Kino anonsai

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Vienas kolega palygino vėlyvąją Wimo Wenderso kūrybą su dėžute saldainių – kartais juose šokoladas, kartais riešutų ar karamelės įdaras. Mat filmai skirtingi, įvairių temų, stilių bei vertės. Įdomu, kaip jis pavadintų pernai pasirodžiusias „Puikias dienas“ (LRT Plius, 31 d. 21.33), bet man tai pasirodė kaip sugrįžimas į jaunystę, kai menkas filmo biudžetas ir paprasti personažai tik padėjo Wendersui atskleisti sudėtingas temas ir jis taip atvirai nesigrožėjo savimi. „Puikių dienų“ herojus yra Tokijo tualeto valytojas. Iš pradžių Wendersas aprašo savo herojaus pasaulį, o paskui jį reflektuoja.

Nepatogaus kino inf.

Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūra (UNHCR) ne kartą kritikavo valdžios sprendimus dėl atstūmimo politikos, taikomos pasienyje su Baltarusija. „Atstūmimai yra nelegalūs pagal tarptautinę teisę, nes užkerta kelią kreiptis dėl prieglobsčio ir apsaugos bei kelia pavojų gyvybėms. Tai ypač svarbu artėjant žiemos sezonui. Alternatyva būtų veiksmingos pasienio procedūros, vykdomos šalies teritorijoje netoli sienos, kurių metų būtų nustatoma, kam reikalinga apsauga, o kam – ne, ir tie, kuriems nėra pagrindo pasilikti, turėtų grįžti į savo šalį“, – sako agentūros atstovė Lietuvoje Renata Kuleš.

Rengėjų inf.

Birželio pradžioje Lietuvos kino apdovanojimuose už geriausią trumpametražį filmą įvertintas Ado Burkšaičio „Tušinukas“ (2024) atrinktas į spalio 17–27 dienomis vyksiančią Rygos tarptautinio kino festivalio trumpo metro filmų konkursinę programą.

Lithuanian Shorts inf.

Šiandien prasidedančiame 43-ajame Upsalos trumpametražių filmų festivalyje – vienas didžiausių lietuviško trumpametražio kino „fokusų“ Europoje pastaraisiais metais. Čia visą savaitę Švedijos kino žiūrovams ir festivalio svečiams bus pristatyta daugiau kaip penkiolika lietuviškų trumpametražių filmų. O penktadienį kino industrijos atstovai bus kviečiami į kino režisierės ir scenaristės Marijos Kavtaradzės meistriškumo kursus.

KINFO inf.

Spalio pabaigoje KINFO kino klubas „Pamatyk kine“ kviečia siaubo gerbėjus į ypatingus seansus, kuriuose bus rodomos dvi Steveno Kingo kūrinių ekranizacijos – Stanley Kubricko „Švytėjimas“ ir Briano De Palmos „Kerė“. Populiarusis „Švytėjimas“, kuris tapo „Pamatyk kine“ seansų vizitine kortele, šį kartą bus rodomas keturiuose miestuose. „Forum Cinemas“ kino teatruose ne tik Vilniuje ir Kaune, bet ir Klaipėdoje bei Šiauliuose.

Scanoramos inf.

Šiais metais Europos kino festivalis „Scanorama“ paminės literatūros modernizmo pradininko Franzo Kafkos 140-ąsias gimimo ir 100-ąsias mirties metines, surengdama retrospektyvinę programą „Kafka ir kinas“. Joje pristatomos ryškiausios Europoje kūrusių režisierių interpretacijos, įkvėptos Kafkos asmenybės, jo vaizduotės ir skirtingais laikotarpiais parašytų tekstų.

Rengėjų inf.

Spalio 26 dieną, 15:00 valandą, kviečiame dalyvauti diskusijoje „Animacijos edukacija Lietuvoje“, kuri vyks Lietuvos Martyno Mažvydo bibliotekoje, Kino salėje. Šis renginys yra projekto „Edukacinis ciklas: Sluoksniuotas Animacinis Kinas“ dalis. Renginio metu, prieš diskusiją, bus pristatyti projekto animacijos dirbtuvių ciklų rezultatai.

Pokalbis su Francisu Fordu Coppola

Netrukus kino teatruose pasirodys naujas Franciso Fordo Coppolos filmas „Megalopolis“ (JAV, 2024), kurio premjera įvyko Kanų kino festivalyje ir kuris daugelį kritikų paliko svarstyti, ką jie pamatė: unikalų ir originalų kūrinį ar tiesiog tuščias pretenzijas? Filme genialus architektas Cezaris Katilinas (Adam Driver) bando paversti Niujorką utopiniu miestu, tačiau jam trukdo meras Ciceronas (Giancarlo Esposito), trokštantis sunaikinti savo konkurentą. Filmo dramaturgija panaši į viduramžių ar baroko misteriją, kur kiekvienas personažas yra ne tiek gyvas žmogus, kiek alegorija ar personifikacija. Pavyzdžiui, Coppolos dievinamas ir ne kartą apdainuotas Niujorkas, šįkart filmuotas Atlantoje, Džordžijos valstijoje, čia įkūnija Romos imperiją ir yra pakrikštytas Naująja Roma. Formalus „Megalopolio“ intrigos pagrindas – Katilinos sąmokslas.

Brigita Gelžinytė

Apie Lauryno Bareišos filmą „Sesės“

Jei kino materija yra laikas ir jei mūsų pačių santykis su laiku visuomet yra paženklintas tam tikros negalios bandant jame būti, tai Lauryno Bareišos „Sesės“ (Lietuva, Latvija, 2024) –iš tų filmų, kuriuose žmonių laikas ir kino laikas sutampa. Filmas nutrūksta ir ima byrėti tada, kai nutrūksta ir ima byrėti gyvenimai, ir net jei pabaigoje save iš fragmentų bandančios sulipdyti sąmonės istorija, regis, vėl įgyja vientisumą, joje lieka pertrūkis, kuris nesileidžia integruojamas į jokį nuoseklų naratyvą. Montažas čia veikia kaip pačios sąmonės procesų atspindys mums susidūrus su įvykiais, kurie suardo mus tokiu mastu, kad tampame nebepajėgūs net suvokti ir įsivaizduoti, kas su mumis įvyko ar tebevyksta.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Hlynuro Pálmasono filmas „Prakeikta žemė“ (LRT Plius, 24 d. 21.33) pasakoja iš pirmo žvilgsnio paprastą istoriją. Jaunas liuteronų pastorius Lukas (Elliott Crosset Hove) iš Danijos siunčiamas į naują parapiją Islandijoje. Norėdamas geriau pažinti kraštą, kuriame teks gyventi, pastorius tyčia pailgina savo kelią. Jį lydi pagyvenęs vietinis vedlys, kuris stengiasi priešintis naujojo kolonizatoriaus aistrai. Tik Lukas pamiršta, kad didingas gamtos grožis nebūtinai padeda žmogui, todėl tai bus ne tik nuostabi „evangelizavimo misija“, bet ir kelionė į nuosavą vidinę tamsą.