Saitai, interesai ir individualios istorijos

Kas ketverius metus Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) organizuojama kvadrienalė šiemet skiriama bendruomenių temai. Kaip teigė viena iš renginio kuratorių (organizavusi Vilniaus menininkų prisistatymą) dailininkė ir menotyrininkė Aistė Kisarauskaitė, jau kurį laiką kirbėjo mintis apžvelgti LDS narių veiklą, pasižvalgyti, „kokios gi yra vidinės Dailininkų sąjungos bendruomenės, koks menas gimsta iš tarpusavio bendravimo, kokios yra menininkų grupės“. Su tokia nuostata, netgi hipotezėmis, kurios buvo tikrinamos dar 2022 m. rudenį panašia tema surengtoje parodoje ir diskusijoje Panevėžio miesto dailės galerijoje, pamėginta įžengti į skirtingas Vilniaus parodines erdves. Atskirose ekspozicijose siekta tiek išskleisti aktyviausių LDS sekcijų ir regioninių padalinių veiklą, tiek fiksuoti neformalių laikinų grupuočių susibūrimus, ilgamečių kolegų ar bendraamžių ryšius. 

Kad ir kaip žiūrėsime, bendruomenės bendruomenėms nelygu. Žinome, jog LDS buria savo narius pagal profesinę raišką ir gyvenamąją vietą (geografinę priklausomybę). Vis dėlto šioje parodoje formalaus narystės principo nesilaikoma. Kvadrienalės organizatoriai iškėlė laisvos meninės raiškos prioritetus ir, patyrinėję istorinę bei esamą organizacijos būklę, nusprendė tiesiog leisti kūrėjams pasakoti apie save. Kiekvienai bendruomenei suteikta simbolinė tribūna pasisakyti – papasakoti, ką veikia, kodėl yra kartu (renginio intencijos jau buvo plačiai pristatytos).

LDS naujienų portale galima rasti menotyrininkės Albertos Vengrytės interviu su kvadrienalės kuratoriais – Vilniaus skyriaus ekspoziciją kūrusia Kisarauskaite, Kauno skyriaus ekspoziciją sudariusiu Arvydu Žalpiu, Skulptūros ir vitražo centro veiklą pristačiusia Aušra Jasiukevičiūte, Šiaulių skyriaus ekspoziciją rengusiu Bronislovu Rudžiu, Vilniaus grafikos meno centro istorinį bendruomenės tyrimą atlikusia Jurga Minčinauskiene ir kitais mažųjų ekspozicijų organizatoriais. Šiuo atveju nė nevardinant lokalių, profesinių ar tiesiog spontaniškai pražydusių proginių iniciatyvų verta pridurti, jog kas keletą metų atsinaujinanti kvadrienalė provokuoja apmąstyti didžiųjų institucijų fluidiškumą. Taip pat – bendrumo ir saugumo pojūtį, materialaus bendrabūvio, užnugario, netgi savisaugos sampratas. 

Institucijos ir jų hibridai

Pamėginsiu prie parodos idėjos ir retorinės „bendruomeniškumo grynuolių“ paieškos prieiti šiek tiek iš kitos pusės. Tarkime, ne paslaptis, jog ambicingiausi ir įdomiausi šiandienos projektai bei parodos konstruojamos kuratoriams arba menininkams susibūrus į bendraminčių tinklus – renginį apipavidalinti ir specifinėje erdvėje įprasminti neretai padeda pažįstamas architektas, pasirinktos problemos vizualinį stilių, kartais netgi šriftą, kuriantis dizaineris. Svarbūs tampa ir kokią nors keistą patalpą padedantys išryškinti šviesų dailininkai, garso įrangos meistrai. Kultūrinėje žiniasklaidoje intrigos procesui suteikia viešinimo būdus socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje išmanantys profesionalai, technines detales ir plika akimi nematomą logistiką koordinuoja pagalbininkai iš šalies. Nė nekalbu apie didžiosioms ekspozicijoms suburiamą savanorių – neretai smalsių meno studentų – būrį ar visą situaciją prižiūrinčius, paraiškas ir sąmatas pasirašinėjančius vadybininkus. 

Trumpai tariant, svarbiausios nūdienos parodos pradedamos kurti ne tik atsispyrus nuo prasmingos teorinės ar poetinės įžvalgos, bet ir pajutus minties „vaibus“ su bendraminčiais (dažnai bendraamžiais), turinčiais skirtingą profesinę patirtį. O jei kokios nors kompetencijos pritrūkstama, reikalingas žmogus neretai ilgainiui atrandamas tarp senų draugų ar naujųjų pažįstamų. Netgi tai, ką anksčiau matėme kaip pagal aiškius lojalumo principus suburtas, narių sąrašus kataloguose skelbiančias dailininkų grupes, ilgainiui transformavosi į proginius „projektinius“ kolektyvus; kintanti narystė būna fiksuojama nebent socialinėse platformose. LDS šiame kontekste yra savotiška skėtinė globojanti organizacija, kurios viduje arba kažkur paraleliai vis dar egzistuoja tradicinės profesinės sekcijos ir senosios klasikų grupuotės; nuo vis atsinaujinančių „Individualistų“ iki... (aūū! – ar šiandien tebekuria garsi lietuviška elitinio meno „grupė 24“?). 

Po istoriją nelinkę kapstytis kvadrienalės lankytojai greičiausiai nė nepagalvoja, jog kai kurios aktyviausios grupės XX a. 10-ojo dešimtmečio pradžioje formavosi būtent kaip alternatyva „pernelyg griozdiškai“ LDS. Anuometiniai studentai lūžių ir pervartų metais mėgino ištrūkti iš Dailės akademijos „pernelyg griežtos kontrolės“. O štai jaunesni nūdienos žiūrovai jau, matyt, nebesuvoktų, ką reiškia vadinamosios koncepcinės parodos (prieš pat nepriklausomybės atkūrimą išryškėjęs kone radikalus formatas!). Šiandien, beje, vis dar peikiamos vadinamosios tradicinės „suneštinės“ ekspozicijos. Mėgstamos ir noriai lankomos tokios, kurias gali pajusti kaip kruopščiai apmąstytą Gesamtkunstwerk’ą, mat „ant bangos“ – jausenas žadinantys patyriminiai reginiai!

Kolektyvai ir reprezentacijos

Kultūrinės bendrystės klausimai LDS kontekste pradėti aptarinėti dar 2021 m., per kovido pandemiją, kai neformali iniciatyvinė Kvadrienalės grupė – Valentinas Klimašauskas, Eglė Ganda Bogdanienė, Audrius Pocius, Evelina Januškaitė ir Edgaras Gerasimovičius – „slaptose“ karantino sueigose grynino koncepciją, aptarinėjo galimas vizijas. Dažnai užduodamų klausimų – kiek šiandien aktualios menininkų asociacijos, kokią funkciją jos atlieka, kokius menininkų lūkesčius atliepia – kontekste ryškėjo konkretaus būsimo renginio kontūrai. Akivaizdu, meno kūrėjai iš tiesų buriasi pagal pačias įvairiausias preferencijas, kolektyviai derasi dėl patalpų, padeda vienas kitam įgyvendinti fizinės jėgos arba specifinių šalutinių kompetencijų reikalaujančius darbus, susibėga dėl „degančio klausimo“ ar bendro intereso. Kartais dalyvauja pilietinėse iniciatyvose (pvz., pasirašinėja peticijas, kovoja dėl patalpų, protestuoja prieš beprasmišką medžių kirtimą). Pilietines menininkų akcijas regime ir karo prieš Ukrainą kontekste.

Natūralu, jog jautresni kultūrininkai kartais atkreipia dėmesį netgi į kažką, į ką vangiai reaguoja platesnė visuomenė. Kita vertus, kūrėjai taip pat mėgsta dirbti individualiai, jie gali užsisklęsti, nusišalinti nuo išorinio šurmulio. Juk pernelyg dažnas „trynimasis“ madingame sociume, atidarymų maratonuose ne vieną intravertą ima trikdyti ar net atgraso. Apmąstant būtent socialinio sambūvio formas (pvz., kai kuriuos keramikus suburiantį anagamos krosnies degimą, trunkantį kur kas ilgiau nei vieną dieną), šioje kvadrienalėje taip pat galima pajusti produktyvią įtampą tarp bendraminčių ratelių ir griežtesnės formalios narystės bei nuolatinės dinamikos pačios LDS viduje. Siekis atsišakoti nuo vientiso dailės kamieno, t.y. sekcijų atsiradimas, juk turi ilgą istoriją ir tarpukarį siekiančią priešistorę.  

Jau po Sovietų Sąjungos griuvimo, 10-ojo XX a. dešimtmečio pradžioje, ėmė aktyviai veikti įvairios, tame tarpe nuo anonimiškų centrinių institucijų atskilusios, grupuotės. Šį reiškinį reflektavo ir bendros parodos, kai pačioms grupėms buvo pasiūlyta pri(si)statyti save ir 1994 m. Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) įvyko pirmoji „Grupių paroda“. Panašiu metu ryškėjo „savus menininkus“ ėmusios globoti galerijos. Taigi 1997 m. šio reiškinio reprezentavimo ir kiekvieno padalinio savarankiško pri(si)statymo vėl ėmęsis ŠMC organizavo parodą „Lietuvos dailė ’97. Galerijos pristato“. Čia savo atrinktus autorius rodė skirtingo kalibro ir nevienodus finansinius pajėgumus turinčios nedidelės privačios ar žinybinės institucijos, o ne ŠMC kuratoriai, kaip jau buvo įprasta nuo pat radikalių pertvarkų pradžios 1992 metais. 

Beje, šiuo metu pačių galerijų artikuliuojamus meno procesus kasmet reprezentuoja 2009 m. prasidėjusi Vilniaus meno mugė „ArtVilnius“, kurios angliškas pavadinimas sufleruoja, jog orientuojamasi toli gražu ne tik į vietos bendruomenes. Teigiama, jog šis Lietuvos meno galerininkų asociacijos įsteigtas renginys yra didžiausia meno mugė Baltijos regione. O mugės kasmetinis augimas, kaip ir atrankos principų ir skirtingų dalyvių proporcijų kaita, leidžia kalbėti apie reprezentavimo būdų įvairovę bei kasmetines variacijas.  

Šiemetinėje LDS kvadrienalėje taip pat veikia tiek išorinis dalyvių ratas – tinklas, kurį simbolizuoja ir Vilniaus meno žemėlapio taškus linijomis sujungiantis renginio logotipas, – tiek vidinis LDS „organizacinis komitetas“. Pastarajam teko suvaldyti daugybę dalyvių, įveiklinti savas galerijas ir naujas erdves. Mažųjų kolektyvų sambūrio procesą reikėjo nuolat kažkam moderuoti laikantis pagarbaus „rankos atstumo“ principo. Kitaip tariant, buvo privalu numatyti skirtingų kartų, meninės kalbos būdų, netgi dailės šakų istorijos dokumentavimo įvairovę. Taip pat toleruoti neretai išsiskiriančius požiūrius į eksponavimo kultūrą; ką ir kalbėti apie svarbius naujus kūrinius pristatančiųjų ir tik „puse kojos“ šioje kvadrienalėje su senesniais kūriniais dalyvaujančiųjų santykį. Ekspozicijos visose galerijose iš pradžių buvo aptartos su architektais ir komunikacijos dizaineriais. Tarkim, „Titaniko“ erdvėje menininkų bendrabūvio idėją įprasmino bendrabučio įvaizdis: skirtinguose „kambariuose“ kūrėsi patys dailininkai, koordinuojami ekspozicijos architekto Lino Liandzbergio. Visa mozaika neišvengiamai dėliota šiek tiek anarchistine dvasia. 

Suburta „iš viršaus“? 

Tai, jog „scena“ suteikiama ne tiek kuratorių komandai, kiek savo balsu pasisakantiems patiems renginio dalyviams, dar nereiškia, kad išnyksta hierarchiniai saitai. Finansiniai ir organizaciniai svertai juk būna vienose (bet ne visose tuo pat metu) rankose. Į sceną pakviestieji – ar tai būtų ryškūs meno pasaulio autoritetai, beveik niekam dar nežinomi studentai, ar pačių institucinių kuratorių identifikuoti „marginalai“ – visuomet būna šiek tiek kuruojami ir iš viršaus. Didelio masto parodose atstovaujamieji gauna saviraiškos platformą – plotą ir stogą, o tai suteikianti institucija vis tiek lieka „pusiau atsakinga“ už turinį. Savo ruožtu prestižinės, ypač muziejinės, parodų salės vengia apsiriboti net ir simboliniu patalpų nuomininkių vaidmeniu. Čia visuomet tenka pamatuoti rizikas, juk rizikuojama ir nuolatinių žiūrovų pasitikėjimu, ir savo pačių reputacija (elementari komercinė patalpų nuoma, žinoma, veikia parodų salių „Litexpo“ atveju). Ar šiame kontekste dar galime kažką naujo pasakyti apie fragmentiškus ir kasmet kintančius didžiųjų institucijų, mažesnių būrelių ir individualių istorijų santykius? 

Pasinaudosiu Albertos Vengrytės kalbinto Arvydo Žalpio atviru prisipažinimu. Pasak jo, „bendruomenių tema jau ima varginti. Manau, jog pati sąvoka yra „išeksploatuota“. Ją galima pritaikyti bet kada, bet kurio veikinio, projekto, sąjūdžio, reiškinio, organizacijos įkūrimo, jos veikimo ir t.t. pristatymui, pagrindimui...“ Ir nuo savęs retoriškai paklausiu: jei viskas yra bendruomenės, ar apskritai nebus taip, jog individuali menininkų nepriklausomybė tėra vaizduotės produktas, kažkada romantizmo epochoje įsikalbėtas miražas? Pagaliau pripažinkime – šiandienos meno pasaulio dalyviai neišvengiamai egzistuoja formaliuose tinkluose bei efemeriškuose ryšiuose; tai vyksta netgi tada, kai iš pažiūros verdama savose sultyse. Visų kartų Lietuvos dailininkus saisto paprastai nematomi įsipareigojimai profesinėms organizacijoms (kad ir per nario mokestį), kartais juodu ant baldo pasirašyti, o kartais ir nerašyti susitarimai su galerijomis, vienokių ar kitokių užsakovų dėmesys, tarptautiniai tinklai. Kai kurie turi mokinių, pagalbininkų tarp šeimos narių ar bent jau tarp gerbėjų giminių, pažįstamų. Esant sudėtingesnėms aplinkybėms ar netikėtoms situacijoms skambinama, prašoma tų pažįstamų pagalbos ar patarimo. Netgi kūrėjai vienišiai atlieka savo istorinius ir virtualius vaidmenis įsivaizduojamose (nacionalinio meno) bendruomenėse, prisimenant žinomo nacionalizmo teoretiko Benedikto Andersono dar 1991 m. „nukaltą“ garsiąją frazę, kuri tapo atspirties tašku jau vėlesnėms nacionalizmo studijoms.  

Taigi, viena vertus, kvadrienalėje galima pasitelkti atvirkštinę prieigą ir suvokti, jog meno horizontuose net ir neišvysime tokio reiškinio kaip grynasis „kūrėjas savyje“. Kita vertus, būtent kai kurie neįkainojami dalykai – reputacija, žmogiškas pasitikėjimas, taip pat šalutinės „taikomosios“ kompetencijos, meistro paslauga paskutinę minutę, „reikiamo žmogaus“ telefono numeris, o ne formali narystė, tampa ta brangia nematoma valiuta, kurios nenupirksi už jokius pinigus. Beveik visi žino, kas nutinka, kai artėjant parodai su minimaliu biudžetu tenka gelbėti situaciją ir staigiai rasti išeitį sprendžiant kokią nors iškilusią problemą („paklausk savo draugų“, – neretai prašoma kitoje srityje kuriančio bičiulio). 

Manau, kvadrienalės meno vadovės ir organizatorės Eglė Ganda Bogdanienė bei Evelina Januškaitė (gal ir pačios to iki galo nesuvokdamos) ėmėsi neišsprendžiamų uždavinių ir rebusų dėlionių, siekdamos įvardinti bei kartu apsibrėžti mažųjų meno bendruomenių ribas. Jos tai darė įveiklindamos grynąjį institucinės priklausomybės formalumą ir tuo pačiu metu išjudindamos, įkalbindamos, įgalindamos kai kurias apsnūdusias bendruomenes. Suprantama, ribos čia sunkiai braižomos. Egzistuoja daug netapačių vidinio bendrumo ir pragmatiškos realybės gijų, tačiau dauguma kasdienybės sąsajų mums natūraliai prasprūsta pro akis. Vis dėlto kvadrienalės kuratoriams ir organizatoriams puikiai pavyko su(si)gaudyti tarp skirtingų meninių priklausomybių fantomų. Kai kurių bendrų interesų gal ir turinčių, tačiau realiame gyvenime retai susitinkančių puikių menininkų susibūrimus jiems (beveik netyčia) pavyko įsteigti naujai. Kitaip tariant, šiame tinkliniame ir po įvairias Vilniaus meno institucijas išsibarsčiusiame renginyje-kvadrienalėje keistu pavadinimu LTQ’23 meno bendruomenės buvo ne vien reprezentuojamos, jos buvo ir gana netikėtai smagiai kuriamos.

5-osios Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalės LTQ’23 parodos veikia iki rugpjūčio 31 d.: „Business Stadium Gallery“ (Šeimyniškių g. 19B, Vilnius) LDS Individualistų bendruomenės ekspozicija; Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g.1/13, Vilnius) LDS Panevėžio skyriaus ir „Galerija XX“ bendruomenių ekspozicija; Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) LDS Šiaulių skyriaus ir galerijos S_IN bendruomenių ekspozicija; Galerijoje „Arka“ (Aušros Vartų g. 7, Vilnius) LDS Kauno skyriaus ir galerijos „Meno parkas“ bendruomenių ekspozicija; Šv. Jono gatvės galerijos erdvėje „Medūza“ (Šv. Jono g. 11, Vilnius) LDS Klaipėdos skyriaus ir Klaipėdos galerijos bendruomenių ekspozicija; VGMC galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) LDS Vilniaus grafikos meno centro bendruomenės ekspozicija; VDA galerijoje „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius) LDS Vilniaus skyriaus bendruomenių ekspozicija.