7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kiti anonsai

Mantas Černeckas šokio spektaklio „Eglė žalčių karalienė“ repeticijoje. M. Aleksos nuotr.
Mantas Černeckas šokio spektaklio „Eglė žalčių karalienė“ repeticijoje. M. Aleksos nuotr.
VDA inf.

Renatos Heredia paroda „Mylėk Sportuok Tikėk“ 2019 08 20 – 08 31

Renatos Heredia paroda „Mylėk Sportuok Tikėk“ 2019 08 20 – 08 31
Parodos atidarymas VDA galerijoje „Artifex“ vyks rugpjūčio 20 d. 18 val.


Žaidimo dinamika ir struktūra, estetika ir disciplina, motyvacija, tikslai, azartas ir aistra, palaikant savo mėgstamą komandą yra tam tikras užburiantis meditatyvumas.  Futbolas idėjos autorei tampa atskaitos tašku ir forma, į kurią ji talpina tai, kas neapibrėžiama, neaišku, paslaptinga, nežinoma.
Kažkokiu būdu, anksčiau, iš padrikų minčių atsirado ir „Pink Floyd“ dainos „Wish you were here“ žodžiai, kurie būtinai turėjo būti užrašyti; moteris tuščiame apleistame stadione, atsukusi nugarą; suknelė, nutaškyta mėlynais dažais; sirgalių skanduotė ir stadiono garsai; geneologinio medžio fragmentas su išblukusiomis vyrų pavardėmis; mantra, kaip apsivalymas ir atpirkimas.


Šioje parodoje fotografas Ignas Rudys suteikia pradžią tam neapibrėžtumui tapti apibrėžtu ir įžemintu, o grafikė Greta Janulytė žodžius, vaizdus ir idėjas suveda į visumą tam, kad užpildytų tuos tris parodos pavadinime skambančius žodžius – Mylėk Sportuok Tikėk.
Trijose galerijos erdvėse kiekvienas lankytojas galės rasti dalelę savęs ir galės skirtingai pamatyti tuos pačius dalykus.


Nors šioje parodoje tarp autorių ir nėra pasiskirstymo kas, už kurią parodos temą (Mylėk Sportuok Tikėk) yra atsakingas, situacija, kad trys skirtingi autoriai yra atsakingi už tris atskiras parodos temas yra kiek ironiška, nes skamba kaip dieviškoji trejybė – viską sprendžianti ir nulementi.  Ši paroda, autorių manymu, turėtų būti jautri ir moteriška, kitokia nei sportas, nulėmęs šio įvykio atsiradimą. Ji taip pat asocijuojasi ir su moterimi, kuri dažnai lieka antrame plane, už vartų. Laukianti, palaikanti ir stebinti. Visas dėmesys žaidėjui, bet be tos moters nebūtų ir žaidėjo.
Renata Heredia, Greta Janulytė, Ignas Rudys


Idėjos autorė – Renata Heredia
Fotografija – Ignas Rudys
Vizualinė grafika – Greta Janulytė
Garsas – Saulius Urbanavičius

 

Julija Stankevičiūtė šokio spektaklio „Eglė žalčių karalienė“ repeticijoje. M. Aleksos nuotr.
Julija Stankevičiūtė šokio spektaklio „Eglė žalčių karalienė“ repeticijoje. M. Aleksos nuotr.
LDS inf.

Arvydo Kašausko personalinė paroda „Nuo realaus link abstraktaus“

2019 08 02 – 08 23

LDS galerija „Arka“, Aušros Vartų g. 7, Vilnius

Atidarymas – rugpjūčio 2 d., penktadienį, 17.00 val.

Rugpjūčio 2 d., penktadienį, 17.00 val. LDS galerijoje „Arka“ atidaroma tapytojo  Arvydo Kašausko personalinė paroda „Nuo realaus link abstraktaus“.

Parodoje eksponuojami darbai apibendrina ilgametę autoriaus reflektuojamą Lietuvos kraštovaizdžio temą, kūriniuose pristatomą nuo platesnės panoramos peizažų iki siaurose didmiesčių gatvelėse aptinkamų kamerinių naratyvų. Dominuojantys regimos aplinkos motyvai, kuriuose ypatingas dėmesys skiriamas medžiams, artimi daugeliui viduriniosios ir vyresnės kartos lietuvių tapytojų, tačiau Kašauskas išsiskiria savitu tapymo stiliumi. Pastarasis pasireiškia išraiškingomis storasluoksnėmis geometrizuotų detalių kompozicijomis, primenančiomis mozaiką. Dailininko stilių menotyrininkas dr. Vidas Poškus apibūdina kaip monumentalų ir sieja su menininko apginta diplomine freska „Darbas ir mokslas“.

Tai, kad menininko kūryboje itin ryški natūros motyvų dominantė veikiausiai lemia Kašausko aktyvus dalyvavimas pleneruose, tapymas gamtoje semiantis idėjų iš aplankytų vietų. Kai kuriuose tapomuose vaizduose susipynusios medžių šakos it žvilgsnio žabangai tampa abstrakčiais siužetais, kitais atvejais - tikroviškumą redukuoja migloti, nykstantys ir susiliejantys kontūrai.

Šiemet Arvydas Kašauskas mini 20-ties metų narystę Lietuvos dailininkų sąjungoje bei asmeninį jubiliejų. Autoriaus darbų yra Lietuvos dailės muziejuje.

 

Paroda galerijoje „Arka“ veiks iki rugpjūčio 23 d.

Paroda yra galerijos kūrybinės programos, iš dalies finansuojamos Lietuvos dailininkų sąjungos ir Lietuvos kultūros tarybos, dalis.

 

Galerija atvira II-V 12-19, VI 12-16

www.arkagalerija.lt

 

LDS inf.

Jurbarke Sinagogų aikštės memorialas įamžino bičiulystę, tragediją ir viltį

Renginyje dalyvavo Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkė Edita Utarienė ir daugybė žinomų Lietuvos menininkų: scenografė ir fotografė Aleksandra Jacovskytė, skulptorės Dalia Matulaitė, Aušra Jasiukevičiūtė, Asta Vasiliauskaitė, skulptorius Romualdas Inčirauskas, tekstilininkė Zita Inčirauskienė ir kiti. Svečiai lankėsi Jurbarko krašto muziejuje dailininkės, tekstilininkės Minos Levitan-Babenskienės pastelių ir gobeleno parodos „Senelių atminimui“ atidaryme ir choro koncerte.

Aikštę ir vietą memorialui statyti išrinko Jurbarko savivaldybė, paminklą sukūrė Jurbarke šaknų turinti Izraelyje gyvenanti Zundelovičių šeima: skulptorius Dovydas Zundelovičius, architektė Anna Zundelovič bei meno direktorius Grigorijus Zundelovičius. „Istoriją formuoja žmonių prisiminimai, išgyvenimai. Jurbarko istorija – liūdna, žinant tai, kad per karą buvo nužudyti beveik visi miesto žydai ir dalis lietuvių. Tačiau tai – paminklas ne Holokaustui. Marmure įkūnyta idėja, kad dvi skirtingos kultūros gali gyventi drauge, ką įrodė istorija. Tai – paminklas istorijai ir žmonėms“, – sakė D. Zundelovičius.


Sinagogų aikštės atidarymo šventėje skambėjo Klaipėdos choro „Aukuras“ balsai, V. Grybo memorialiniame muziejuje vyko susitikimas su memorialo kūrėjais –  projekto retrospektyva, kurią moderavo LDS narė, muziejaus vedėja Rasa Grybaitė.

LDM inf.

Juodkrantėje – kurorto mados paroda iš Aleksandro Vasiljevo kolekcijos

Liepos 25 d., ketvirtadienį, 18 val. kviečiame į Lietuvos dailės muziejaus Pamario galeriją (L. Rėzos g. 3, Juodkrantė, Neringa), kurioje bus atidaroma paroda „Tarpukario mada kurorte (1918–1938)“ iš Aleksandro Vasiljevo kolekcijos. Paroda veiks iki rugpjūčio 31 d.


Pavargęs nuo gyvenimiškų rūpesčių šiuolaikinis žmogus dažnai traukia į paplūdimį, kad galėtų pasidžiaugti saule ir jūra. Tačiau kaip atskira grupė paplūdimio drabužiai atsirado visai neseniai, vos prieš 100 metų. Senovėje žmonės maudėsi nuogi, nesidrovėdami nei savo kūno, nei įdegio, nors tokių įrengtų paplūdimių, kokius žinome, nebuvo. Krikščioniškoji moralė smerkė nuogą kūną ir viską, kas kūniška. Mada maudytis Europą pasiekė gerokai vėliau. Ji atkeliavo iš Artimųjų Rytų Kryžiaus žygių laikais, ir tam įtakos turėjo turkiška pirtis. O štai, pavyzdžiui, Rusijoje žmonės maudėsi vilkėdami apatinius marškinius ir dažniau brido ne į jūrą, o į upes ar ežerus. Maudynėmis jūroje žmonės ėmė domėtis tik antrojoje XVIII a. pusėje, kuomet pradėtos rengti atskiros maudyklos narsuoliams. Gydomoji maudynių jūroje nauda atrasta tik XIX a. Maudėsi tik vyrai, tuo tarpu mamos vaikštinėdavo paplūdimiu, kvėpuodavo gydomuoju jūros oru. Be to, jos baiminosi įdegio – juk įrudusi oda buvo prastuolių požymis. Bet štai karalienės Viktorijos laikų Anglijoje prasideda judėjimas už maudynes. Antrojoje XIX a. pusėje ima plisti pirmieji maudymosi kostiumai. Tai buvo itin uždari ir gana sunkūs kombinezonus primenantys mėlynos vilnos maudymosi kostiumai su pūstais pantalonais. Juos damos vilkdavosi specialiose kabinose. Maudymosi kabinos arkliais būdavo nuvežamos į jūrą, ant seklumos. Vežėjas palikdavo kabiną vandenyje, apsivilkusi maudymosi kostiumą ir kepuraitę dama plaukiodavo, o vėliau vėl persivilkdavo, tad šių maudymosi kostiumų beveik niekas neišvysdavo.

LFS inf.

Agnės Gintalaitės fotografijų parodos atidarymas ir diskusija apie sovietinės architektūros ir miesto infrastruktūros vertę bei jos ateitį

Liepos 30 d., 17:30 val. Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19)atidaroma Agnės Gintalaitės fotografijų paroda, kurią sudarys dvi menininkės serijos –„Grožio reliktai“ (2015) ir „Be perspektyvos“ (2017–2019). Atidarymo metu vyks diskusija apie sovietinės architektūros ir miesto infrastruktūros vertę bei jos ateitį su meno ir kultūros tyrinėtojomis Dr. Rasa Antanavičiūte, Prof. Dr. Marija Drėmaite, Dr. doc. Eglė Rindzevičiūte bei Monika Lipšic.

 

Pirmoje plačiai nuskambėjusioje pasaulyje menininkės serijoje – „Grožio reliktai“ – Lietuvoje esančių garažų durys pateikiamos atsikratant juos supančio konteksto, neleidžiančio matyti objekto tokio, koks jis yra. Priešingai – garažų durų nuotraukos rodomos juodame fone, tarsi kasdienis, nors ir nematomas, mūsų reliktas. „Pačios infrastruktūros buvimas ir matomumas tampa socialine vertybe. Infrastruktūros fetišizmas ypač būdingas autoritariniams režimams bei uždelsto vystymosi šalims. Perdėtai gigantomaniškos, nepatogios, nefunkcionalios, bet ryškiai matomos infrastruktūros atlieka svarbų politinį vaidmenį, nes jos siekia formuoti visuomenę pagal tam tikrą politinę ateities viziją“, –teigia sociologė Eglė Rindzevičiūtė.

 

Serijoje „Be perspektyvos“ tyrinėjami sovietiniai miegamieji rajonai. Fiksuojant pasitelkus droną objektų perspektyva išlieka nepakitusi ir, kaip ir pirmoje serijoje, atsikratoma netiesioginės perspektyvos, t. y. konteksto. Šalia A. Gintalaitės įamžintų architektūros objektų eksponuojami portretai. „Galbūt tai menami šio rajono gyventojai – pilki, neturintys aiškių bruožų, neturintys perspektyvos ta kita šio žodžio prasme? O gal tai dar vienas objektas kontepliatyviam miegamojo rajono tyrimui? Aiškūs, ryškūs architektūriniai objektai, kuriuos stebėdamas gali pastebėti menkiausią detalę, nuo atsilupusių dažų, plyšio sienoje iki katės lange, ir portretai žmonių, kurių individualių bruožų identifikuoti neįmanoma – visi jie tampa abstrakcijomis“, –teigia menininkė.

 

Renginio metu vyks diskusija, nagrinėjanti viešųjų erdvių problematiką Lietuvoje. Kadangi Vilniaus viešųjų erdvių tvarkymas nuolat kelia klausimus apie sovietinės architektūros ir miesto infrastruktūros vertę bei jos ateitį, meno ir kultūros istorikės aptars:

Kokiu būdų sovietinė urbanistika gali tapti paveldu? Kas būtent vertinama, išlaikoma ir projektuojama į ateitį - estetinės formos, senos ar besikuriančios naujos bendruomenės, elementarus materialinis funkcionalumas - kada paveldosauginė vaizduotė nukreipiama i sovietinę urbanistiką?

Kaip ir kada materialusis sovietinis paveldas - daugiaaukščiai, garažai, tiltai, laiptai, skverai, skulptūros - tampa simboliniu? Kokios yra teigiamos ir neigiamos paveldo "karų" pusės?

Materialiosios sovietmečio liekanos ir ateitis - kaip galime galvoti apie praeities utopiju ateitiškumą?

 

Dr. Rasa Antanavičiūtė dėsto Vilniaus dailės akademijoje ir yra Nidos meno kolonijos direktorė. Dr. Antanavičiūtė yra gausių mokslinių publikacijų apie paveldo urbanistinėse erdvėse istoriją, Kauno bienalės Yra ir Nėra(2017) kuratorė ir Auksiniu liūtu apdovanotojo Lietuvos paviljono Venecijos bienalėje (2019) komisarė.

Prof. Dr. Marija Drėmaitė dėsto istoriją Vilniaus Universitete ir yra paskelbusi daug publikacijų apie modernizmo architektūrinį paveldą, knygų Architektūra sovietinėje Lietuvoje (su Vaidas Petrulis, Jūratė Tutlytė, 2012) ir Baltic Modernism. Architecture and Housing in Soviet Lithuania (Dom publishers, 2017) autorėir parodos "Architecture of Optimism: The Kaunas Phenomenon 1918-1940" kuratorė.

Monika Lipšic yra kuratorė, šiuo metu gyvenanti ir dirbanti Vilniuje. Lipšic kuravo parodas ir renginius Vilniaus Šiuolaikinio meno centre, įgyvendino video projektą The Good Neighbour (buvęs The Deep Splash), dokumentuojantį migruojančių menininkų idėjas ir kuravo svarbias parodas, nagrinėjančias etninį tapatumą bei praeities ir ateities utopizmą: Slavs and Tatars (Vilnius, ŠMC, 2014), Ateitis yra užtikrinta, o praeitis - nenuspėjama (Londone ir Hiustone, 2017-2018). Neseniai ko-kuravo diskusijų renginį Slenkanti zona kintančiu turiniu. Goodbye, Eastern Europe!, tyrinėjantį kintančias Rytų Europos tapatybes.

Dr. doc. Eglė Rindzevičiūtė dėsto sociologiją Kingstono universitete Londone, JK, yra daugelio straipsnių ir populiarių publikacijų apie kultūros, mokslo ir technologijų raidą šaltojo karo metu autorė. Jos naujausia knyga: The Power of Systems: How Policy Sciences Opened Up the Cold War World (Cornell University Press, 2016).

Agnė Gintalaitė baigė meno teorijos ir istorijos studijas 1999 m., po kurių sekė psichologijos studijos Vilniaus universitete. 2012 – 2014 m. dėstė mados fotografiją Vilniaus dizaino kolegijoje, nuo 2012 m. dirba laisvai samdoma fotografe, yra kuravusi kelias parodas, kaip kad „Nesaugūs“ Šiuolaikinio meno centre.

 

Paroda veiks iki rugpjūčio 31 d.

 

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Editorial inf.

Susitikimų ciklas “Doppelgänger”

Liepos 17 d., 19 val. startuojantis susitikimų ciklas “Doppelgänger” siekia užčiuopti ir viešame pokalbyje išartikuliuoti “pilkasias” arba “paraštines” aktyviai kuriančių Lietuvos šiuolaikinių menininkų, kuratorių, rašytojų, veiklas, kurios pamažu (kartais nepastebimai, o kartais – gana ryškiai) ima užimti vis platesnę kūrybinės veiklos dalį. Ilgainiui šios tarsi “šoninės” veiklos arba visai pakeičia kai kurių kūrėjų pagrindinę kūrybos sritį, arba bent jau ženkliai ją (in)formuoja. Vizualaus meno kūrėjai modeliuoja scenografiją teatrui, scenografai kuria instaliacijas, skulptūras ar video meną, (tipo)grafikos kūrėjai pasineria į performansą, rašytojai kuria muziką, kuratoriai rašo scenarijus arba stato filmus, o architektai rengia parodas ar net patys perima menininko vaidmenį. Laisvas slidinėjimas tarp skirtingų kūrybinių “zonų” ar net profesijų su joms savitai būdingais įgūdžiais – įgalina ypatingus hibridinius kūrybos modelius, savitai formuojančius taip pat ir bendrą šalies (regiono, miesto) šiuolaikinio meno lauką.

Pirmajame ciklo renginyje pokalbiui susitinka du kūrėjai:

Adomas Narkevičius: nuo 2016 m. dirba “Rupert” meno ir edukacijos centre, nuo 2017 m. kuruoja ”Rupert” alternatyvios edukacijos ir rezidencijų programas. 2018 – 2019 m. kartu su kuratore Monika Kalinauskaite kuruoja “JCDecaux jaunojo menininko premijos” parodas Šiuolaikinio meno centre, Vilniuje. Kiek anksčiau, jis inicijavo ”Rupert” skaityklos sesijų programą ir tęstinę garso meno renginių seriją, su Maximilian Gallo ir Juste Jonutyte kuravo “Rupert” parodą šiuolaikinio meno mugėje “ArtVilnius’17”. Narkevičius yra eksperimentinės pop muzikos grupės „Without Letters” vienas iš įkūrėjų, buvo lektorius tęstiniame „Garso architektūros” projekte, skirtame garso meno edukacijai Lietuvos regionuose.

ir

Naglis Kritijonas Zakaras: 2017 m. baigė magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje, skulptūros katedroje, 2018 m. dalyvavo Rupert alternatyvios edukacijos programoje, kurioje tesė anksčiau pradėtą projektą susijusį su žodžiu FIAT (lot. Tepatampa; lt. tebūnie), kurio vartosena šiandien tėra išlikusi gamybai skirtuose receptuose ir vartojama kalbant apie valiutą ar su ja susijusius ekonominius santykius. Naglio Kristijono kūryba nevengia istorinių diskursų, pasakojimų, individo problematiką ištirpdydama akistatoje su kūrinio medžiaga. Šio menininko tyrimai virsta kūriniais, savo išeities taško ieškančiais plačiame gamtos, humanitarinių, tiksliųjų, socialinių mokslų spektre, leidžiančiame kurti tam tikrų sistemų modelius, kurie nebūtinai pateiktų kokius nors atsakymus, bet galėtų veikti kaip savarankiški dariniai.

Perfrazuojat šių metų Venecijos Bienalės tarptautinės parodos pavadinime kuratoriaus Ralph Rugoff pasitelktą senovės kinų prakeiksmą ( “May you live in interesting times | Kad tu gyventum įdomiais laikais”), kuris globaliai pildosi ne tik visuomenei ramybės neduodančiais įvykiais, tiesiogiai bet kurioje pasalulio vietoje pasiekiamais reginiais ar ilgalaikiais sociokultūriniais iššūkiais, bet ir gluminančiu konformizmu, paviršutiniškumu, ar apskritai baime į šiuos iššūkiu reaguoti – šiuolaikinio meno kūrėjas, regis, atsiduria savojo laiko “centre”, ryžtingai analizuodamas jį supančią aplinką bei su(si)kurdamas hibridinius santykio su ja sprendimus.

Ar gali būti, jog vien tik šiuolaikinio menininko “hibridas” ir yra pajėgus ekeftyviai spręsti šio komplikuoto laiko iššūkius? Kaip bendram tikslui įgalinti skirtingas savo veiklas? Kaip identifikuoti save ir kitus? Koks vaidmuo tenka (iki šiol) pagrindinei kūrybinei sričiai? Kaip paralelinėse “šešėlinėse” veiklose veikia bendradarbiavimas su kitų sričių specialistais, ar tai visuomet būna malonus ir produktyvus laikas, ar tenka nusivilti? Kur išmokti reikiamų įgūdžių, rasti bendraminčių, sukurti pridėtinę vertę? Kaip atskleisti geriausią savo asmenybės pusę, nuolat tobulėti, tinkamai save pristatyti, ramiai išsimiegoti, neišprotėti? Atviromis akimis žvelgiant į globalaus chaoso “vidurius”, sunku išlikti nešališku, nesuinteresuotu, aiškias ribas turinčiu organizmu. Tai tu, ar tavo “pilkasis dvynys”, “doppelgänger” liet. – “gyvavaizdis”, mitinė figūra, atliekanti veiksmus “už” ar net “prieš” tave patį?

Užduodami šiuos ir kitus rūpimus klausimus skirtingų šiuolaikinės kūrybos sričių profesionalams, suteikiame nesankcionuotą erdvę vieno vakaro diskusijai su savimi, kolegomis menininkais bei auditorija. Intelektinių “Editorial” sesijų metu, pasyvų kūrybinį “pamišimą” keičia bendraminčių susitikimas, kuriame “nepažįstamųjų” yra tiek pat daug, kiek ir “savų” – laukiami visi!

GREITAI:
Doppelgänger #2 Goda Palekaite | Rugpjūčio 7 d. 19 val.

Visi susitikimai nemokami ir vyks lietuvių kalba
Renginius organizuoja | Editorial ir Artnews.lt
Renginius kuruoja | Alberta Vengrytė
Renginių vizualinis identitetas | Asta Ostrovskaja
Ciklą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.

  PUSLAPIS IŠ 161  >>> Archyvas