Trumpai

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Gegužės 22 d. vienoje Belgrado ligoninėje mirė Velimiras Bata Żivojinovićius – didžiausia jugoslavų kinų žvaigždė, kurią prisimena ir ne vienas lietuvių sinefilas. Żivojinovićius gimė 1933 m. Mladenovace, dabartinėje Serbijoje. Kine jis debiutavo 1955 metais. Tačiau jau prieš tai, būdamas penkiolikmetis, jis buvo statistas teatre. Baigęs Belgrado teatro, kino ir muzikos akademiją Żivojinovićius dirbo teatre, kuriam visada atiduodavo pirmenybę, nors sakoma, kad jis buvo daugiausiai vaidmenų Jugoslavijos kine suvaidinęs aktorius. Iš viso jis suvaidino per 300 filmų ir serialų.

Żivojinovićiaus populiarumo viršūnė – 7-asis ir 8-asis dešimtmečiai, kai aktorius daug filmavosi filmuose, kurių veiksmas nukelia į Antrojo pasaulinio karo metus ir pasakojama apie jugoslavų partizanus. Faktūriškas, masyvus, išraiškingas, gilių akių aktorius buvo labai tikroviškas. Jis išgarsėjo filmuose „Kozara“ (1962, rež. Velko Bulajič), „Trys“ (kitas pavadinimas „Papartis ir ugnis“, rež. A. Petrovičius, 1965). Žiūrovai mėgo ir socialines dramas bei komedijas, kuriose vaidino Żivojinovićius. Būtent jis sukūrė įsimintiną čigoną Mirtą poetiniame A. Petrovičiaus filme „Aš mačiau net laimingų čigonų“ (1967), budelį istoriniame filme „Dervišas ir mirtis“ (rež. Z. Velimirovic, 1974). Pats garsiausias Żivojinovićiaus filmas „Valteris gina Sarajevą“ (rež. H. Krvavac, 1972) – aktorius pelnė žvaigždės statusą net Kinijoje, mat filmą čia kasmet rodo televizija.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Sekmadienio vakarą į 69-ojo Kanų kino festivalio uždarymą susirinkusi puošni publika, ko gero, liko apstulbinta žiuri, kuriam vadovavo australų režisierius George’as Milleris, sprendimo. Kartu su kadaise savo atrastu aktoriumi Melu Gibsonu, „Pašėlusio Makso“ autorius „Auksinę palmės šakelę“ įteikė britų režisieriui Kenui Loachui, sukūrusiam filmą „Aš, Danielis Bleikas“ („I, Daniel Blake“). Padėkos kalboje Loachas ne tik dėkojo festivaliui, saugančiam autorinio kino tradiciją, bet ir smerkė Europą valdančius neoliberalus, atvedusius Europą, pasak jo, prie paskutinės ribos. Jis sakė, kad savo filmu nori suteikti vilties. Loachas tapo devintuoju režisieriumi, dukart gavusiu „Auksinę palmės šakelę“, jo filmai dažnai rodyti Kanuose.

Šiųmečio žiuri sprendimą plačiau straipsnyje pakomentuos Aistė Račaitytė. Trumpai apie kitus Kanų laureatus. Antru pagal svarbą Didžiuoju prizu apdovanotas kanadiečio Xavier Dolano filmas „Tai tik pasaulio pabaiga“ („Just la fin du monde“). Prizą už geriausią režisūrą pasidalijo rumunų režisierius Cristianas Mungiu už filmą „Bakalauras“ („Bacalaureat“) ir prancūzų režisierius Olivier Assayasas už filmą „Asmeninė pirkėja“ („Personal Shopper“). Prizu už geriausią scenarijų apdovanotas Irano režisierius Asgharas Farhadi už filmą „Klientas“ („Forushande“). Žiuri prizas įteiktas Andrea Arnold už filmą „Amerikietiškas medus“ („American Honey“). Tai pirmasis britų režisierės filmas, kurtas JAV. Prizu už geriausią moters vaidmenį įvertinta Filipinų aktorė Jaclyn Jose už vaidmenį režisieriaus Brillante Mendozos filme „Ma’Rosa“. Už geriausią vyro vaidmenį apdovanotas Shahabas Hosseini, suvaidinęs Farhadi filme „Klientas“.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Kol vyksta Kanų kino festivalis, beveik visos kino naujienos atskrenda iš ten. Apie Kanų naujienas „7 meno dienų“ skaitytojai sužinos iš Aistės Račaitytės straipsnių. Todėl šįkart – apie tai, kad „The Hollywood Reporter“ žurnalistai nusprendė sudaryti 69 Kanų kino festivaliuose „Auksine palmės šakele“ apdovanotų filmų reitingą, trumpai tariant, išrinkti geriausią Kanų laureatą.

Dauguma šio sąrašo viršūnėje atsidūrusių filmų sukurti prieš keliasdešimt metų. Pirmoje vietoje atsidūrė Luchino Visconti filmas „Leopardas“ („Il Gattopardo“, 1953). Tai italų literatūros klasiko Giuseppe’o Tomasi di Lampedusa romano ekranizacija, pasakojanti turtingo aristokrato meilės istoriją sudėtingų politinių XIX a. Italijos permainų fone. Pagrindinį vaidmenį filme sukūrė amerikiečių aktorius Burtas Lancasteris.

Į pirmą penketą taip pat pateko: Federico Fellini „Saldus gyvenimas“ („La Dolce vita“, 1960), Martino Scosese’s „Taksistas“ („Taxi Driver“, 1976), Michelangelo Antonioni „Fotopadinimas („Blow-Up“, 1966) ir Jacques’o Demy „Šerbūro lietsargiai“ („Les Parapluies de Cherbourg“, 1964).

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

2016 m. rugsėjo 24 d., per 41-ojo Gdynės kino festivalio uždarymą, „Platininius liūtus“ atsiims garsus lenkų režisierius ir scenaristas Januszas Majewskis. Šį apdovanojimą festivalio organizatoriai skiria už kūrybos nuopelnus. Tarp ankstesnių metų laureatų yra Jerzy Antczakas, Tadeuszas Konwickis, Romanas Polanskis. Pernai naujausias Majewskio filmas „Ekscentrikai, arba Saulėtoje gatvės pusėje“ Gdynėje buvo apdovanotas „Sidabriniais liūtais“.

Majewskis gimė 1931 m. Lvove, jis  mokėsi architektūros Krokuvoje ir kino režisūros Lodzėje. Darbą kine pradėjo 6-ajame dešimtmetyje kaip scenografas, vėliau kūrė dokumentinius ir televizijos filmus,  didžiajame kine debiutavo 1966 metais.

Majewskis išgarsėjo filmais „Lokis“ (1970), „Gorgonovos byla“ (1977), „Mirusios kalbos pamoka“ (1977), „Epitafija Barborai Radvilaitei“ (1982), televizijos serialu „Karalienė Bona“ (1980). Per 50 kūrybos metų Majewskis sukūrė įvairiausių žanrų filmų – istorinių, muzikinių, komedijų, televizijos spektaklių. Taip pat jis yra kuria biografines knygas ir apsakymus.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Steveno Spielbergo sesuo Nancy Spielberg prodiusuoja bendros amerikiečių ir lenkų gamybos filmą apie pogrindinį Varšuvos geto archyvą. Pagrindinis filmo herojus Emanuelis Ringelblumas (1900–1944) buvo istorikas. Antrojo pasaulinio karo metais Varšuvos gete jis subūrė pogrindinę intelektualų ir visuomenininkų grupę „Oneg Szabat“. Grupė sukaupė dokumentų rinkinį, kuriame buvo oficialūs laiškai, plakatai, laikraščiai, teatrų programėlės, rankraščiai, piešiniai ir kiti gyvenimo gete liudijimai. Grupės nariai dokumentus slėpė metalinėse dėžėse ir pieno bidonuose. 1942-ųjų rugpjūtį ir 1943-iųjų vasarį jie paslėpė šį lobį vieno namo rūsyje. Ringelblumą vokiečiai sušaudė geto griuvėsiuose, aptikę bunkerį, kuriame jis slapstėsi. 1946 metais buvo rasta dešimt dėžių su dokumentais. Dar dvi dėžes 1950 metais rado statybininkai, statantys naują namą. Išgelbėtą archyvą sudaro 30 tūkstančių dokumentų, jį saugo Žydų istorijos institutas.

Būsimo dokumentinio su vaidybiniais elementais filmo pagrindas – amerikiečių istoriko Samuelio D. Kassowo knyga apie Ringelblumo archyvą „Kas parašys mūsų istoriją?“ („ Who Will Write Our History?“). Filmo scenarijaus autorė ir režisierė – Roberta Grossman, filmuos britų operatorė Dyanna Taylor, pelniusi 5 „Emmy“ apdovanojimus. Beveik visi filme vaidinantys aktoriai yra lenkai. Ringelblumą vaidins Piotras Głowackis, jo žmoną – Karolina Gruszka, „Onega Szabat“ bendradarbę – Jowita Budnik. Filmas gavo Lenkų kino meno instituto (PISF) paramą. Jis pasirodys 2017-aisiais.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Ketvirtadienį Kanų kino festivalis paskelbė oficialiosios programos – konkurso ir „Ypatingo žvilgsnio“ filmus. Tarp jų daug pažįstamų ir garsių vardų, ne vieną kūrėją atrado būtent Kanai, kad ir rumunų Naujosios bangos režisierius Cristianą Mungiu ar Cristi Puiu ar ne kartą festivalyje apdovanotus brolius Dardenne’us. Festivalis vyks gegužės 11–22 d. Žiuri vadovaus George’as Milleris, pernai Kanuose parodęs „Pamišusį Maksą: įtūžio kelią“. Festivalį atidarys Woody Alleno filmas „Cafe Society“.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Kiekvienais metais Kanų kino festivalis kviečia garsų režisierių pasidalyti savo mintimis apie profesiją. Tai vadinama kino pamoka. Po Martino Scorsese’s, Wong Kar-Wai, Quentino Tarantino, Nanni Moretti, šiemet su žiūrovais kalbėsis amerikiečių režisierius Williamas Friedkinas. Paskaita vyks gegužės 18 dieną.

Friedkinas – vienas svarbiausių 8-ojo dešimtmečio kino kūrėjų. Jis išgarsėjo 1971-aisiais, sukūręs filmą „Prancūzų ryšininkas“. Ši policinė drama apie narkotikų kontrabandą gavo 5 „Oskarus“ ir leido režisieriui surinkti lėšų filmui „Egzorcistas“, susilaukusiam didžiulės sėkmės visame pasaulyje. Kino paskaitai skirtame spaudos pranešime Friedkinas sako, kad jam didelė garbė pasidalyti savo mintimis su pasaulinio kino tėvynės ir Kanų kino festivalio žiūrovais.

Kokie filmai bus rodomi 69-ajame Kanų kino festivalyje, paaiškės jau šią savaitę.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Gegužės 11 dieną 69-ąjį Kanų kino festivalį atidarys naujas Woody Alleno filmas „Café Society“. Filmas pasakoja apie jaunuolį (Jesse Eisenberg), kuris 4-ajame dešimtmetyje atvažiuoja į Holivudą, svajodamas dirbti kino pramonėje. Čia jis įsimyli merginą (Kristen Stewart) ir, kaip rašo festivalio rengėjai, tampa „draugijos, kuri nulėmė to laiko dvasią, dalimi“. Filme taip pat vaidina Blake Lively, Parker Posey, Steve’as Carellas ir Corey’is Stollas. Šiame filme Allenas pirmąkart bendradarbiavo su vienu garsiausių nūdienos kino operatorių, keturių „Oskarų“ savininku Vittorio Storaro. „Café Society“ – 14 Alleno filmas, rodomas nekonkursinėje Kanų programoje. Pirmasis buvo „Manhatanas“ (1979).

Savaitgalį įvyko seniausios rusų kino premijos „Nikė“ apdovanojimų ceremonija. Geriausiu 2015 m. Rusijos filmu tapo Aleksandro Mindadzės „Mielasis Hansas, brangusis Piotras“. Mindadzė taip pat gavo geriausio scenaristo apdovanojimą. Geriausio režisieriaus „Nikė“ įteikta Stanislavui Govoruchinui už filmą Sergejaus Dovlatovo apsakymų motyvais „Nuostabios epochos pabaiga“ („Konec prekrasnoi epochi“). Pastarojo filmo kūrėjai taip pat tapo „Nikės“ laureatais“: Genadijus Kariukas apdovanotas už geriausią operatoriaus darbą, Valentinas Gindulianovas – už dailininko darbą, metų atradimo „Nikė“ paskirta aktoriui Ivanui Kolesnikovui, suvaidinusiam filme pagrindinį vaidmenį.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Kovo 18 d. Prahoje mirė kino režisierius, vienas čekų Naujosios bangos kūrėjų Janas Němecas. Jam buvo 79 metai. Debiutinis pilno metražo Němeco filmas „Nakties deimantai“ (1964) pasakojo apie du jaunus žydus, pabėgusius iš konclagerin važiuojančio traukinio. Jau šiame filme, apdovanotame Manheimo kino festivalio prizu, Němecas atsisakė tradicinio pasakojimo. Vėliau jis ne kartą eksperimentavo su kino pasakojimo galimybėmis, filmuose dažnai pasitelkdavo alegoriją, satyrą, poetinio ir siurrealistinio kino elementus. Němecas savo stilių vadino „sapnų realizmu“. 1965 m. kartu su Jiři Menzeliu, Vera Chytilova ir Jaromiru Jirešu Němecas ekranizavo Bohumilo Hrabalo noveles – filmas „Perlai dugne“ tapo naujojo čekų kino manifestu ir iki šiol lieka viena 7-ojo dešimtmečio autorinio kino viršūnių. Provokuojanti Němeco „Ataskaita apie vakarėlį ir jo svečius“ (1966) tapo karčia totalitarinės sistemos ir kartu žmonių elgesio joje satyra. Filmas įsiutino tuometinius valdančiuosius. 1968 m., kai sovietų tankai nuslopino „Prahos pavasarį“, Němecui pavyko slapta nufilmuotą medžiagą išvežti į Vakarus. Ją režisierius panaudojo filme „Oratorija Prahai“ (1968). Netrukus Němecas pateko valdžios nemalonėn, jam buvo uždrausta kurti filmus. 1974 m. režisierius emigravo, jis dirbo Prancūzijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Britanijoje ir JAV. 1989 m. jis grįžo į Čekiją, kūrė filmus ir dėstė Prahos kino mokykloje (FAMU). Prieš mirtį Němecas filmavo autobiografinę komediją „Vilkas iš Karališkųjų vynuogynų gatvės“. Pernai rudenį „Scanorama“ Vilniuje parodė trijų režisieriaus filmų retrospektyvą, pavadintą „Janas Němecas iš arčiau“.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Ukrainos valstybinė kino agentūra patvirtino sąrašą projektų, kurie gaus valstybės palaikymą 2016–2017 metais. Konkursui buvo pateikti 74 vaidybinių, dokumentinių ir animacinių filmų projektai. Iš dalies valstybė finansuos ne vieną pilno metražo filmą. Įdomu, kad pilnametražiai vaidybiniai filmai suskirstyti į kelias kategorijas – filmai plačiajai žiūrovų auditorijai, autoriniai filmai, filmai vaikams, debiutiniai vaidybiniai filmai, teminiai vaidybiniai filmai (apie ukrainiečius Antrajame pasauliniame kare ir antiteroristinėse operacijose). Į pastarąją grupę pateko Sergejaus Loznicos filmas „Donbasas“ bei Šarūno Barto filmas „Kitas“ („Inyj“).

23,5 milijono grivnų paremtas Olesio Jančiuko „Slaptas Simono Petliūros dienoraštis“ („Tajemny ščiodenik Simona Petliuri“), pasakojantis apie vieną prieštaringiausių XX a. Ukrainos veikėjų. „Slaptas Simono Petliūros dienoraštis“ bus skiriamas plačiai žiūrovų auditorijai. Tarp dokumentinių filmų paramą gavo ir garsaus rusų dokumentininko Vitalijaus Manskio filmas „Savi“ („Ridni“). Manskis yra kilęs iš Lvovo, neseniai jis emigravo į Latviją. Naujausią Manskio filmą apie Šiaurės Korėją netrukus rodys „Kino pavasaris“.