7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Dailės anonsai

Rengėjų inf., LNM inf.

Lietuvos nacionaliniame muziejuje – Raimondo Paknio fotografijų paroda „Išlikęs laikas. Medinių bažnyčių interjerai“

Lapkričio 26 d. 17.30 Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Arsenalo g. 1, atidaroma Raimondo Paknio fotografijų paroda „Išlikęs laikas. Medinių bažnyčių interjerai“. Paroda veiks iki 2016 m. sausio 27 d. Dauguma nuotraukų fotografuotos 2006–2011 m., kartu su dr. Dalia Vasiliūniene rengiant knygą „Lietuvos medinės bažnyčios“ (2012). Parodą parėmė Lietuvos kultūros taryba. Parodos rengėjai: Lietuvos nacionalinis muziejus, R. Paknio leidykla.

 

Raimondas Paknys – fotografas, Fotomenininkų sąjungos narys nuo 1976 m. Svarbesni leidiniai su jo nuotraukomis: „Lietuvos bažnyčių menas“ (1993), „Senoji lietuvių skulptūra“ (1994, abiejuose – ir A. Baltėno nuotr.), „Lietuvos peizažas“ (2004), „Tylos gausmas“ (2009), „Lietuva“ (2011), „Lietuvos medinės bažnyčios“ (2012), „Lietuvos pilys, dvarai, rūmai“ (2014).

Rengėjų inf.

Audriaus Naujokaičio kūrybos paroda „Virš Bermudų trikampio“

VDA „Titanike“ pristatoma Audriaus Naujokaičio kūrybos paroda. Retrospektyva ją vadinti būtų per drąsu, kadangi visa tai, ką A. Naujokaitis nuveikė kaip menininkas, susisteminti sunku. Turbūt, tai – ateities dalykas.

 

Kalbant apie „kartas“, A. Naujokaitis priklauso Ričardo Nemeikšio, Gintaro Palemono Janonio, Ričardo Bartkevičiaus, Marijaus Piekuro, Arvydo Baltrūno kartai. Tačiau Audriui Naujokačiui nesvetima ir kiek vyresnės kartos (ar kartų) tapytojų – Algio Skačkausko, Henriko Čerapo, Jono Gasiūno, Vidmanto Ilčiuko, Audriaus Dzikaro estetinė pasaulėžiūra, apskritai, XX a. 9-ojo dešimtmečio antros pusės mūsų tapybos mitopoetika, netgi (kiek ironiška) mistikos dozė, naujai atgijęs simbolizmas.

Monika Krikštopaitytė

Kultūra kaip fonas

Keli štrichai iš Italijos

Florencijos centre, tarp Senojo tilto ir įspūdingos katedros, turistų magistralėje stūksantys Strozzi rūmai lankytojų nestokoja. Jie patys yra vienas ryškesnių renesanso architektūros pavyzdžių, o ir gatvės prašmatnumas neleis nukrypti nuo kurso. „Omega“, „Gucci“, „Montblanc“, „Louis Vuitton“ ir panašios vitrinos diktuoja toną, kuris, regis, paveikė ir Strozzi rūmuose veikiančios parodos logiką. Visas miestas mėlynuoja nuo parodos „Dieviškas grožis. Nuo Van Gogho iki Chagallo ir Fontanos“ („Divine Beauty from Van Gogh to Chagall and Fontana“) plakatų. Jame – Van Gogho auksaplaukis Kristus, toks panašus į jį patį, Marijos motiniškai glaudžiamas po Nukryžiavimo. Lengva nudžiugti, kad pažinai vieno populiariausių pasaulio dailininkų manierą, bet parodoje kūrinį sunku aptikti. Nepatikėtumėt, kokio jis mažumo. Jei ne lankytojų tirštumas, būčiau garantuotai praėjusi. Mano galva, sukurti įspūdį, kad rūmuose laukia kone Van Gogho paroda, nėra labai sąžininga. Lygiai kaip ir „Omega“ laikrodžių parduotuvėje tikinti, kad tapsi unikalus kaip Danielio Crage’o vaidinamas Džeimsas Bondas. Kaip ir žadėti dideles nuolaidas, nors tik bandoma atsikratyti per brangiu ir nepopuliariu drabužiu. Tai tik rinkodara. Teisėta melagystė – reklama.

Vis dėlto į parodą susigundžiau ne dėl Van Gogho, jis Florencijos, t. y. renesansinio miesto, kontekste kažkoks truputį ne į temą, o dėl pavadinimo – „Dieviškas grožis“. Nuo jo mano menotyrinė fantazija pašėlo, juk čia užkoduotas paradoksas – tai, kas dieviška, turi būti tarsi ir nepavojinga, o grožis juk – gundymo, kaltės ir kančių brolis. Ten galėtų būti parodyta grožio sampratos kaita ir interpretacijos, svyravimas tarp blogio ir gėrio, visokios keistos jos emanacijos. Štai iš lietuviškų pavyzdžių puikiai tiktų prieš gerą dešimtmetį per Dailės akademijos praktiką matyti Šiluvos angelai jaunų moterų pavidalu, taip išdažytais veidais ir papurentomis šukuosenomis, kad močiutė į šokius taip atrodančios anūkės neišleistų (bandžiau išvengti žodžio „pornografija“). Kitaip tariant, tokia tema galėtų būti vaizdų kontekstų ir keisto jų susikryžminimo puota.

Vincent van Gogh, „Pieta (pagal Delacroix)“. 1889 m.
Vincent van Gogh, „Pieta (pagal Delacroix)“. 1889 m.
Marc Chagall, „Baltas nukryžiavimas“. 1938 m.
Marc Chagall, „Baltas nukryžiavimas“. 1938 m.
Stanley Spencer, „Paskutinė vakarienė“. 1920 m.
Stanley Spencer, „Paskutinė vakarienė“. 1920 m.
„Artifex“ inf.

Eglės Ridikaitės paroda „Paskutinis susirinkimas“

Lapkričio 24 d. 18 val. VDA Tekstilės galerijoje „Artifex“ atidaroma Eglės Ridikaitės paroda „Paskutinis susirinkimas“. Projektą galima pamatyti iki gruodžio 12 d.

 

Personalinėje parodoje „Paskutinis susirinkimas” Eglė Ridikaitė pristato savo tapybos darbus, kuriuose apmąsto vaikystę ir savo kaip motinos vaidmenį. „Paskutinis susirinkimas” – paroda kurianti ir reflektuojanti tam tikrą menininkės gyvenimo bei kasdienybės naratyvą. Autobiografiškos ir melancholiškumu persmelktos istorijos, atsidūrusios trafarete (ir formaliąja, ir konceptualiąja prasme), įgauna naujus gyvavimo scenarijus.

Eglės Ridikaitės parodos fragmentas
Eglės Ridikaitės parodos fragmentas
Rengėjų inf.

XXXIX Vilniaus aukcionas kviečia prisiminti lietuviško meno ištakas

Artėjant gruodžio 11 d. vyksiančiam jau XXXIX Vilniaus aukcionui, pasirodė šio aukciono rinkinį pristatantis katalogas. Jame galima susipažinti su 122 vertingais kūriniais.

 

Vilniaus aukciono rengėjai tęsia nerašytą tradiciją likti ištikimiems lituanistiniam menui, tad naujame rinkinyje meno gerbėjų dėmesys pirmiausiai atkreipiamas į unikalų nepriklausomos Lietuvos reiškinį – Kauno meno mokyklą – ir derama pagarba atiduodama individualybėms, be kurių gebėjimo, nelengvo darbo ir, žinoma, pasišventimo neturėtume savitomis meno tradicijomis išugdytos XX a. nacionalinės dailės.

Antanas Žmuidzinavičius (1876–1966), „Zarasai“. 1938 m., drb., al., 60 x 70,4
Antanas Žmuidzinavičius (1876–1966), „Zarasai“. 1938 m., drb., al., 60 x 70,4
Mstislavas Dobužinskis (1875–1957), scenografijos projektas spektakliui „Radvila Perkūnas“. Scena prie Aušros Vartų.1936 m., pop., piešt., tušas, akv., 22,7 x 17,4
Mstislavas Dobužinskis (1875–1957), scenografijos projektas spektakliui „Radvila Perkūnas“. Scena prie Aušros Vartų.1936 m., pop., piešt., tušas, akv., 22,7 x 17,4
Boleslovas Balzukevičius (Bolesław Bałzukiewicz, 1879–1935), „Moters krėsle portretas“. 
1933 m., pop., past, 31,5 x 24,1
Boleslovas Balzukevičius (Bolesław Bałzukiewicz, 1879–1935), „Moters krėsle portretas“. 1933 m., pop., past, 31,5 x 24,1
Antanas Gudaitis (1904–1989), „Prie sodybos“.1959 m., drb. ant kart., al., 49,5 x 70
Antanas Gudaitis (1904–1989), „Prie sodybos“.1959 m., drb. ant kart., al., 49,5 x 70
Jonas Šileika (1883–1960), „Dangaus ženklas“ (autoriaus matytas 1931 m. į Rytus nuo Jadagonių senkapių). 1943 m., drb., al., 60,5 x 72
Jonas Šileika (1883–1960), „Dangaus ženklas“ (autoriaus matytas 1931 m. į Rytus nuo Jadagonių senkapių). 1943 m., drb., al., 60,5 x 72
Rengėjų inf.

Žygimanto Augustino paroda-meninis tyrimas „Vaizdo poreikis“





 

Lapkričio 23 d.  - gruodžio 5 d.

Paroda skirta pirmajam meno daktaro laipsniui Lietuvoje apginti.

Gynimas vyks lapkričio mėn. 27 d. 14.00 val.  galerijoje  „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius).

Ginamas meno projektas tema „Vaizdo poreikis“ (Dailė W100).





 

Parodos plakatas
Parodos plakatas
Rengėjų inf.

Paroda „Kinas eina per miestą. Vilniaus kino teatrų istorijos“





 

Š. m. lapkričio 19 d., ketvirtadienį, 18 val. Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) atidaroma paroda „Kinas eina per miestą. Vilniaus kino teatrų istorijos“ (veiks iki sausio 31 d.).

Spaudos konferencija – lapkričio 19 d., ketvirtadienį, 11 val.

Paroda pristato Vilniaus kino teatrų istoriją nuo pirmųjų viešų kino seansų XIX a. pab. iki šių dienų. Iki šiol fragmentiškai tyrinėtą temą siekiama atskleisti keliais aspektais, į kino teatrą žvelgiant ne tik kaip į konkrečioje vietoje veikusią įstaigą, bet ypač akcentuojant jo svarbą Vilniaus gyventojams, reikšmę miesto kultūriniame, politiniame, socialiniame gyvenime bei jos kaitą skirtingais istoriniais laikotarpiais.




 

Kino teatras „Helios“. 1956 m. V. Peršino nuotr. Sonatos Žalneravičiūtės nuosavybė.
Kino teatras „Helios“. 1956 m. V. Peršino nuotr. Sonatos Žalneravičiūtės nuosavybė.
Rengėjų inf.

Gyčio Skudžinsko paroda „Galimi atvaizdai / daugtaškis“





 

2015 m. lapkričio 25 d. – gruodžio 20 dienomis Antano Mončio namuose-muziejuje (S. Daukanto g. 16, Palanga) veiks Gyčio Skudžinsko personalinė paroda „Galimi atvaizdai / daugtaškis“.




 

Gytis Skudžinskas, „Daugtaškis“
Gytis Skudžinskas, „Daugtaškis“
Rengėjų inf.

Tarptautinė paroda „Spalvų alchemija. Skaljolos meno kūriniai iš Bianco Bianchi kolekcijos Florencijoje“



 

2015 m. lapkričio 17 d. – 2016 m. vasario 28 d. Valdovų rūmų lankytojų vestibiulio auditorija

Tarptautinė paroda „Spalvų alchemija. Skaljolos meno kūriniai iš Bianco Bianchi kolekcijos Florencijoje“ – bendras privačios Bjanko Bjankio (Bianco Bianchi, 1920–2006) kolekcijos savininkų Aleksandro Bjankio (Alessandro Bianchi) ir Elžbietos Bjanki (Elisabetta Bianchi), Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų bei Vilniaus dailės akademijos projektas. Šia paroda Lietuvos kultūrinei visuomenei bei dailės tyrinėtojams ir restauratoriams pristatomas subtilus bei rafinuotas skaljolos (it. scagliola) menas. XVI a. pabaigoje jis užgimė kaip amatas, vėliau sumanių ir kūrybingų meistrų buvo pakylėtas iki meno aukštumų, XIX a. pabaigoje nugrimzdęs į užmarštį, o XX a. antroje pusėje vėl buvo iš naujo atrastas ir sužavėjo tiek kūrėjus, tiek dailės gerbėjus. Tad iš Florencijos atkeliavusi paroda Vilniuje pristato šiandien daugeliui nežinomą techniką ir suteikia galimybę susipažinti su unikalia B. Bjankio kolekcija. Tai dar vienas Valdovų rūmų muziejaus su partneriais iš Italijos surengtas projektas, primenantis istorinius Italijos ir Lietuvos kultūrinius bei meninius ryšius, šiuo atveju – įspūdingus Italijoje užgimusio skaljolos intarsijų meno pavyzdžius, identiškų arba panašių technikų atgarsius Lietuvoje.



 

Rengėjų inf.

Vilmos Samulionytės paroda „Tylos paktas“





 

Lapkričio 20 d. (penktadienį) 18 val. galerijoje „si:said“ (Daržų g. 18, Klaipėda) atidaroma fotografės Vilmos Samulionytės paroda „Tylos paktas“.

Vilma Samulionytė parodoje „Tylos paktas“ kvestionuoja atmintį ir jos ilgaamžiškumą, įsivaizduojamą tikrovę ir interpretacijos įsisąmoninimą. Trijų dalių ekspozicija tarsi ekspedicija nukelia į autorės šeimos vokiškų šaknų paieškas prieškario Lietuvoje, politinėse peripetijose atsiradusią karo pabėgėlių situaciją bei atskirtį.  Menininkė tiria savo močiutės ‒ vokietės Ellos Fink (vėliau Elės Šnipaitienės) likimą Antrojo pasaulinio karo įvykių sūkuryje. Aplankytos vietovės, kuriose Ellos Fink gimė, gyveno, mirė; sutikti dar gyvi giminaičiai ir įvykių liudininkai Vokietijoje ir Lietuvoje. Archyvinės fotografijos, laiškai, šių dienų užfiksuotos detalės ir video medžiaga priešpastato žinomas giminės istorijas, spėjimus, įsivaizdavimus ir realius faktus.




 

Vilmos Samulionytės fotografija
Vilmos Samulionytės fotografija
  < PUSLAPIS IŠ 582  >>> Archyvas