Jei nuspręstumėte aplankyti 365 Lietuvos piliakalnius, pirmiausia, ko gero, sudarytumėte jų sąrašą. Tikėtina, į jį įtrauktumėte vietas, kurias siūlo kelionių vadovai, kad pamatytumėte gražiausią atsiveriančią panoramą ir t.t. Jei planuosite aplankyti kas dieną po vieną, tikėtina, aplankysite ir labai neišvaizdžius, bet greta jūsų gyvenamosios vietos esančius piliakalnius. Jei sudarysite maršrutą, judėdami neišvengiamai pravažiuosite pro visus, didelius ir mažus, siekdami galutinio kelionės tikslo. Žinoma, kad taip turėsite galimybę pamatyti vietas, kurių nebuvo jūsų pirminiame sąraše, bet, šiaip ar taip, liks bent keli šimtai neaplankytų piliakalnių.

Vidurvasarį prasideda naktų šviesėjimas. Simboliška: būsimų bakalaurų darbai noksta tamsoje. Baltas kubas virto juodu. O daugybė kvadratinių metrų – erdviniu kūnu, apimančiu ir priimančiu visus galimus scenarijus. Septyniolika kūrėjo širdį saugančių Vilniaus dailės akademijos studentų susibūrė į gentį. Galbūt ne ginti savosios teritorijos, o smagiai joje pažaisti. Adomas Rybakovas, Arnas Bardauskas, Benas Lipavičius, Benas Matijošaitis, Benediktas Marija Žukas, Dominyka Kolėsova, Emilis Šeputis, Jonas Meškauskas, Kristijonas Gurcinas, Liepa Gaidauskaitė, Liucija Pačkauskaitė, Mantas Platūkis, Neda Naujokaitė, Nojus Juška, Paulina Domašauskaitė, Saulė Šmidtaitė, Tomas Obymacha – savais raiškos būdais įtraukia, skamba ir pulsuoja grupinėje parodoje-iniciatyvoje „Ruja“.

Elena Grudzinskaitė 2012 m. baigė grafikos magistrantūros studijas Vilniaus dailės akademijoje, nuo 2015 m. dirba lektore VDA Grafikos katedroje. Nuo 2010 m. dalyvauja vietos ir tarptautiniuose meno projektuose, tarptautinėse grafikos ir tarpdisciplininio meno parodose, bienalėse ir trienalėse, surengė šešias personalines parodas, kuruoja kitų autorių parodas ir organizuoja grafikos meno sklaidos projektus. Savo meninėje praktikoje analizuoja individo ir jį supančios aplinkos santykį, erdvės ir laiko parametrų trapumą. Personalinėje parodoje „Persekiojančios trukmės“ menininkė atkreipia dėmesį į mieste laikinai atsiradusias žemės kalvas. Parodos proga ir kalbamės.

Įtartinai gražūs, teatrališki ir visgi savaip tobuli Vlado Oržekausko kompiuterinės grafikos darbai. Žiūrėjau, svarsčiau, vis neapsisprendžiau, ką išties apie juos manau. Vilniaus rotušėje eksponuojami įvairiu laiku sukurti darbai turi savybių, kurias įprastai laikau trūkumais, bet šįkart jie –  puošnumas, literatūriškumas ir mistifikavimas – pakeisti, kitos kilmės, kažkodėl vis tiek traukia. Tai labai keista, nes paprastai labai greit pasirenku, nusprendžiu, įsivertinu.

Tamsiai mėlynai žaliais aksominiais bateliais įžengiu į Antano Mončio muziejaus pirmo aukšto ekspozicinę salę. Elegantiškas sustojimas. Ir balta medinė menė paklūsta mano fantazijai. Savąją prabangą demonstruoja ne puoštos kolonos, o natūralaus medžio balkiai, kukliais įaižėjimais sukurdami kurortinio pokylio jausmą. Vietoje vaišėmis nuklotų stalų, įmantriai išlankstytų servetėlių ar gėlių kupstų serviruojama labiau futuristinio pobūdžio (meno) puota. Prisimenu, kad futuristai rengdavo susibūrimus, į kuriuos įtraukdavo naujas patirtis. Pavyzdžiui, kurdavo mėsos ir maisto skulptūras.

Praeidama pamačiau už lango repetuojančius solistus – koncertas pas Meką? Pasirodo, Jono Meko vizualiųjų menų centre rengtasi Laimos Kreivytės kuruojamos parodos „Jurgis Mačiūnas. Fluxus biografika“ atidarymui. Jurgis Mačiūnas miręs klausosi Monteverdžio operų arijų, tarp kurių – ir Mačiūno mėgstamiausioji „Zefiro torna“ (it. „Zefyras grįžta“). Tokios mažosios iškilmės surengtos ne šiaip sau, o tiek fluxus judėjimo 60 metų, tiek paties pono Fluxus (angl. Mr. Fluxus) Jurgio Mačiūno 90 metų proga. Bet paroda neprisidengia perdėtai rimtu iškilmingumo šydu, o liepia numesti šių nemažų skaičių nulius ir pasijuokti.

Anot dailėtyrininkų geltonosios biblijos: „technikų ir technologijų indelis į kūrinio suvokimą ir interpretacinį potencialą yra esminis dailės ir dailėtyros ištakų dėmuo.“ (Dailėtyra: teorijos, metodai, praktikos, vadovėlis, sudarytoja Giedrė Mickūnaitė, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidyklą, 2012, p. 39). Nuo tapybos darbų analizės neatsiejami technologinių sprendimų klausimai, nes jie daro tiesioginę įtaką meno kūrinio galutinei formai ir estetinei išraiškai. Iš vienos pusės technologijos leidžia tapybą išplėsti iš savo pačios sąvokos, savo galimybių ribos. Pavyzdžiui Povilas Ramanauskas, savo ciklu „Lanksčioji tapyba“, išsiplečia iš greenbergiškos sampratos ir siūlo ribišką traktuotę – tarp tapybos ir skulptūros/instaliacijos, o tai atkartoja ir po abstrakcionizmo bangos atsiradusį linkį į konceptualų meną ar tapytojų bandymus išeiti už technologiškai apibrėžtos medijos. Bet iš kitos pusės, dažnai taikant įvairias technologijas, nesiekiama išplėsti tapybos sampratos konceptualiai. Neretai tai tampa tik efektyvesnio instrumentarijaus paieškomis.

Birželio pabaigoje išleistas MO muziejaus albumas „Lietuvos grafika nuo 1960 metų“ su menotyrininkės Erikos Grigoravičienės tekstais ir rudenį pasirodžiusi Grigorijaus Kanovičiaus knyga „Linksmos akys. Parodijos, epigramos, šaržai“ (išleido „Interse“) nelabai turi ką bendra, be to, kad buvo dar neanalizuotos, yra išleistos tais pačiais metais ir apipavidalintos to paties dailininko.

Andrzejaus Ciecierskio dokumentinis filmas „Meistras, stebėjęs kasdienybę“ („LRT Plius“, 19 d. 19.30) skirtas Stanisławui Filibertui Fleury (1858–1915), kuris į fotografijos istoriją įėjo kaip kasdienio Vilniaus gyvenimo ties XIX ir XX a. riba stebėtojas ir fiksuotojas. Jo nespalvotos nuotraukos pasižymi kadro gelme ir dėmesiu detalėms. Fleury taip pat dokumentavo Vilniaus ir jo apylinkių architektūrą, leido atvirukus, iliustravo knygas, bendradarbiavo su laikraščiais ir žurnalais. Beje, jam priklauso ir vienas geriausių M.K. Čiurlionio portretų.