Dailė
Šių metų liepos 12–rugsėjo 16 d. Vytauto Kasiulio dailės muziejuje veikia paroda „(Ne)matomas Vilnius: tarpukario Vilniaus dailės ir architektūros pavidalai“. Ekspozicijos kuratorės dr. Algė Andriulytė, dr. Rasa Butvilaitė (Vilniaus dailės akademijos dailėtyros institutas) bei I. Mažeikienė (Lietuvos dailės muziejus) siekė pristatyti spalvingo daugiataučio tarpukario Vilniaus dailės bei architektūros palikimo dalį, pasiekusią mus iš 1919–1939 metų.
Šis nevienareikšmis Vilniaus istorijos laikotarpis neretai vis dar lieka mokslo, kultūros ir plačiosios visuomenės interesų užribyje, daugeliui yra tarsi nematomas, nepažinus. Vilniaus tarpukario dailininkų, architektų, dailės ir architektūros restauratorių bei konservatorių kūriniai seniai tapo miesto ir miestiečių gyvenimo kultūrines, politines realijas liudijančiais artefaktais, iškalbingais vizualiniais dokumentais, kurie aktualūs ir šiandien, nes formuoja sąmoningą ir atsakingą visuomenės požiūrį į netolimą, bet prieštaringai vertinamą praeitį. Kūrėjų (visų pirma – architektų, restauratorių) veiklos rezultatai iki šiol yra aktyvūs Vilniaus kultūrinio peizažo dėmenys – jie dalyvauja formuojant urbanistinį kraštovaizdį, neretai tampa atspirties tašku rengiant nekilnojamųjų kultūros vertybių tvarkybos projektus. To meto dailininkų tapybos ir grafikos kūriniai atskleidžia unikalias miesto suvokimo ir jo interpretacijos galimybes, kurių egzistavimas neretai yra neįsisąmonintas, tačiau akivaizdus šiandieninėje kultūroje.
Miestas kaip gyvas organizmas, miesto spiritus loci išaukštinimas, miesto ir kaimo sampynos, modernaus miesto kūrimas, mirties, kasdienybės segmentų sklaida – universalios temos, aktualios ir mūsų laiko žiūrovui. Todėl pasirinktos trys šias temas interpretuojančios parodos dalys: Spiritus loci, „Kasdienybės refleksijos“ bei „Žvilgsnis į ateitį“. Šalia gerai pažįstamų autorių eksponuojami ir mažai žinomų ar visai nematyti dailininkų, architektų, inžinierių, kitų paveldo saugotojų kūriniai, pirmąkart demonstruojama nebylaus kino juosta.
Spiritus loci (lot. vietos dvasia) koncepcija žinoma jau nuo Antikos laikų. Ji tapo ypač populiari tarpukario dailininkų darbuose, kuriuose Vilniaus grožis ir unikalumas pirmiausia atsiskleidė per miesto istorines vertybes. Vietos dvasia – tai natūralaus gamtovaizdžio ir žmogaus sukurto miestovaizdžio dermė, iš kartos į kartą perduodamos miesto tradicijos. Vilniaus bažnyčių siluetai, istorinių pastatų interjerai, siaurų gatvelių perspektyvos kūrė ypatingą miesto atmosferą, „gyvo organizmo“ metaforą. Tarpukario Vilniaus spiritus loci koncepcijoje, dėl ideologinių paskatų XIX a. architektūra daugeliu atveju buvo atmesdama kaip nevertinga, o visas dėmesys buvo sutelkiamas į Abiejų Tautų Respublikos istorinį paveldą. Buvo aktyviai pasisakoma už jo išsaugojimą, istorinių objektų restauravimą ir pritaikymą miestiečių poreikiams. Aukštutinės pilies tvarkyba ir rotušės atnaujinimo projektai, parodoje pristatomi kaip nedidelės atvejo studijos, primena apie profesionalios paveldosaugos formavimosi pradžią Vilniuje.
Šios parodos dalies potemėje „Akistata su protėviais“ išskirtinį karališkųjų palaikų atradimo įvykį iliustruoja F. Ruszczyco, L. Sleńdzińskio, K. Kwiatkowskio, J. Hoppeno, J. Bułhako kūriniai, balansuojantys tarp dokumentinio reportažo, protėvių kulto ir meninės interpretacijos. Po 1931-ųjų pavasarinio potvynio Vilniuje, Neries upei apsėmus katedrą, vieno įspūdingiausių miesto architektūrinių paminklų būklė tapo grėsminga. Ypač nukentėjo vakarinė katedros dalis: suaižėjo ir sutrūkinėjo Valavičių koplyčia, dėl nusėdusių pamatų smarkiai apiro portikas, visame pastate atsirado daugybė įtrūkimų, įdubo Šv. Kazimiero koplyčios grindys. Buvo įkurtas Vilniaus bazilikos gelbėjimo komitetas, kuriam vadovaujant pradėti pastato sutvirtinimo darbai. Katedros remonto metu bazilikos požemiuose po centrine nava netikėtai buvo atrasta ilgai ieškota Karališkoji kripta su Lietuvos didžiojo kunigaikščio, Lenkijos karaliaus Aleksandro Jogailaičio bei dviejų Žygimanto Augusto žmonų – Elžbietos Habsburgaitės ir Barboros Radvilaitės palaidojimais. Tai tapo išskirtiniu įvykiu visoje Lenkijoje ir Lietuvos respublikoje. Autentiška Karalių kripta su palaikais nebuvo prieinama platesniam žmonių ratui, todėl itin reikšmingi tapo palaikus vaizduojantys dailės kūriniai ir fotografijos. Tapytojas F. Ruszczycas, baigdamas piešti Barboros Radvilaitės palaikus, rašė: „Įdomu, kaip keturi tapytojai tą patį motyvą traktuoja skirtingai“. Tapybos, grafikos darbuose užfiksuoti palaikai tapo meno kūriniais ir dokumentais tuo pačiu metu, jų dėka visuomenė galėjo išgyventi akistatą su retais istoriniais reliktais. Karališkųjų palaikų atvaizdai traktuoti kaip istorinė vertybė, tiriamasis objektas arba Vilniaus kultūros simbolis. 1933 m. buvo surengtos Karališkųjų atvaizdų parodos Varšuvoje ir Vilniuje, eksponuotos autentiškos karališkosios insignijos. Prasidėjus Antrajam Pasauliniam karui ir pasikeitus Lietuvos bei Lenkijos geopolitinei situacijai sukurta darbų kolekcija buvo išblaškyta po įvairius muziejus ir archyvus, šiuo metu didžioji jos dalis priklauso Vilniaus arkivyskupijai.
Atskiro dėmesio parodoje nusipelno architektūriniai projektai, skirti Vilniaus rotušės tvarkybai bei jos pritaikymui miesto muziejui. Rotušėje nuo 1810-ųjų veikęs teatras buvo uždarytas 1924 m. Vilniaus krašto muziejų taryba jau 1923 m. pasiūlė sunykusią ir nesaugią rotušę restauruoti ir pritaikyti garbingas miesto savivaldos tradicijas menančios reikmėms: įrengti muziejų ir reprezentacinę miesto salę. Pirmuosius tyrimus bei pasiūlymus, kaip pritaikyti pastatą Vilniaus muziejui, 1924 m. parengė architektas J. Kłosas. Projekte buvo numatyta atkurti pirminį sunaikintą L. Gucevičiaus planavimą ir interjero vaizdą. Dėl lėšų stygiaus ir projekto kritikos, darbai buvo vyko vangiai. 1928 m. Vilniaus miesto vyriausiasis architektas S. Narębskis parengė naują rotušės pertvarkymo projektą.
Architektas pasiūlė prie pagrindinio įėjimo per visą portiko plotį įrengti naujus reprezentacinius laiptus, pietinio ir šoninių fasadų įėjimus perprojektavo į klasicistinių formų langus, pirmojo aukšto vestibiulyje suprojektavo reprezentacinius laiptus su baliustrada, taip atverdamas pastato vidaus erdves. Antrojo aukšto reprezentacinėje salėje, remdamasis L. Gucevičiaus brėžiniais, pasiūlė atkurti nugriautą kolonadą. Bene ryškiausi modernumo ženklai šio paminklo atnaujinimo projekto pasiūlyme buvo natūralaus apšvietimo šaltinio įvedimas per įrengtus švieslangius virš reprezentacinės salės. Pastate taip pat buvo suprojektuota vandentiekio ir kanalizacijos sistema, sanitarijos mazgai, šildymo sistema, elektrinis apšvietimas. Pastato tvarkyba užsitęsė, darbai pradėti tik 1936 m., buvo atliekami išsamūs salių polichromijos tyrimai. Vyriausiasis miesto konservatorius S. Lorenzas įpareigojo atlikti ne vien statinio, bet ir archyvinių dokumentų tyrimus. Polichromiją tyrinėjo ir prie naujo interjero projektų kūrimo dirbo visas būrys gerai žinomų to meto dailininkų (J. Hoppenas, K. Kwiatkowskis ir kt.). Rotušė tvarkyta prižiūrint S. Narębskiui pagal jo pasiūlytą projektą iki 1939 m., po 1940-ųjų darbus tęsė architektas V. Landsbergis-Žemkalnis.
Parodoje taip pat pristatomas Vilniaus Aukštutinės pilies tyrimų projektas, pradėtas 1930-aisiais balandį, pastebėjus nuošliaužą Gedimino kalne. Ji paskatino sparčiai organizuoti kompleksinius pilies architektūrinius ir archeologinius tyrimus. Vadovaujant Vilniaus ir Naugarduko vaivadijų vyriausiajam konservatoriui S. Lorentzui tirta Gedimino kalno aikštelė. Atlikus kelias perkasas buvo nustatyta viduramžių pilies struktūra, gynybinės sienos kontūras, rastas pietinis bei šiaurinis bokštai, buvusių vartų vieta šiaurinėje kalno aikštelės pusėje. Buvo ištirti pietvakarinio bokšto mūrai. Jo atkūrimo darbai pagal architekto inžinieriaus J. Borowskio projektą pradėti tik 1938 m. Rekonstruota bokšto laiptinė, atkurtos buvusios langų angos. Atstatant trečiąjį bokšto aukštą jis buvo perdengtas modernia gelžbetonine plokšte. Bene didžiausi darbai vyko kasinėjant pirmąjį pilies rūmų aukštą. 1932 m. kasinėjimų metu buvo atrastos trys patalpos, hipokaustinė krosnis, tirta pamatinė arka. Dėl lėšų trūkumo darbai vykdyti palaipsniui. Atkasamos sienos buvo išsyk konservuojamos, siekiant išsaugoti jų autentiškumą. Technikų K. Wilkuso ir W. Paszkowskio dokumentinės fotografijos atskleidžia, kad nemaža dalis architektūrinių elementų buvo smarkiai pažeisti ir reikalavo didesnių restauravimo ar atkūrimo pastangų. Pilies tyrimų ir tvarkybos darbuose dalyvavo įvairių sričių profesionalai (inžinieriai, architektai, archeologai, dailininkai, restauratoriai): J. Kłosas, J. Rouba, S. Narębskis, K. Piwockis, A. Kietlińska, M. Morelowskis ir kiti. Prie Aukštutinės pilies tyrimų eigos fiksavimo netiesiogiai prisidėjo ir J. Kamarauskas.
Antroji parodos dalis – „Kasdienybės refleksijos“, skirta kasdienio gyvenimo apraiškoms tarpukario menininkų kūryboje. Vaizduodami buitinius motyvus Vilniaus menininkai siekė perteikti juose slypintį nepakartojamą miesto būdą, elegišką žavesį, teigė estetinę kasdienio gyvenimo vertę (A. Miedzyblockio, L. Sleńdzińskio, M. Roubos, S. Kuleszos, M. Siewruko, W. Romanowicziaus, B. Jamontto, E. Karniejaus, L. Szczepanowicz kūriniai). Nostalgiškas požiūris į miesto šiandieną ir kartu reflektuojantis žvilgsnis į praeitį, savotiška saviieška, būdinga šio laikotarpio dailininkų kūriniams. Vilnietiškos tapatybės paieškos ženklina to meto žydų, lenkų, baltarusių, lietuvių, kitų tautybių menininkų kūrybą. Jos centre – žmogaus ir miesto – erdvės ir subjekto – vidinio laiko ir ritmo sankirtos.
Žmogus kasdienėje aplinkoje, užfiksuotas drobėse, estampuose, kino kadruose, tampa svarbia ikonografine šio laikotarpio medžiaga, itin vertinga socialinio meno kontekste. Dailininkai kuria labai asmenišką žmogaus bei miesto, krašto biografinį naratyvą. Kasdienio gyvenimo temą reikšmingai papildo parodoje eksponuojami architektūriniai pigių darbininkų gyvenamųjų daugiabučių, mokyklų, turgaus paviljonų ir kitų statinių projektai, atspindintys kasdienius to meto miestiečių poreikius bei materialines jų išgales (J. Borowskis, S. Narębskis, T. Jasińskis, W. Lakser, W. Adolfas).
„Kasdienybės refleksijų“ salėje demonstruojamas filmas „Atsiminimai“. Jį atrado ir parodai pasiūlė Vilniaus kino istorijos tyrinėtoja Anna Mikonis, o šio filmo originalas yra saugomas Lietuvos centriniame valstybės archyve ir pirmą kartą rodomas lankytojams. Filmo kūrimo idėja gimė spontaniškai, anuometėje kino sąjungoje susibūrusio jaunimo aplinkoje. Pirmosios Vilniaus kino mokyklos auklėtiniai jį nufilmavo bičiulio Edwardo Pietryko, odos dirbinių fabrikanto sūnaus bute. Meilės melodramai scenarijų parašė Edwardo sesuo A. Chamska, filmavimui vadovavo S. Nowickis, filmavo pats Edwardas, kuris tuo metu mokėsi dailės, daug piešė (filme rodomi jo paties nutapyti paveikslai). Pagrindinį vaidmenį – skurdžiai gyvenančią našlę, svajojančią tapti dailininke, įkūnijo Edwardo mylimoji H. Krawczykówna, vėliau tapusi žmona, o nepakartojamą atmosferą suteikė autentiški 1931–1932 metų Vilniaus peizažai.
Tarpukario Vilniaus miesto gyvenimui buvo būdingas gyvybingas balansavimas tarp prieraišumo tradicijoms ir vis prasiveržiančių naujumo apraiškų, nuolatinė įtampa tarp konservatyvumo ir maištingos liberalumo dvasios. Kasdienybės laukas buvo kupinas kontrastingų, tarpusavyje sugyvenančių opozicijų: tauru–banalu, meniška–buitiška, prozaiška–pakylėta, sakralizuota.
Trečioje parodos dalyje –„Žvilgsnis į ateitį“ – sutelkti ambicingiausi to meto meniniai projektai. XX a. 3–4 dešimtmečiais Vilniaus dailėje dėmesį traukė ne tik didingi, nostalgiški miesto vaizdai, reprezentatyvūs portretai, bet ir įvairios naujoviško gyvenimo būdo patirtys. 1923 m. Vilniuje surengta avangardinė „Naujojo meno“ paroda didesnio palaikymo visuomenėje nesulaukė, visgi jaunąją kartą skatino ieškota naujų, su įvairiomis modernizmo kryptimis susijusių raiškos būdų – šalia neoklasicizmo pradėjo skleistis konstruktyvizmo, kubizmo tendencijos, kreipusios žvilgsnį į futurologines miesto vizijas (V. Kairiūkštis, V. Drėma, lenkų avangardo atstovas, trumpą laiką V. Stepono Batoro universiteto dailės fakulteto dėstytojas Z. Pronaszko).
Tarpukario Vilniaus, įgijusio vaivadijos centro statusą, įvaizdį formavo kylantys nauji administracinės, ūkinės, visuomeninės, gyvenamosios paskirties, švietimo įstaigų, kariuomenės institucijų pastatai. Įsitvirtino tausojantis, pagarbus požiūris į Vilniaus senamiestį bei jo prieigas: naujos statybos Senamiestyje iš esmės nevyko, čia pastatai buvo tik konservuojami, restauruojami, pritaikomi ir atnaujinami interjerai. Intensyvesnė statybinė veikla telkėsi vietose, santykinai nutolusiose nuo saugomos Senamiesčio teritorijos. Nauji pastatai kilo Naujamiesčio, Neries dešiniojo kranto (Šnipiškių), Liepkalnio, Panerių, Naujosios Vilnios, Naujininkų, Antakalnio ir kt. teritorijose.
Atsižvelgiant į pastato vietą ir kultūrinį-urbanistinį kontekstą, taikyti įvairūs projektavimo sprendiniai: retrospektyvus modernizuotas akademizmas, patriotinių, naujo valstybingumo aspiracijų skatinami tautinio stiliaus ieškojimai, vietos tradicijos puoselėjimas, „sveiko būsto“ koncepcija, racionalizmas, funkcionalizmas (S. Bukowskis, E. Forkiewiczius, F. Walicki ir kt.). Formavosi socialinio bei infrastruktūrinio pragmatiškumo, erdvių estetikos idėjomis grįstos miesto raidos planavimo strategijos, kurios iš dalies buvo tęsiamos ir po 1939-ųjų.
Parodoje eksponuojama daugiau kaip 100 eksponatų iš įvairių Vilniaus muziejų, bibliotekų, archyvų rinkinių: Lietuvos dailės muziejaus, Vilniaus dailės akademijos muziejaus, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos, Kultūros paveldo centro Paveldosaugos bibliotekos, Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Vilniaus regioninio valstybės archyvo, Vilniaus arkivyskupijos.
Tekstą parengė Algė Andriulytė, Rasa Butvilaitė ir Ilona Mažeikienė
Parodos architektai – Marius Daraškevičius ir Ježi Daveiko.
Parodą iš dalies finansavo Lietuvos mokslo taryba ir Lietuvos kultūros taryba.
Paroda veikia iki rugsėjo 16 d.
