2015 m. lapkričio 27 d., penktadienį, 18 val. KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) bus pristatytas Lietuvos fotomenininkų sąjungos metraštis „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien '15“ bei atidaryta fotografijų paroda „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien. Šiandienos atodangos“, renginyje dalyvaus leidinio sudarytojai Agnė Narušytė, Jurijus Dobriakovas ir Gytis Skudžinskas.
Metraštį „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien '15“ sudaro keturi skyriai: „Gyvas archyvas“, „Šiandienos atodangos“, „Atradimai“ ir „Šalia fotografijos“.
2015 m. gruodžio 1–19 dienomis Vilniaus grafikos meno centro ekspozicijų salėje „+“ veiks Ksenijos Jaroševaitės kūrybos paroda „Iš mano sandėliuko“.
Parodos atidarymas 2015 m. gruodžio 1 d. (antradienį) 18 val.
Paskutinįjį kalendorinių metų mėnesį Vilniaus grafikos meno centro galerijoje bus rodoma Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premijos laureatės skulptorės Ksenijos Jaroševaitės kūrybos paroda. Ekspozicijoje žiūrovai galės išvysti pastaruoju laikotarpio menininkės kurtus, lig šiol niekur nerodytus, piešinius, eskizus bei skulptūras.
Tarptautinės mokslinės konferencijos „Istorinės teatro patirtys ir refleksija visuomenės gyvenime (1785–1914)“, skirtos Vilniaus miesto teatro 230 metų sukakčiai, proga Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje lapkričio 28 d. atidaroma paroda „Teatro dekoracijų eskizų iš Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus faksimilės“.
Vilniaus dailės akademijos I aukšto parodų salėje „Titanikas“ veikia Audriaus Naujokaičio (1961 04 08-2012 03 10) paroda „Virš Bermudų trikampio“.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Keramikos muziejuje, Rotušės a. 15, Kaune, lapkričio 26 d., ketvirtadienį, 17.30 val. įvyks Mindaugo Karaliaus instaliacijos „Skylanti vilna“ atidarymas.
Keramikos muziejuje rikiuojasi gausi avelių banda. Jų ekspresyvios komiškos grimasos, neramus bruzdėjimas ir žvalgymasis verčia nusišypsojus atpažinti pačius save: sutrikusius ir išsigandusius.
Kauno fotografijos galerijoje pristatomi trys Eugenijaus Barzdžiaus ciklai: „Pelkės derlius“, „Sąsajos“ ir „Banglaužiai“, kuriuose autorius pasitelkdamas konceptualiąją dokumentiką, vizualiai dekonstruodamas naratyvą nagrinėja kaitos, sąryšio, suvokimo temas.
„Nuolatos grįždamas prie žmogaus ir gamtos sąlyčio – tiek gamtos, kaip veikiančios išorybės (serija „Bangolaužiai“), tiek žmogaus ir gamtos santaros, tarpusavio priklausomybės („Pelkių derlius“) – E. Barzdžius paraleliai pasakoja apie seną kaip amžinybė žaidimą, esantį bet kokios kūrybos, vaizduotės, smalsumo pradžia. Prieš jūsų akis – margaspalvės detalės. Ir jokių įmantrių instrukcijų, tik užduotis – (at)kurti pasakojimą, leistis jo sukuriamiems.“
Milda Kiaušaitė
Eva Tomaš yra vyresniosios kartos vengrų kilmės taikomojo meno kūrėja, gimusi Užkarpatėje, šiuo metu gyvena ir kuria Vilniuje. Nuo 1974 metų ji yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė, aktyviai dalyvauja įvairiose parodose, tarptautinėse bienalėse, taikomojo meno mugėse. Menininkės kūriniai yra saugomi Lietuvos dailės muziejuje. Eva Tomas yra stažavusis tarptautinėse keramikos studijoje „Kecskemet“ Budapešte, Vengrijoje, taip pat rezidencijose Austrijoje, Vienoje, kur taip pat yra saugoma jos porceliano kolekciją. Praėjusių metų tarptautinėje taikomojo meno mugėje Eva Tomaš buvo nominuota geriausio menininko titului. Ji buvo apdovanota už tai, kad yra vienintelė Lietuvoje taip įvaldžiusi porceliano meistrystę.
2015 m. gruodžio 5 d., šeštadienį, 15 val. Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) atidaroma pirmoji prie Fotografijos muziejaus įsteigto Vito Luckaus fotografijos centro parengta paroda „(Ne)fotografinis laukas. 1988–1995“, leisianti naujai pažvelgti į XX a. 9–10 dešimtmečių sandūroje už Lietuvos fotomenininkų sąjungos veiklos ribų vykusius fotografijos reiškinius.
Parodoje eksponuojami menininkų darbai iš Lietuvos fotomenininkų sąjungos, asmeninių autorių archyvų, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinio. Paroda veikia iki 2016 m. sausio 10 d.
Gretos Grendaitės ir Tomo Vosyliaus paroda „NePriSiTaikymai, arba Kai kiekvienas žino geriausiai“ galerijoje „Meno niša“
Įsivaizduokime, kad dangų nušvietė paslaptinga kometa ir visi, regėję šį neįprastą įvykį, apako. Prieš tai egzistavęs pasaulis akimirksniu sugriuvo, vertybės apsivertė aukštyn kojom, veikusios taisyklės nustojo galioti. Mistinės katastrofos ištiktame pasaulyje esame priversti prisitaikyti ir išmokti gyventi pagal naujus principus. Veiksmus atlikti grupelėmis, niveliuotis, būti priklausomi vieni nuo kitų ir nuo to vienintelio šiaudo, į kurį esame stipriai įsikibę, kad nepamestume judėjimo ašies, tarsi kokioje Nyderlandų menininko Pieterio Bruegelio Vyresniojo drobėje „Aklasis veda akluosius“.
Kurį laiką patyrinėjus grafikės Gretos Grendaitės ir skulptoriaus Tomo Vosyliaus kūrinius parodoje „NePriSiTaikymai arba Kai kiekvienas žino geriausiai“, prieš akis iškyla postapokaliptinio Johno Wyndhamo romano „Trifidų dienos“ užuomazgos scena. Ne tik dėl menininkų subtilaus koketavimo su pasaulio pabaigos įvaizdžiais, bet ir dėl prisilietimo prie šių laikų socialiniame gyvenime aktualių galios primetimo, susvetimėjimo, nužmogėjimo, vartotojiškumo problemų.
Ne viename Grendaitės kūrinyje šmėstelintys šešėliai man primena trifidus: vaikščiojančius, mirtinu geluonimi besispjaudančius ir mėsą ryjančius augalus. Nors jų niekada pavaizduotų nemačiau, net nesapnavau... Tačiau fotografiniu žvilgsniu stebėdama šviesos srauto suformuotus siluetus menininkė pieštuku, parkeriu ir kitokiais rašikliais tarsi suteikia kontūrus šiems fantastiškiems plėšrūnams.


Įpusėjus 10-ajai Kauno bienalei „Sujungti“
Turbūt simboliška, kad rašau praėjus dešimčiai savaičių po bienalės atidarymo. Jos pagrindinė paroda tuščiose Centrinio pašto administracinėse patalpose „Gijos: fantasmagorija apie atstumą“ iškelia klausimą apie informacinių technologijų sumažintos erdvės padarinį – suspaustą laiką. Apie tai kalbėjo parodos kuratorius Nicolas Bourriaud – sumažėję atstumai, sako jis, naikina santykius. Skamba paradoksaliai, bet jis teisus. Kai nebereikia gaišti laiko įveikiant atstumus (prieš dvidešimt metų būčiau turėjusi šį straipsnį užbaigti bent valanda anksčiau, kad spėčiau nunešti jį į redakciją), viską galima padaryti greičiau (laikraštis būdavo parengiamas iki ketvirtadienio 16 val., dabar – iki trečiadienio 14 val. ir išeina jau truputį pasenęs), bet visas laikas užpildomas kažko naudingo darymu, o būtinybė pereiti iš vienos vietos į kitą – tik laiko švaistymas. Į laiko šiukšlyną patenka ir santykiai su pakeliui sutiktais žmonėmis ar net su pačiu savimi. Taip prigaminama visko labai daug, niekas net nespėja vartoti. Pavyzdžiui, per tas dešimt savaičių atidaryta ir uždaryta daugybė parodų, kurias mažai kas spėjo pamatyti, prirašyta recenzijų, laikraščiui kuriant svaiginančios įvykių kaitos fantasmagoriją. Tuo metu Kauno bienalė, veikianti iki pat metų pabaigos, ramiai laukia, kol atmintis išbraukys pirminių patirčių klaidas, ištrins vienadienius įspūdžius ir pamažu sumūrys įvykio monumentą.
Juk ši bienalė – jubiliejinė, jau Tarptautinės bienalių asociacijos narė, ją rengė per 100 žmonių, vadovaujami Virginijos Vitkienės, joje dalyvauja nebesuskaičiuojamas kiekis menininkų iš viso pasaulio, atidarymas išsitęsė per tris dienas, paskui dar kelias savaites vyko edukaciniai, rezidencijų ir bendruomeninių menų renginiai. Bienalė užima ne tiktai įprastas meno erdves (Mykolo Žilinsko dailės ir Kauno paveikslų galerijas), bet ir Centrinį paštą, buvusias „Drobės“ ir Dirbtinio pluošto gamyklas. Nors parodas sieja bendradarbiavimo tinklo idėja, viską aprėpti vienu straipsniu darosi sunku. Tad veju asmeninę patirčių giją, šiuo žodžiu prisimindama ir tekstilines bienalės šaknis.


