Audrius Novickas parodas rengia retai, o gaila, nes jo architektūros tyrimai visuomet įsikūnija į netikėtas, socialiai angažuotas ir preciziškai atliktas formas. Parodos „Lauko klostės“ anotacijoje (o iš tiesų smagiai sulankstytame visai ne A4 formato lapelyje) sakoma, kad rodomame „filme „Vitrine morte“ jungiami trys pasakojimai apie mutuojančias Vilniaus stebėjimo perspektyvas ir jų sankirtoje atsiveriančias kaleidoskopines miesto dėliones“. Turbūt šis kaleidoskopiškumas, o gal įvairiakilmiai inspiracijų šaltiniai provokuoja ir atskirais blokais kylančias mintis. Nėra blogai – blokas yra statybinis objektas, o Novickas jau ne vienus metus tiria ar atranda naujus architektūros būvius, sąsajas su istorija, dabartimi, mūsų suvokimu ir autobiografija.

Viskas prasidėjo nuo našlaitės. Laukinės našlaitės, kuri pasirodė ir mieste, ir ekrane, traukdama akį ir kažką nebyliai baksnodama. Nuo plakatų gatvėse iki anonsų feisbuke – našlaitė ėmė šmėžuoti visur. Neištvėriau, susigundžiau ir vieną šaltą žiemos šeštadienį nuvažiavau. Lūkesčiai nebuvo apvilti. Netgi daugiau – lūkesčiai buvo viršyti. Gėlės, moterys ir antys, nors gal motyvų minėti ir nederėtų, nes jie pavadinti skaičiais (ambicingai – keturženkliais numeriais, kas reiškia, kad yra arba bus daug). Išsipildymas. Kažkur tarp Donaldo Kajoko iš rinktinės „Poezija, o gal ne ji“ ir Claudeʼo Lévi-Strausso „Laukinio mąstymo“ (Baltos lankos, 1997) knygos vidaus ir galinio viršelio su reprodukuota našlaite, kuri puošė prancūzišką knygos versiją, nes prancūziškas knygos pavadinimas La pensée sauvage prancūzų kalboje turi dvi reikšmes: „laukinis mąstymas“ ir „našlaitė“.

Jei nuspręstumėte aplankyti 365 Lietuvos piliakalnius, pirmiausia, ko gero, sudarytumėte jų sąrašą. Tikėtina, į jį įtrauktumėte vietas, kurias siūlo kelionių vadovai, kad pamatytumėte gražiausią atsiveriančią panoramą ir t.t. Jei planuosite aplankyti kas dieną po vieną, tikėtina, aplankysite ir labai neišvaizdžius, bet greta jūsų gyvenamosios vietos esančius piliakalnius. Jei sudarysite maršrutą, judėdami neišvengiamai pravažiuosite pro visus, didelius ir mažus, siekdami galutinio kelionės tikslo. Žinoma, kad taip turėsite galimybę pamatyti vietas, kurių nebuvo jūsų pirminiame sąraše, bet, šiaip ar taip, liks bent keli šimtai neaplankytų piliakalnių.

Reanimacijos patalpos sterilumas. Viename iš aparatų blyksintys dažniai vis dar užčiuopia gyvybės formą. Formą, kuri palaikoma įvairiais laidais, kameromis, mikroschemomis, veikiama html kodų, simuliacijų ir mitų. Formą, veikiamą nebūties žodyno. Fone dunksi įstatytos dirbtinės širdies dūžiai, pranašaujami pragiedruliai, bet mainais į ką?

Parodą „Polimerija. Miestui ir pasauliui“ sudaro atnaujintas videoperformansas „Be kaltės kaltiems. Pinklės. Išvarymas iš rojaus“ (1997 m.) ir Eglės Rakauskaitės sukurta trylikos tautinių drabužių kolekcija – savotiška tekstilės paveldo mumifikacja.

Kas ketverius metus Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) organizuojama kvadrienalė šiemet skiriama bendruomenių temai. Kaip teigė viena iš renginio kuratorių (organizavusi Vilniaus menininkų prisistatymą) dailininkė ir menotyrininkė Aistė Kisarauskaitė, jau kurį laiką kirbėjo mintis apžvelgti LDS narių veiklą, pasižvalgyti, „kokios gi yra vidinės Dailininkų sąjungos bendruomenės, koks menas gimsta iš tarpusavio bendravimo, kokios yra menininkų grupės“. Su tokia nuostata, netgi hipotezėmis, kurios buvo tikrinamos dar 2022 m. rudenį panašia tema surengtoje parodoje ir diskusijoje Panevėžio miesto dailės galerijoje, pamėginta įžengti į skirtingas Vilniaus parodines erdves. Atskirose ekspozicijose siekta tiek išskleisti aktyviausių LDS sekcijų ir regioninių padalinių veiklą, tiek fiksuoti neformalių laikinų grupuočių susibūrimus, ilgamečių kolegų ar bendraamžių ryšius. 

Istorija prasideda šalia Adrijos jūros (Lietuvos paviljonas Venecijos bienalėje), o baigiasi ne taip ir toli Neries („Lewben Art Foundation“ patalpose). Galimybė pajusti kūrinį toje vietoje, kurioje jis ir numatytas, bei įvertinti jo perkėlimą – ne tik vietos, bet ir kitais atžvilgiais, kaip dailėtyrininkei, yra šioks toks eksperimentas.

Paroda „Sudėtingos praeitys. Susiję pasauliai“ pirmiausia buvo atidaryta Latvijos nacionaliniame dailės muziejuje 2020 m. lapkritį. Tada pasaulis ruošėsi nykiai karantininei žiemai. Menininkų buvo mažiau – 9, o kuratorės tik dvi – Ieva Astahovska ir Margaret Tali. Dabar Nacionalinėje dailės galerijoje veikiančioje parodoje menininkų daugiau – 14, ir prisidėjo kuratorė Eglė Mikalajūnė. Kodėl pasakoju mažai kam įdomią priešistorę? Nes ji – į temą. Ne tik dėl parodos pavadinime įrašytų praeičių. Bet ir dėl to, kad dabar, 2022-aisiais, ji atrodo ir kaip atsakas į Rusijos karą Ukrainoje, ir kaip pernykštės Baltijos trienalės „Nesibaigiančios kovos“ Šiuolaikinio meno centre (kuratoriai Valentinas Klimašauskas ir João Laia) tęsinys. Parodos priešistorė paneigia abu įspūdžius. Ir kartu užaštrina jos aktualumą: apie praeities peršamas kovas buvo galvojama dar prieš prasidedant dabartiniam karui, ir galvojama keliose vietose vienu metu.

Vaikščiodama po puošniuosius istorinius Lietuvos banko rūmus Kaune, tarp viltingai šviesių Yoko Ono karstelių su iš jų „dygstančių“ jaunų medžių žaluma ir paukščių čiulbesiu, mėginau įsivaizduoti, kaip būčiau sau perskaičiusi jų žinią iki vasario 24 d. Rusijos pradėto šiurpaus karo prieš Ukrainą. Tikriausiai kaip ikoninės šiuolaikinio meno legendos simbolinį gestą, estetišką, santūrų ir poetiškai pacifistinį. Be abejo, būčiau įvertinusi įžvalgų kuratorių pasirinkimą – tarpukario Lietuvos valstybės klestėjimo simbolis savo įstabia architektūra, ištaigingu interjeru ir istorija savitai susikalba su instaliacijos idėja, kuri, pasak pačios Yoko, reiškia gyvenimą kaip tęsinį.

Kovą atsidaręs Vilniaus muziejus ir jo kūrimosi istorija jau sulaukė nemažai žiniasklaidos dėmesio. Visiškas atsitiktinumas, kad dabartinės kultūros pasaulyje lauktos institucijos patalpos yra Vokiečių ir Mėsinių gatvių sandūroje. Tačiau pažįstant naująją direktorę menotyrininkę Rasą Antanavičiūtę, manau, jokio atsitiktinumo, jog tyrimams, istoriniams eksperimentams ir netikėtiems atradimams skirto muziejaus kolektyvas šią aplinkybę išnaudojo su kaupu.