Įsiminę vizualiųjų menų įvykiai 2023-iaisiais

Rokas Dovydėnas

Jei nuspręstumėte aplankyti 365 Lietuvos piliakalnius, pirmiausia, ko gero, sudarytumėte jų sąrašą. Tikėtina, į jį įtrauktumėte vietas, kurias siūlo kelionių vadovai, kad pamatytumėte gražiausią atsiveriančią panoramą ir t.t. Jei planuosite aplankyti kas dieną po vieną, tikėtina, aplankysite ir labai neišvaizdžius, bet greta jūsų gyvenamosios vietos esančius piliakalnius. Jei sudarysite maršrutą, judėdami neišvengiamai pravažiuosite pro visus, didelius ir mažus, siekdami galutinio kelionės tikslo. Žinoma, kad taip turėsite galimybę pamatyti vietas, kurių nebuvo jūsų pirminiame sąraše, bet, šiaip ar taip, liks bent keli šimtai neaplankytų piliakalnių.

Mano judėjimas po parodas labai panašus į piliakalnių lankytojo. Žinau, kad vyko puikios Lietuvos keramikos parodos Portugalijoje ir Pietų Korėjoje, bet į jas nenuvykau. Lygiai taip pat nebuvau Amsterdame eksponuotoje Jano Vermeerio ir jo amžininkų tapybos parodoje.

Bet šen bei ten buvau: Vilniaus dailės akademijos (VDA) baigiamųjų darbų parodoje bei studentų darbų parodoje Hagoje, Karališkojoje meno akademijoje, Eindhoveno dizaino akademijoje ir Dresdeno meno universitete. Nors visų aukštųjų mokyklų tikslas panašus – suteikti galimybę studentams prisistatyti visuomenei, formos gana įvairios. Vilniaus paroda išplitusi po miestą ir išsitęsusi laike, jungiant ekspoziciją ir baigiamųjų darbų gynimus. Hagoje studentų paroda eksponuota po gynimų, derinant laiką, kad nesutaptų su pagrindiniu konkurentu – Amsterdamo meno universiteto renginiu. Prie studentų parodos Hagoje šliejasi ją papildantys šiuolaikinio meno renginiai. Eindhoveno studentų darbų paroda yra Olandų dizaino savaitės dalis ir rengiama rudenį. O Dresdeno studentų darbai rodyti visą vasarą.

Iš šiemet vykusių keramikos parodų išskirčiau dvi – Panevėžio XXIV keramikos simpoziumo parodą ir parodą „Neramūs vandenys“ Marko Rothko meno centre Daugpilyje. Abi parodos konkursinės, jose dalyvauja tik atrinkti kūrėjai. Ypač džiugina du dalykai: kad Panevėžyje dalyvavo Rokas Janušonis, šiais metais baigęs studijas VDA. Dažnai jauniems menininkams nėra lengva patekti į panašaus lygio simpoziumus, nes organizatoriai norėtų matyti autorius, gebančius greitai realizuoti savo idėjas, ir nėra linkę kviestis tų, kurių idėjos yra pernelyg naujos. Tai demonstruoja itin didelį Panevėžio simpoziumo rengėjų atvirumą. Taip pat džiugina Milenos Pirštelienės laimėtas Peterio Martinsono prizas. Priminsiu, kad prieš dvejus metus vykusioje bienalėje šį tarptautinį prizą laimėjo Agnė Šemberaitė.

Kiti renginiai, kurie man paliko didelį įspūdį: Dainiaus Liškevičiaus filmas „Modernus butas“, paroda „Suiten. Kintančių suvokimų erdvės“ galerijoje „Arka“. Čia bendros instaliacijos dalimi tapo ir Rūtos Šipalytės kūriniai. Jurgos Barilaitės personalinė paroda „Dugnas“ galerijoje „AV17“ ir Donato Jankausko-Duonio paroda „DUNGASKRUODIS“ „Apiece“ kubo viduje ir išorėje.

Agnė Gintalaitė

Labiausiai įsiminę meno įvykiai susiję ir su mano pačios kūrybinėmis trajektorijomis, nes, pati dalyvaudama šiame lauke kaip menininkė, tarsi prarandu teisę menotyrininkės objektyvizuojančiam žvilgsniui iš šalies. Jaučiuosi esanti per arti ir kartu per toli – kultūrų studijų metu atsiradęs antropologinis požiūris verčia dar labiau atsitraukti ir meno įvykius pamatyti bendrame kunkuliuojančiame kultūrinių srautų katile. Viešojoje erdvėje suklestėjusi ir visuomenės poliarizavimąsi nulėmusi paviršutiniškų nuomonių, absoliutizuojančių pirminius emocinius impulsus, diktatūra privertė nuolat kelti sau kontrolinį klausimą: kodėl aš manau taip, kaip manau?

Nebelieka nieko kito, tik paimti save kaip kokį laboratorinį mėginį ir metodą viename ir reflektuoti, reflektuoti, reflektuoti, pabrėžiant subjektyvumą, šio mėginio statistinį nereikšmingumą. Galbūt tai skamba kaip oksimoronas, bet tik taip įmanoma išlaikyti šiokį tokį objektyvumą, nusmailinant savo žvilgsnį kaip lazerį, kreipti jį į gylį, net jei skauda, kai jis sprogdina savojo proto organais tapusias bendrąsias žinias, konvencijas ir stereotipus.

2023-iaisiais karas Ukrainoje tapo norma, tik dar viena nuolatine rubrika, kurią peržvelgiame naujienų sraute prie kavos. „Menininkai šiandien nori kalbėti ne apie karą“, – parašyta vieno „ArtVilnius ’23“ meno mugę pristatančių straipsnių antraštėje, ir šie žodžiai, nors ištraukti iš konteksto ir nevykusiai perfrazuoti, diagnozavo situaciją: karas nusibodo, šią temą „išgrojome“ 2022 m., kas nespėjote – nebeįšoksite į traukinį.

Šiuolaikinio meno kūrėjų avangardiškumas ir galimybės kvestionuoti sudėtingas socialines problemas yra tik tušti žodžiai. Kol mūsų visuomenėje nesusiformuoja establišmentinis „teisingas“ žinojimas, kaip reikia vertinti vienus ar kitus dalykus, tol šias temas kvestionuojantys kūriniai lieka nepastebėti.

Man įsiminė deguonies trūkumas „ArtVilnius ’23“ parodų erdvėje, o bėgdama į lauką įkvėpti gryno oro vis sustodavau prie Barboros Gedminaitės instaliacijos „Maldų siena“: iš veidrodžio išpjauti iranietiškų kilimų ornamentai – tradiciniai raštai, tankai, krintančios bombos. Priėjusi pažiūrėti iš arčiau, juose matei save.

Visa, kas įsiminė, susiję su oru, kvėpavimu, tiesiogine ir perkeltine šio žodžio prasme. Gedimino ir Nomedos Urbonų parodoje Nacionalinės dailės galerijos pusrūsyje taip pat trūko oro, todėl geriausią jos dalį pamačiau lauke – kiemelyje įkurdintą pelkę. Pakui Hardware instaliacija dusino nuodingais plastiko garais, tačiau išeiti nesinorėjo. Norėjosi būti, dusti, nes tokia ir yra tiesa. Mes dūstam kartu su visa planeta. Ir tuo pačiu metu šie ekologine tematika persmelkti kūriniai, taip gerai tinkantys prie „balto kubo“ meno ideologinės sistemos, atrodo pernelyg pasyvūs, konstatuojantys, žaidžiantys, tačiau neverčiantys nieko keisti.

Ar menas ekologinėmis temomis turi daryti mobilizuojamąjį poveikį, ir jei ne – tuomet kokia prasmė jį tokį kurti? Ir nors šį klausimą įkvėpė Urbonai bei Pakui Hardware, jis skirtas man, svarstant apie mano pačios kūrybinius sumanymus. Nesiruošiu aiškinti kitiems menininkams, ką jie turi daryti, o ypač tokiems įvertintiems ir pripažintiems. Nes juk tai būtų tiesiog pavydus bambėjimas, tiesa?

Ekologinės temos su kažkokiu keistu aktualizavimo trūkumo jausmu ir sofistikuotų antropoceno teoretikų, pvz., Donos Haraway, citatomis, kurios kaip nėriniai puošia, bet nieko nekeičia ir todėl nieko nereiškia, man labai gražu ir tuo pačiu metu liūdina. Bet gal plastiko kalnų kvapas ir estetizuotas kažkokių plastiko darinių liūdesys ir yra tas poveikis, kurio užtenka? Tarsi prarastos vilties fosilijos. O gal tai tiesiog charakterio ir kartų skirtumai? Jie tik konstatuoja, nebekovoja, nesiplėšo „maikių“. Kur nubrėžti ribą tarp meno ir aktyvizmo? Ar Paulinos Pukytės dalyvavimas Romaino Gary skvero medžių gynimo akcijoje nėra menas?

Įsiminė renginiai, įvykiai, kuriuose buvo lengva kvėpuoti visa krūtine. Pirmiausia kasmetinis fotografijos simpoziumas Nidoje, tampantis vienu įdomiausių ir kokybiškiausių tarptautinių meno renginių, pristatančių ne tik vienaip ar kitaip su fotografija susijusius įdomius kūrėjus, bet ir tyrinėtojus, teoretikus.

Paroda „Žalia“ Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune (kuratorės Giedrė Jankevičiūtė, Daina Kamarauskienė), konceptualiai, jautriai ir subtiliai į vieną rišlų pasakojimą sujungianti formaliai ir idėjiškai žalius kūrinius ir mokslo objektus, įsiminė ir dėl to, kad joje dalyvavau pati. Iki vėlumos beinstaliuodamos kūrinį, lipdydamos samanas kartu su Egle Grėbliauskaite vos nebuvome užrakintos nakčiai muziejuje.

Sunku būtų nepaminėti DI technologijų – natūralią kalbą ir vaizdus susiejančius generatorius tyrinėju savo meninėje praktikoje jau antrus metus. Turbūt todėl, labai stipriai ironizuodama, būtent dirbtinį intelektą įvardinsiu kaip man labiausiai įsiminusią „asmenybę“. 2023-ieji yra dirbtinio intelekto „devyniasdešimtieji“: laukiniai, nesuvaldyti, kūrybiški, eksperimentuojantys, pilni klaidų (vadinamų skaitmeninėmis generavimo haliucinacijomis), nepažaboti žanrų, naudojimo sričių, autorių teisių ir korporacijų.

Dar norėčiau paminėti džiuginančias tendencijas  – menininkų filmus, didėjantį susidomėjimą fotografijos menu, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureates, naujai besikuriančias bienales, meno renginių migraciją iš centro į atokesnius miestus ir regionus.

Aistė Kisarauskaitė

Baigiantis metams, kai rašomos paskutinės ataskaitos, atidaromos paskutinės 2023-iųjų parodos, kyla klausimas, kam reikalingas dar vienas tekstas. Ar šiame pertekliaus ir pervargimo sraute kam nors apskritai dar kas nors rūpi? Pasigalynėjusi su šiomis abejonėmis, vis tik nusprendžiau bandyti išlupti dar 10 ar 15 minučių Jūsų, skaitytojai, laiko, nes man atrodo svarbu pakalbėti apie mūsų visų nuovargį (mano minučių ir valandų teksto rašymui teks išplėšti gerokai daugiau).

Tų dienų, kai negyvenu, o tik rašau (tuomet ne tik gyventi, bet ir galvoti negali, nes visas smegenis užima tekstas), – ar nebus taip, kad dauguma iš mūsų serga depresija arba perdegimo sindromu, kad dauguma mūsų – siaubingai nelaimingi, nes negyvename visai. Kartais rodosi, kad esame kapitalistinio išnaudojimo pavyzdys, nes priversti dirbti per tris darbovietes ir dar prisidurti iš projektų. Nes norime kurti meną, rašyti knygas, kuruoti parodas, tyrinėti archyvus. Žinoma, iš savo finansinių resursų. Taigi, metų pabaigoje noriu pakalbėti apie išnaudojimą, pagarbą ir pinigus.

Vienas iš šių metų renginių, skirtų pagerbti, priminti, kad meno kritika yra svarbi kultūros dalis, buvo pirmą kartą trijų institucijų (Šiuolaikinio meno centro, Nacionalinės dailės galerijos ir „Artnews.lt“) surengti meno kritikos apdovanojimai. Man buvo garbė būti komisijoje, bet dabar, išvaduota nuo pareigos vertinti ir skirti balus, galėsiu priminti sau, kad kartais verta rašyti, net jei tuo metu negyveni.

Galbūt gera žinia galėtų būti Lietuvos banko prognozės 2024 metams – žadama gerokai mažesnė infliacija. „Pradėjusios didėti realiosios pajamos ir augantys ES paramos srautai lems spartesnę ūkio plėtrą 2024 m.“. Paklausite, kaip tai susiję su kultūra? Galiu pasakyti – iš tiesų nesusiję, nes kultūrai pinigų skiriama tik mažiau. Pavyzdžiui, pernai (2023 m.) Lietuvos kultūros taryba strateginiam meno kūrėjų organizacijų finansavimui gavo ir išdalino 1 350 000 eurų, o 2024 m. – net mažiau nei pernai, nors infliacija buvo tikrai didelė, – 1 300 000 eurų. Strateginiam kultūros ir (ar) meno produktus ir (ar) paslaugas kuriančių ir (ar) teikiančių organizacijų finansavimui 2023 m. skirta 2 418 000, o būsimiems 2024 metams – jau tik 2 250 000 eurų. Gal galite man paaiškinti, kuo remiantis mažinamas kultūros finansavimas? Ypač situacijai gerėjant ir atlyginimams kylant...

Tačiau didžiausias nuotykis laukia kultūrinės spaudos: kaip jau turbūt žinote, konkurso 2024 metams Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas neskelbs. Seimui priėmus Visuomenės informavimo įstatymo 27 ir 28 str. pakeitimus, jį pakeis Medijų rėmimo fondas. Tačiau naujasis fondas konkursą skelbs ir organizuos galbūt tik vasario mėnesį, tad rezultatų mūsų kultūros leidiniai sulauks gal net vasaros pradžioje. Įdomu, iš ko mokėti atlyginimus ir honorarus autoriams, personalui, spaustuvėms? Ar vis dar galioja nuostata, kad kultūros kūrėjai padirbės už dyką?

Taigi, norėjau pakalbėti apie diskriminaciją pagal profesiją. Mūsų kultūros, kuriančios šalies įvaizdį, reprezentuojančios Lietuvą, kūrėjams galima mokėti vis mažiau arba vėliau, nes šių žmonių darbas nėra vertinamas, kaip ilgus šimtmečius nebuvo vertinamas moterų darbas. Dar blogiau yra žvelgiant į atskiras kultūros sritis: muzikantas, dainininkas gauna atlygį už koncertą, aktorius – už spektaklį, koncerto / spektaklio organizatorius susirenka pinigus už bilietus, o menininkas už parodą atlygio negauna, kūrinius kuria iš savo medžiagų ir už savo pinigus. Gal vertėtų paminėti, kad muziejai taip pat susirenka pinigų už bilietus... Profesinė diskriminacija yra taip įsigalėjusi, jog net patys menininkai nepagalvoja, kad dirba tą patį darbą kaip dainininkas – kuria renginį visuomenei, kad tai jų darbas, už kurį turi būti atlyginta. Tiesa, privačios galerijos pastaraisiais metais stengiasi už parodas menininkams mokėti.

Šiame trumpame tekste visai nebandysiu rasti, kur tie pinigai prasideda ar, tiksliau, neprasideda, nes jų neužtenka muziejams, Lietuvos kultūros taryba gauna vis mažesnę sumą, kurią tik paskirsto, ne pirmą kartą kultūrinė spauda lieka visą pusmetį be jokių lėšų... Norisi prisiminti Redo Diržio taip mėgstamą kultūros darbininkų terminą, nes būtent darbininkai industrinės revoliucijos laikais buvo labiausiai išnaudojami. Žinoma, dabar mes turime visai neblogus būstus ir bus ką padėti ant Kūčių stalo. Tačiau ar taip toji pati mūsų mylima valstybė neatima iš mūsų visų jėgų, laiko su vaikais, ramių pasivaikščiojimų, lėtų pokalbių, ar neatima iš mūsų geresnių, nes ne paskubomis sukurtų, kūrinių? Pagaliau ar nėra taip, kad mes už savo pinigus (už kuriuos perkame medžiagas kūriniams) išlaikome tam tikrą kultūros dalį?

Žinau, kad čia išspausdinto teksto neperskaitys niekas iš tų, kurie priima sprendimus. Darbininko ar moters balsas niekam nerūpi tol, kol tai netampa choru, kol neprabyla tūkstančiai balsų. O šiuo atveju jie tyli. Kaip kokioje Rusijoje. Kam rūpi, kad esame išnaudojami, jei net mums patiems tai nerūpi.

Tad šviesių Jums Kalėdų, mieli skaitytojai. Linkiu, kad Kalėdų Senelis atneštų daug pinigų, daugiau laiko sau ir savo artimiems žmonėms. Nes jei jis nepadės, kitais metais turėsime dirbti dar daugiau tam, kad turėtume iš ko finansuoti parodas muziejuose, leidinių tekstus ir iliustracijas, paskaitas ir ekskursijas po parodas.

Monika Krikštopaitytė

Metai ėjo nežmoniškai lėtai ir greitai vienu metu. Buvo prifarširuoti laukimo, kada pagaliau skambios Ukrainos sąjungininkų paramos frazės bus paverstos leopardais, naikintuvais, eurais ir doleriais, kurie virs kulkomis ir dronais gynybai nuo Rusijos agresijos. Rudenį laukimo svorį padvigubino troškimas žinoti, kada bus grąžinti visi Izraelio įkaitai, kada palestiniečiai bus saugūs ir nebenaudojami teroristų smogikų priedangai.

Tuo pačiu metu vyko tirštas ir turtingas Lietuvos parodinis gyvenimas. Kas savaitę į pašto dėžutę krito kvietimai į atidarymus. Metų gale visko vardinti iš naujo nerasiu jėgų, ir nelabai įmanoma, bet galima ramiai konstatuoti, kad puikaus turinio mūsų meno padangėje netrūksta. Vietinio ir atvežtinio. Nustembu ir pasidžiaugiu, kai stebėdama kultūros žmonių fotoreportažus iš užsienio muziejų, galerijų dažniau pagalvoju, kad Lietuvos menas kažkoks įdomesnis. Gal todėl, kad mokam jį geriau skaityti? Bet jis įdomus ne dėl nusistovėjusių reikšmių, įcementuotų klasikų ir klasikių, o dėl putojimo ir burbuliavimo – jis gyvastingai keičiasi, verčiasi prieš akis, ir čia pagiriamąjį žodį skiriu kolegoms dailėtyrininkams. Tai dėl Jūsų viskas tampa taip įdomu.

Metų pabaigoje prieš akis ėmė vertis nematytas lenkiškasis Vilnius grandiozinėje parodoje „Vilnius, Wilno, Vilne 1918–1948. Vienas miestas – daug pasakojimų“ (kuratoriai Giedrė Jankevičiūtė, Andrzej Szczerski) Nacionalinėje dailės galerijoje, mizoginą Ričardą Gavelį tikrai pranoko paroda „Vilniaus pokeris“ MO muziejuje (režisierius Oskaras Koršunovas, scenografas Gintaras Makarevičius, kuratorės Dovilė Barcytė, Algė Gudaitytė), o lietuviškoji klasika suskambėjo visiškai naujai, tapusi inkliuzais parodoje „Kraupios istorijos: Aleksandra Waliszewska ir Rytų bei Šiaurės Europos simbolizmas“ Kaune, M.K. Čiurlionio muziejuje (kuratorės Natalia Sielewicz ir Alison M. Gingeras).

Jau kiek prisimiršo, bet gerai, kad yra kultūros spauda: metų pradžioje Povilo Ričardo Vaitiekūno paroda „Piešiniai“ VDA „Titaniko“ parodų salėse (kuratorės Kristina Kleponytė-Šemeškienė ir Jurga Minčinauskienė) menininką tarsi kokią dėlionę išlankstė į neįtikėtinai daug atvartų, temų, braižų. Džiugu, kad liko katalogas. Didesnių parodų katalogai apskritai beveik visada yra menotyros grietinėlė. Kad ir „Litvakų dailininkai Paryžiuje“ (LNDM), Lietuvos muziejų asociacijos išrinkta Metų knyga. Dėl šio kultūrinio sluoksnio šiemet irgi ramu. Kaip didžiausią šventę atsimenu Meno kritikos apdovanojimus su visais renginiais.

Iš pradžių maniau, kad dėl per kovido pandemiją paaštrėjusio pomėgio sodininkauti visur matau gamtinius meno aspektus, tačiau žemių panagėse nemylėtojai jau spėjo pastebėti, jog pastaraisiais metais, o ypač šiemet, dailėje regimas kažkoks gamtinis posūkis. Gamtos ir meno santykiai ryškiai pinasi žaismingoje parodoje „Žalia“ Kauno M.K. Čiurlionio muziejuje (kuratorės Giedrė Jankevičiūtė, Daina Kamarauskienė), neatpainiojamai suregzti keistoje Aurelijos Maknytės kuruotoje parodoje „Kunstkamera“ Vilniaus paveikslų galerijoje ir ten pat jau visais žiedais pražysta „Florentem“ (kuratorės Aistė Bimbirytė, Dalia Tarandaitė, Ramunė Savickaitė, Joana Vitkutė). Iki šėlsmo gamta siautė Eglės Kuckaitės parodoje „Saturnės pienas: spiečiai akyje, o būgneliai ausyje“ Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“.

Radau net du šiltnamius, kuriuose auginu savo 16 pomidorų veislių. Vieną mačiau dar pernai (MO parodoje „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“) Augusto Serapino kūrinyje, o šiemet gavau knygą iš Kauno fotografijos galerijos – „Moterų dirbtuvės“, kuri, kaip teigiama įžangoje, subrendo šiltnamyje (latvių kuratorė ir kritikė Jana Kukainė). Knygoje menininkių kūryba analizuoja moterų situacijas. Nuo meno nepabėgsi net šiltnamyje. Tiesą sakant, ir nebėgu, dažnai kokią veislę pasirenku pagal pavadinimus (‘Rembrandt’ (tulpė), ‘Dirigent’ (agurkai, tačiau netinka raugimui), ‘Tolstojaus’ (pomidorai) po ukrainiečių užpuolimo nebeauginau, užtai tyčia pasėjau daugiau ukrainietiškų ‘Krymo juodųjų’ ir visiems tomadrėms dalinau. Augo jie sunkiai, bet buvo ištvermingiausi, vėlyvi ir, kad jau toks ilgai šiltas ruduo, davė antrą derlių.

Beje, praėjusiame amžiuje karo ir pokario liūdesy gėlių žiedus it viltingą gyvastį varyje raižė ir Jerzy Hoppenas (irisai, tulpės, rožės), paroda – „Vilnius, Wilno, Vilne“. Apie žemės ūkio ir botaninius reikalus reguliariai rašo ir kiti kultūros leidiniai. Pamenu Gyčio Norvilo porinimą apie česnakus, Eglės Frank – apie ‘Jaučio širdis’. Neabejoju, kad dabar Jums atminty kyla ir ankstesni Aistės Kisarauskaitės kūriniai, daug kartotas Dovilės Dagienės projektas bei daug kitų darbų iš dumblių, grybų, su augalais, gyvūnais, jų hibridais ir t.t.

Kartais gamtos šaukiamės dėl gyvasties, o kartais juose stebime dematerializaciją. Erika Grigoravičienė įdomiai aprašė Alvydo Lukio į irimą sutelktų natiurmortų parodą (https://www.7md.lt/daile/2023-12-15/Verciau-tegul-kas-nors-lieka-), susiedama su Donnos J. Haraway kultūros kaip komposto ir Maurizio Ferrario histezės teorijomis. Gamta nebėra vien lyrinis, poetinis objektas, o materija, reikšmingai siejanti įvairius dėsnius, atmintį ir artinanti ne tik įvairias mokslo sritis, bet ir gyvenimo plotmes. Tad ne tik laistau ‘Krymo juoduosius’, bet ir pervedu Ukrainos kovai ir atstatymui iki pergalės. Jei kultūros žmonės iš savo darbo uždirbtų daugiau, galėtų daugiau ir aukoti. Čia mano noras kitiems metams. Jis gana stabilus.

Stabilus ne tik šis noras, bet ir visa plejada stabiliai nuostabiai kuriančių autorių: Eglė Gineitytė, Violeta Bubelytė, Marija Šnipaitė, Kristina Inčiūraitė, Žygimantas Augustinas, Eglė Ridikaitė, Eglė Vertelkaitė, Jurga Barilaitė, Agnė Gintalaitė ir daug daug kitų. Iš naujų dalykų – skaidri, laisva, drąsi nauja galerija „Drifts“ ir joje Janinos Sabaliauskaitės tokia pat fotografija.

Kadangi laikai sunkoki, nemažai kuruojamų parodų imasi sudėtingesnių temų, jas sunkiau džiugiai „influensinti“, todėl dažniausiai apie jas rašo Agnė Narušytė. Pagarba jai. Džiaugiuosi, kad ryškėja nauji menotyros balsai, ir tikiuosi, kad kitąmet išryškės dar naujų, kad pinti istorijos audeklo pareis ir tyliai atsitraukę, kad sąlygos tam bus vis palankesnės.

Iš knygų didžiausią poveikį man padarė Rimanto Kmitos monografija „Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų“ („Tyto alba“, 2022). Man net nesvarbu, kiek knygoje tiesos (nors neturėjau priežasties abejoti), regis, jos objektui ypač būdingas triksteriškumas, kai tyčia maišomos kortos, bet mane labiausiai sužavėjo, kad įmanoma dalykiškai kalbėti apie tokį prieštaringą žmogų, kurio esybė turi ir labai atstumiantį efektą. Žiniasklaidos ir socialinių tinklų fone, kur bet koks niekas užpumpuojamas perteklinėmis emocijomis, manipuliacija, poveikiu, dėmesio (paspaudimų kiekio) troškimu, Kmitos rašymas – kaip efektyvus balzamas nuo tinimo.

Antra knyga, kuri sukėlė ne tik profesinę naudą, bet jau ir džiugesį, – Agnės Narušytės sudarytas leidinys „Lietuvos menininkės. Vizualiųjų menų kūrėjos nuo XX a. pradžios iki šių dienų“ („Kitos knygos“, 2022, tekstų autorės Agnė Narušytė, Ieva Burbaitė, Audronė Žukauskaitė, Laima Kreivytė, Karolina Rimkutė, Aira Niauronytė). Joje svarbiausi yra trijų dalių tekstai, kurie tiesiog ramiai trupina tuos feminizmo nuvargintųjų atodūsius: „O Dieve, ir vėl, na kam?“ Kai nebereikės, tai ir baigsis. Mes visi to norime. Gerų metų.

Marija Martinaitytė

Šiais metais – daug įvykių, renginių, parodų, gal ne viską pavyko aplankyti, bet daug kas vis tiek išliko atmintyje. Chronologiškai, nors gal ne visai preciziškai, kiek chaotiškai, atgaminu 2023-iuosius per įsimintiniausius meno įvykius, parodas bei juose matytus kūrinius.

* Aleksandros Waliszewskos paroda Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune, kur lenkų autorės darbuose gyvenančios fėjos, katės, pabaisos ir pelkės susipynė su lietuvių simbolizmo kūriniais.

*„Svetimšalio žvilgsnis į Vilnių“ (kuratoriai Andrei Antonau, Kęstutis Kuizinas, Laima Laučkaitė, Valentyn Odnoviun) Nacionalinėje dailės galerijoje pateikė daugiasluoksnį daugelio akių ir minčių kurtą pasakojimą apie savo jubiliejų šventusią sostinę.

*„Rupert“ organizuoto simpoziumo „Earth Bonds“ uždarymo metu pasirodžiusi Jasper Griepink instaliacija „Murky Medicine Swamp“ ir ją lydėjęs performansas nukėlė į kunkuliuojančias pelkes, kurias valdo ne visai tvarkingos, bet visad kerinčios ir už galias bei atvirumą kovojančios belytės pelkių deivės.

* Paroda „Šaudyklė ir ruoželis“ Anastazijos ir Antano Tamošaičių galerijoje „Židinys“ (kuratorius Pauliaus Andriuškevičiaus). Čia tarpusavyje kalbėjosi šiuolaikinių menininkių Mortos Jonynaitės, Eglės Jauncems, Ievos Rojūtės kūryba ir iš muziejaus fondų naujai prikelta tekstilė – nertos pirštinaitės ir Anastazijos Tamošaitienės gobelenas prisiminė pamirštus pasakojimus, kol Jonynaitės darbai, atsiradę ant rankšluostines primenančių konstrukcijų, audė (auto)portretus.

* Kalbant apie autoportretus neįmanoma nepaminėti Monikos Krikštopaitytės kuruotos parodos Vilniaus paveikslų galerijoje „(Įsi)vaizduojant save: Lietuvos dailininkų autoportretai nuo XIX a. iki šių dienų“, į kurią kelissyk sugrįžti kvietė ne tik prikaustančių darbų gausa, bet ir parodą lydinčios paskaitos.

* Ievos Rižės paroda „ ÷ “ LDS meno erdvėse „Medūza“.

* Po Liubarto tiltu „Meno avilys“ vasaros peržiūrų cikle „Gilios upės tyliai plaukia“ pristatė Valdo Ozarinsko ir Aidos Čeponytės prieš kiek daugiau nei dvidešimt metų filmuotus Lietuvos menininkus ir jų spintas – mirgėjo sijonai, spalvingi švarkai, kailiniai, kostiumai ir kaklaraiščiai su Elviu.

* Tomo Daukšos paroda „Summer of Eternal Love“ („Amžinos meilės vasara“) „The Rooster“ galerijoje suteikė gaivią ir meilią oazę, gelbėjančią nuo vasaros karščio.

* Duetas „allsofeatherlightseven“ (Gabija Parnavaitė ir Žygimantas Bėrontas) LDS meno erdvėse „Medūza“.

* Vilniaus performanso bienalės metu įvykęs „Eye Gymnastics“ (Viktorijos Damerell ir Gailės Griciūtės) performansas „Apie ką svajoja betonas“, kuris niekad nelankytą Liepkalnio vandens saugyklą panardino aido rūke.

* Kauno bienalės paroda „Artumo geografija“ (kuratorės Alicia Knock ir Inga Lāce) leido paklaidžioti ne tik į tolimas vietas siunčiamuose laiškuose, bet ir nepažįstamuose Kauno pašto kampeliuose.

* Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje esanti Pakui Hardware (Neringos Černiauskaitės ir Ugniaus Gelgudos) paroda „Uždegimas“ (kuratorius Valentinas Klimašauskas) pravėrė duris į ateinančios Venecijos bienalės paviljoną.

* Violeta Bubelytė parodoje „Monospektaklis kitaip. II dalis“ Kauno fotografijos galerijoje pasidalino savo kintančiais fotoperformansais.

* Janinos Sabaliauskaitės paroda „Pasitikėjimas“ (kuratorė Laima Kreivytė) galerijoje „Drifts“ sukūrė atvirą queer savireprezentacijos erdvę ir kartu nukreipė žvilgsnį į geismo pilnas uolienas.

* Rūtos Spelskytės „Nesulūžusio taisymas“ į galeriją „Artifex“ parvežė ne visad pastebimų lauktuvių iš įvairių pasaulio kampelių – akmenų, uolienų, atomų...

Viktorija Mištautaitė

Per keturis skaičius įkvėpti, sulaikyti ir iškvėpti. Rašymas it kvėpavimas. Lyg būdas, filtras šiuos tirštus, emociškai įkrautus, ryškius ir velniškai gausius parodų, kūrinių, meno patyrimų, renginių-įvykių pilnus metus suprasti. Žiūrovas, lankytojas, stebėtojas nuolatos turėjo galimybę (nebūtinai savo noru) atsirasti nepatogioje situacijoje. Menas (plačiąja prasme) kėlė kaip niekada daug klausimų ir primygtinai prašė prisiimti atsakomybę už pasaulio skausmą, už kasdien vis naujai atsiveriančias jo žaizdas. Spaudė nuosavas kūnas, vietomis trūko oro. Nepaisant to, kitoje pusėje alsavo tikrumo ilgesys, nykstantys atstumai, vėrėsi ryšio, išsiilgto artumo ir poreikio gyti paieškos. Tad, nori nenori, ši mūsų susitarta laiko atkarpa įgauna tam tikro poetiškumo, skausmo grožio ir ypatingo trapumo sudedamųjų dalių-jausmų.

Menininkai lyg mokslininkai, laboratorijose narstydami atskiras mūsų kūno ir visumos dalis, kodavo naujas formules išlikti. Rastas šriftas – artumas. 14-oji Kauno bienalė vadinosi „Artumo geografija“ (kuratorės: Alicia Knock, Inga Lāce), o vienas iš bienalės „Laconica“ renginių – grupinė paroda „Paveikti atstumai“ (kuratorė Milda Dainovskytė). Kvapas ir atvirlaiškiai tapo jungtimis patirčių, siaurinančių pažeidžiamumo geografiją. Na, o žodžio-kodo ciklas užsidarė grafikės Ievos Trinkūnaitės paroda „Artimas“. Nupieštos ir rankų pirštų galiukais ištapytos orkos, ūdros, meškėnas, šunys, kalnai, jūros žvaigždės dovanoja stiprų simuliacinį buvimo greta vienas kito, saugumo jausmą.

Vasarą pirmą kartą vykusi Vilniaus performanso meno bienalė (meno vadovė Neringa Bumblienė) leido kurti (ar naujai permąstyti) santykį su performatyvumu bei atidengti dar vieną savo miesto gyvybės formų ir ritmo sluoksnį. Kūryba neištyrinėtos ir nepalytėtos, apleistos, ar tapusios situacijų įkaitėmis erdvės prabilo, įsikūnijo, persiklojo mitais, troškimais bei ateities vizijomis. Susirinkusieji tapo viso to gyvybinio aparato liudytojais. Vingrių šaltinių skvere Londone gyvenančiam tarpdisciplininiam menininkui Adamui Christensenui atliekant performansą („Damaskas, Kopenhaga, erotinių prekių parduotuvė“) lijo. O jo akordeono melodijos, balsas, brėžiama anglis ant kietosios skvero dangos taip ir liko lyg nematomu rašalu paženklinę tos dalies miesto audinį, atmintį.

Labiausiai įsiminę meno reiškiniai. Nomedos ir Gedimino Urbonų kūrybos retrospektyva „Dalinai užpelkinta institucija“ (kuratorius Lars Bang Larsen) Nacionalinėje dailės galerijoje. Poetinį kūną Vilniaus miestui sukūrė vienos dienos 15-osios Baltijos trienalės prologo programa „Pasiliki nulyje“, kuruota Tomo Engelso ir Maya Tounta (vyko Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT)). Naujas tekstilės, minčių audimo formas bei atnaujintą žvilgsnį į archyvuose esančius klodus pamatėme grupinėje parodoje „Šaudyklė ir ruoželis“. Jos kuratorius – Paulius Andriuškevičius, dalyvavo menininkės: Morta Jonynaitė, Eglė Jauncems, Ieva Rojūtė, Anastazija Tamošaitienė. Vilniaus dailės akademijos baigiamųjų darbų paroda padengė keturių miestų audinius jauno meno arterijomis, padovanojo naujų vardų, šviežią oro gūsį ir tikėjimą. Drąsoka taip sakyti, bet gimsta (gimė?) naujas, savimi pasitikintis meno judėjimas. Šios iniciatyvos dėka esame puikiai įsiminę tokius menininkus kaip Emilis Šeputis, Viltė Čepulytė, Jonas Motiejus Meškauskas, Neda Naujokaitė, Agata Orlovska, Liucija Pačkauskaitė, Mantas Platūkis, Adomas Rybakovas, Žukas Benediktas Marija ir daugybė kitų. Įvyko armėnų-lietuvių kilmės menininko Andriaus Arutiuniano pirmoji solinė paroda Lietuvoje „Kontrafaktai“ meno erdvėje „Medūza“. Parodos patyrimą papildė ir garsinis pasakojimas „Armen“ (armėnų diasporos muzikos kūrinys, paimtas iš asmeninių atlikėjo plokštelių kolekcijos), išgirstas specialaus maršruto po Vilnių metu sename „Mercedes“ automobilyje. Į mitologizuotą poreikį gyti vedė Pakui Hardware kinetinė paroda „Uždegimas“ (kuratorius Valentinas Klimašauskas) Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje.

Įsiminė ir žavėjo. Paroda „(Įsi)vaizduojant save: Lietuvos dailininkų autoportretai nuo XIX a. iki šių dienų“ (kuratorė Monika Krikštopaitytė). Taip pat Kęstučio Zapkaus tapybos darbų paroda „Tapybos esmės paieška“ galerijoje „Meno parkas“. Gilų metų rėžį paliko Anastasia Sosunova – ir kaip grupinės parodos VDA Nidos meno kolonijoje „Apsėdimas“ kuratorė, ir kaip tarpdisciplininės parodos „DIY“ autorė meno erdvėje „Editorial“. Atsiminimuose liko grupinė, gilias tekstines ir vaizdines potekstes turėjusi paroda „Minčių skaitytojai“ (kuratorė Aistė Marija Stankevičiūtė) galerijoje „Atletika“. Vasaros karščius vėsino Tomo Daukšos vaizduotės fontanai personalinėje parodoje „Amžinos meilės vasara“ „The Rooster“ galerijos vidaus ir lauko erdvėje. Ilgai dar į sapnus „brovėsi“ Marko Šagalo akrobatai-personažai, sutikti-pamatyti Vytauto Kasiulio dailės muziejaus parodoje „Litvakų dailininkai Paryžiuje“.

Įvyko ir svarbus visam laukui Eglės Rakauskaitės „sugrįžimas“. Pirmiausia menininkė pristatė ilgus metus brandintą parodą „Polimerija. Miestui ir pasauliui“ LDS galerijoje, o vėliau meno mugėje „Art Vilnius ’23“ turėjome galimybę pamatyti ir performanso „Pinklės. Išvarymas iš Rojaus“ atnaujintą bei peržiūrėtą versiją.

Sveikinimai. Jau metus drąsiai žaidžia erdvę, eksperimentuoja, nesitaiko prie formos, tono, ieško naujų skambesių ar susitikimų dvi naujos (šviežio kvapo) sostinės erdvės – „Medūza“ ir „Drifts“.

Knyga „Pokalbiai apie Lietuvos šiuolaikinį meną“ (sud. Asta Vaičiulytė, 2023), režisierės Marijos Kavtaradzės filmas „Tu man nieko neprimeni“, Dominyko Digimo 8 val. trukmės naktinio kūrinio „Ką sapnavai?“ (atliko ansambliai „Synaesthesis“ ir „Melos“, organizatorius LRT klasika) patyrimas, kuomet klausytojai buvo kviečiami miegoti-sapnuoti Kompozitorių namuose greta vienas kito. Tai skirtingų medijų kūriniai, tačiau visi jie – apie artumo mitą. Mitą, kuris egzistuoja ir neegzistuoja tuo pačiu metu. Žvelgiam į šaknis: tautosaką, istoriją, amatus, gandus, padavimus, bet kybom šiuolaikybės nežinomybėje.

Tiršti, emociškai įkrauti, ryškūs ir velniškai gausūs įspūdžiai susigulės. Liks tik prisiminimo prisiminimas apie artumo mitą ir kvapą.

Monika Pakerytė

Viena įsimintiniausių parodų šiais metais – Monikos Krikštopaitytės kuruota „(Įsi)vaizduojant save: Lietuvos dailininkų autoportretai nuo XIX a. iki šių dienų“ Vilniaus paveikslų galerijoje. Parodoje pristatyta neįtikėtinai plati menininkų ir kūrinių kolekcija, suskirstyta į skyrius remiantis išsamiu menotyros disertacijos tyrimu.

Kita paroda, pasižyminti giliu teoriniu pagrindu, tai Pakui Hardware „Uždegimas“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje. Paremta Maryos Rupos ir Rajaus Patelio knyga „Liepsnojantys. Gilioji medicina bei neteisybės anatomija“, paroda sujungia degančią planetą su mūsų ligotais kūnais. Raudono stiklo ir sidabrinio metalo kūnai (organai ar angelai) lėtai juda po muziejaus arkomis tarp plastikinių kopų kaip tylūs tragiško Žemės ir žmogaus kūno likimo pranašai.

Tik metų gale susivokiau, kad visai neišvažiavau už Vilniaus meno lauko ribų, ir kitais metais pažadu tai keisti. Tačiau spėjau aplankyti Eglės Ridikaitės parodą „Namo“ galerijoje „Meno parkas“ Kaune. Parodos išdėstymas per tris aukštus organiškai veda lankytoją viršun. Lydimas laike užšaldytų grindų ir sienų fragmentų, lipi į šviesią, tačiau paslapčių pilną palėpę, kurioje iš užuominų bandai iššifruoti apdulkėjusias namų istorijas. Taip pat Kaune sužavėjo pirmą kartą gyvai pamatyta gausi Violetos Bubelytės autoaktų puokštė parodoje „Monospektaklis kitaip. II dalis“. Joje natūraliai susipina ir naujausi sarkazmo, aiškios vaidybos prisotinti darbai su meditatyviais, poetiškais ankstyvosios kūrybos pavyzdžiais.

O vienas smagiausių renginių šiais metais man buvo jau tris kartus vykę nesankcionuotai prastos poezijos vakarai knygyne „Juodas šuo“. Surengtas menininkų dueto „To try to attempt;.“ ir prasidėjęs parodoje „Orų prognozės“, renginys persikėlė į knygyno aplinką. „Prasta poezija – tai žanras“, – sako įkūrėjai, ir skaitoma su komišku rimtumu ji sukelia juoko bangas, aidinčias pačiame knygyne ir ant borto prie jo, sukuriančias jungtis tarp visai nepažįstamų žmonių. Skaitymai rengiami tematiškai ir taip pat turi atviro mikrofono segmentą, kur klausytojai gali pasidalinti savo rasta ar sukurta poezija. Labai siūlau apsilankyti!

Tautvydas Petrauskas

Vilnius dydžiu gal ir nėra Europos didmiestis, tačiau vis tiek čia (o ir visoje šalyje) parodų netrūksta – jų netgi daug. Įdomu, ar dėl tokio didelio meninio gyvenimo įvykių kiekio reikėtų džiūgauti, ar vis dėlto susirūpinti. Teko skaityti, jog kažkas skundėsi tokia parodų gausybe, jų teigimu – nieko labai gero, kad mieste jos keičiasi per greitai, nes visas parodas apžiūrėti nedaug kas spėja, dėl to priverstinai tenka pasirinkti aplankyti tik dalį. Toks didžiulis jų kiekis neva primena situaciją, kurią iliustruočiau gerai žinomu memu, vaizduojančiu, kaip kažkas pergalingai lieja šampaną ir perdėtai giriasi gautu medaliu, bet galiausiai pasirodo, kad tas kažkas stovi „tik“ ant trečios pagal aukštį pakylos... Man parodų gausa vis tiek pirmiausia regisi kaip gyvybės (esaties) ženklas, o kas ir kiek tos gyvybės aplankys ir patirs – jau pačių lankytojų reikalas.

Vis dėlto šitokia gausa įvardijimą to, kas labiausiai įsiminė, paverčia nelengva užduotimi. Įsiminimą čia suvokiu iš asmeninės perspektyvos – kaip tai, kas mane kaip nors pristabdė, įtraukė, anestezavo (kalbu apie ryšį tarp estetikos ir anestetikų, o nuskausminimo pastaruosius kelerius metus ypač reikia) ar tiesiog kurį laiką po parodos atmintyje apie save vis primindavo. Tokia buvo Mykolo Saukos paroda „Vaikų kambarys“. Nors ji atsidarė pačioje praeitų metų pabaigoje, aš (gal ir nemažai kitų) ją aplankiau jau perkopus sausio 1-ąją. Patiko daug kas – techninė meistrystė, netikėtas instaliatyvumas, medžio materialumo išsklaida, vaizduotės plotis ir gylis bei, aišku, kvapas.

Kęstučio Grigaliūno „Vaizdų archyvas nr. 4, 1946“ prislėgė ir sukėlė nerimą, tačiau tokį, už kurį jautiesi dėkingas, nes tai priminė, kad net ir nemalonūs susidūrimai su atmintimi yra būtini, tik taip sveikstama. Paveikios buvo ir Dalios Truskaitės „Dabar“, Mato Dūdos „Gibaras bauzdint“, Kazimiero Brazdžiūno bei Kristijono Žungailos „Pervargimas“, VDA tapybos studentų grupinė paroda „Ruja“, Agatos Orlovskos „Per speculum et in aenigmate“, Monikos Krikštopaitytės kuruota autoportretų paroda, Eglės Vertelkaitės „Briedžių sala“. Patiko pirmąkart šiemet suorganizuoti meno kritikos apdovanojimai bei juos lydėję papildomi renginiai. Diskursyviai žvelgiant, meno kritika yra institucija, galinti turėti savąjį balsą, ir tą galimybę svarbu tausoti.

Atskirai norisi paminėti Radvilų rūmų įvairialypę šių metų programą – kone viską, kas ten vyko ar tebevyksta, norėjosi aplankyti ir rekomenduoti kitiems. Tikiuosi to paties ir ateityje.

Sudomino ir įtraukė ką tik pasibaigę Alvydo Lukio laiko tąsumo ir paradoksalumo apmąstymai parodoje „Tai kas lieka“. Labai gerą įspūdį paliko vis dar tebevykstanti Ievos Trinkūnaitės paroda „Artimas“, kurioje ne tik malonumas akims, bet ir menininkės demokratiškas sugebėjimas į kūrinių vaizdą sugyvendinti daug dalykų – linijas ir ornamentus, florą, fauną ir daiktus, spalvas ir monochromiją, eskiziškumą ir preciziškumą, grafiką ir ne visai grafiką. Jos kūriniai pasirodė it kokia viską sutalpinanti ir siekianti išsaugoti Nojaus arka. Galbūt toks sugyvenimas ir yra išsigelbėjimas. Ar bent jau palinkėjimas 2024-iesiems.

Paulina Pukytė

Kas įsiminė šiais metais? Taško ant e ekspansija: šalia jau įprasto „rėžimo“ raštuose atsirado „gėrovė“.