodas Lietuvoje ir užsienyje, dalyvavęs daugiau nei 50 grupinių parodų, pelnė apdovanojimų Lietuvoje ir pasaulyje.
Parodą Vilniaus rotušėje galima nemokamai aplankyti iki vasario pabaigos.

Rengėjų inf.

„Muzikos salėje“ – gyvo džiazo klubas ir skaitmeninė klasika

Vasario 22 – 25 dienomis Vilniaus knygų mugės „Muzikos salėje“ pirmą kartą įsikurs džiazo ir klasikos alėjos. Be įprastų muzikinių pasirodymų pagrindinėje scenoje šiemet keturias dienas veiks ir gyvo džiazo klubas bei skaitmeninė klasikinės muzikos salė.

 

Lietuvos nacionalinė filharmonija, šį sezoną pristačiusi skaitmeninę koncertų erdvę, ketina jos atitikmenį sukurti ir „Muzikos salėje“. Europoje populiarėjanti technologija leidžia klasikinės muzikos gerbėjams nuotoliniu būdu mėgautis kokybiškai transliuojamais koncertais. Filharmonijos stende lankytojai galės klausytis Lietuvos nacionalinio ir Lietuvos kamerinio orkestrų, pripažintų operos solistų bei 77-ojo sezono atidarymo koncertų profesionalių įrašų.

 

Lietuvos nacionalinį simfoninį orkestrą bus galima išgirsti ir gyvai - pagrindinėje „Muzikos salės“ scenoje. Čia klasikinės muzikos mylėtojus taip pat gali sudominti Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Vaclovo Augustino diriguojamo Vilniaus miesto savivaldybės choro „Jauna muzika" bei Naujų idėjų kamerinio orkestro pasirodymai. Klasikos alėjos stenduose bus galima susipažinti su organizacijos „Vaidilos klasika“, Lietuvos muzikos informacijos centro, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro bei pianisto Roko Zubuvo darbais bei leidiniais.

D. Čėplos nuotr.
D. Čėplos nuotr.
Nidos meno kolonija

Rezidencijos. Viskas buvo nauja, kol netapo įprasta

Vasario 5 d., pirmadienį, 17.30 val. Vilniaus dailės akademijos doktorantūros skyriuje, 102 auditorijoje (Malūnų g. 3, C1 pastatas) vyks 8-ojo VDA Nidos meno kolonijos žurnalo „Apie naujumą“ sutiktuvės ir diskusija apie rezidencijas.

2018-iems persiritus į antrąjį mėnesį ir nebevadinant jų naujais, VDA Nidos meno kolonija kviečia apsvarstyti rezidencijų naujumo klausimą. Pretekstu padiskutuoti šia tema tapo ne tik naujausias naujumui dedikuotas Kolonijos žurnalas, bet ir kasmet Lietuvoje atsirandančios vis naujos rezidencijų programos. Kas masina kurti ir vykdyti šias institucines praktikas, o kuo tokios kūrybinės/darbo sąlygos patrauklios menininkams, mokslininkams bei tyrėjams? Kokias vertes jos kuria? Kas apibrėžia rezidavimo sąvoką šiomis manevringomis šiandienos gyvenimo sąlygomis?

Menininkų rezidencijas vienijantis tinklas „Res Artis“ savo tinklalapyje pateikia tokį rezidencijų apibrėžimą: „Rezidencijų centrai kviečia menininkus, mokslininkus ir kuratorius praleisti laiką kitoje nei įprasta aplinkoje, kurioje jie gali mąstyti, tyrinėti, kurti ir pristatyti savo kūrybą, permąstyti ją kitos bendruomenės kontekste, sutikti naujus žmones, naudoti naujas medžiagas ir patirti gyvenimą naujoje vietoje.“ Tarsi savaime rezidencijose užprogramuota naujumo ir atsinaujinimo kategorija skatina klausti ir svarstyti apie tai, ką naujo siūlo rezidencijų programos? Kokia įdirbio distancija skiria naują rezidenciją nuo įsitvirtinusios ir tarptautiškai atpažįstamos?

Simboliškai tęsdamas dar XIX amžiuje Baltijos jūros pakrantėse įsikūrusios Nidos dailininkų kolonijos tradiciją, Vilniaus dailės akademijos padalinys rezidencijų reiškinio ribas diskusijoje kviečia apibrėžti chronologiškai – nuo veiklą vykdančių ilgiausiai iki dar tik ją kuriančių. Savo darbo praktikomis ir patirtimis pasidalinti pakviesti geografiškai išsibarsčiusių rezidencijų vadovai ir atstovai, menininkai ir galbūt dar niekada nerezidavę diskusijos klausytojai.

Diskusijos dalyviai:
Audronis Imbrasas, kultūros vadybininkas (buvęs „Menų spaustuvės“ vadovas), Vilniaus miesto tarybos narys
Justė Jonutytė, edukacijos, rezidencijų ir parodų centro „Rupert“ vadovė
Eglė Ambrasaitė, Aikas Žado Laboratorijos, Rezidencijų centro JO JO kuratorė
Rūta Stepanovaitė, Kauno menininkų namų vadovė
Vytautas Michelkevičius / Rasa Antanavičiūtė, VDA Nidos meno kolonijos vadovai
Emilija Škarnulytė, menininkė

Diskusiją moderuos:
Jogintė Bučinskaitė

Pirmiems 20-čiai vakaro svečių įteiksime Nidos meno kolonijos žurnalą, o po diskusijos savo steigiamos naujos rezidencijos Vilniaus rajone koncepciją sugros Matas Aerobica.

Apie žurnalą.
Siekdama pristatyti ir reflektuoti ne tik organizuojamus renginius, parodas ar rezidentų kūrybą, bet ir platesnius kultūros lauko procesus, Nidos meno kolonija sudarė ir išleido jau 8-ąjį žurnalą. Kaskart vis kitą temą nagrinėjantis leidinys šįkart dedikuotas naujumui.

2015 m. rugsėjo – 2017 m. balandžio Kolonijos veiklos laikotarpį apžvelgiantis kuruotas žurnalas „Apie naujumą“ skirtas atspindėti svarbiausius šio laikotarpio įvykius ir naujas juos lydėjusias idėjas. Galų gale ši tema natūraliai tvyrojo ore per visą numeryje aptariamą pusantrų metų laikotarpį. Džiaugiantis dėl naujo 2015 metų pabaigoje duris atvėrusio Kolonijos korpuso, oficialiai įsteigus naują Nidos doktorantų mokyklos akademinį padalinį, kas mėnesį pasitinkant vis naujus reziduoti atvykstančius menininkus.

Leidinį papildo specialiai šiam leidiniui parašyti, adaptuoti ar išversti autorių tekstai, tarp kurių interviu su architektu Tomu Grunskiu apie architektūros galiojimo laiką, ištrauka iš rašytojo Stepheno Wrighto knygos „Toward a Lexicon of Usership“. Į meno vyksmus kaip ritualo ir užkalbėjimo prototipą savo tekste pažvelgia sociologas Liutauras Kraniauskas, o kuratorė ir tyrėja Ulrike Jordan primena XX a. septintojo dešimtmečio viduryje Didžiojoje Britanijoje vykusius menininkų įdarbinimo viešajame sektoriuje atvejus. Žurnale daug žiūrėjimo į savo atvaizdą veidrodyje, mąstant, kaip parodų, meninių praktikų ir sukurtų objektų kontekste kinta pats šiuolaikinis menas. Kaip jis pasiklysta apibrėžimuose ir laiko apibrėžtyse, svarsto menotyrininkė Karolina Rybačiauskaitė, patvirtindama naujumo kategorijos reliatyvumą.

192 puslapių leidinį iliustruoja parodų fotodokumentacijos ir rezidentų kūrinių nuotraukos. Viena jų – žurnalo viršelyje menininkų kolektyvo Pakui Hardware lyg ateičiai užšaldyti sintetiniai dariniai iš parodos „Hibridiniai peizažai“ – apglėbia ir sustingdo žurnale aptariamą naujumą.

Sudarytoja: Jogintė Bučinskaitė
Dizaineris: Tadas Karpavičius
Vertėjai: Jurij Dobriakov, Kipras Šumskas
Kalbos redaktorė: Karolina Bagdonė

 

 

Silvija Smolskaitė

Vilniaus knygų mugėje nusidrieks ypatinga vaikų talentų gatvė

Tarptautinė Vilniaus knygų mugė šiemet taps ypatinga pramogų erdve vaikams. Vasario 22–25 dienomis parodų ir kongresų centre „Litexpo“ Vaikų literatūros salėje (4 salė) vaikų ir paauglių literatūros leidykla „Nieko rimto“ visus kvies į ištisą gatvę, kurioje vyks įvairiausi užsiėmimai su mylimiausiais vaikų literatūros autoriais ir dailininkais. Niekorimtiškoje gatvėje nuo ketvirtadienio iki sekmadienio bus galima ne tik įsigyti leidyklos produkcijos, bet ir pabendrauti su knygų autoriais, kurti ir žaisti! Leidyklai „Nieko rimto“ tai jau penkioliktoji knygų mugė. Apie tai, kuo ypatinga ji bus šiemet – kalbiname Sigutę Ach – kiekvienais metais mugėje kuriančią vis naują leidyklos „Nieko rimto“ erdvę drauge su sparnuotu niekorimtukų kolektyvu.

 

Sigutė Ach: „Šiemet noriu, kad itin matomi būtų jaunieji Lietuvos autoriai: rašytojai, dailininkai. Jų tarsi jaunų – jaunų ir kūrybingų – yra tikrai nemažai. Jie žada būti atviri ir linksmi – yra parengę nemažai edukacinių užsiėmimų savo skaitytojams. Kad visi norintys tilptų, „Nieko rimto“ stende sukursime gatvę vaikų talentams. Joje visas keturias dienas be pertraukų mažieji galės bendrauti su dailininkais ir rašytojais, gauti jų autografus ir nupiešti savo talentus. Šiemet svarbi idėja – vaiko gabumai – kurie lyg sėklos, gali būti auginami. Reikia tik šiek tiek pasitikėjimo savimi, o jo, tikiuosi, „Nieko rimto“ autoriai tikrai padės susirasti.

Vilniaus knygų mugė 2017. Organizatorių nuotr.
Vilniaus knygų mugė 2017. Organizatorių nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 128  >>> Archyvas