Prieš ir po žiūrėjimo

Vaikščiodama po puošniuosius istorinius Lietuvos banko rūmus Kaune, tarp viltingai šviesių Yoko Ono karstelių su iš jų „dygstančių“ jaunų medžių žaluma ir paukščių čiulbesiu, mėginau įsivaizduoti, kaip būčiau sau perskaičiusi jų žinią iki vasario 24 d. Rusijos pradėto šiurpaus karo prieš Ukrainą. Tikriausiai kaip ikoninės šiuolaikinio meno legendos simbolinį gestą, estetišką, santūrų ir poetiškai pacifistinį. Be abejo, būčiau įvertinusi įžvalgų kuratorių pasirinkimą – tarpukario Lietuvos valstybės klestėjimo simbolis savo įstabia architektūra, ištaigingu interjeru ir istorija savitai susikalba su instaliacijos idėja, kuri, pasak pačios Yoko, reiškia gyvenimą kaip tęsinį. Jungtis graži ir įkvepianti – tęsiasi kadaise nutrūkęs nepriklausomos valstybės gyvenimas, kaip ir gyvastis po karo ar ekologinės, technogeninės pasaulio katastrofos. Iš žuvusiųjų kūnų auga nauja gyvybė, o materialusis architektūros paveldas taip pat liudija, gyvena, užsipildo naujomis reikšmėmis, judėjimu, taigi gyvybe.

Bankas toliau aptarnauja lankytojus, tad vieni čia šiuo metu ateina pasižiūrėti instaliacijos, kiti tvarko savo finansinius reikalus. Erdvioje salėje su įspūdingo aukščio lubomis net ir negarsus kalbėjimas aidi. Pokalbiai su banko darbuotojais apie mokėjimo korteles, indėlius ir kt. dėl puikios akustikos skamba kone iškilmingai, kartu – kasdienio gyvenimo tėkmė patvirtina gydantį laiko poveikį fizinėms ir dvasinėms žaizdoms. Medinės dėžės kūnams, jų eilės ir skirtingi karstų dydžiai, grupavimas kuria tam tikrą ritmą ir konotacijas. Karstų daug, dešimtys, jie glaudžiasi vienas prie kito, lyg čia būtų palaidotos šeimos – suaugę ir vaikas, arba tik dideli karstai... Tarsi metafora apie tai, kad ten susitiksime visi, išvysime savus arba kad tos gyvybės užgeso nespėjusios pasipriešinti, kažkokių negandų užkluptos kartu.

Tarp karstų galima vaikščioti, apeiti juos ar keliauti tarpueiliais. Tai turi tam tikrą ritualinį užtaisą. Karo, konkrečiai – Antrojo pasaulinio, taip pat ir pokario laikų išgyvenimus kažkaip genetiškai (per prisiminimus, pasakojimus, įspūdžius) paveldėjau iš savo šeimos vyresniosios kartos. Kiekvieną vasarą viešint Žemaitijoje, močiutės gimtinėje, nedidelio miesto kapinėse su keliomis vietinėmis moterimis panašiai apeidavome kapinių plotą su senesniais, karo ir pokario metų palaidojimais. Mūsų nedidelė memorialinė procesija stabteldavo prie kapelių, moterys prisimindavo čia palaidotus žuvusius, nukankintus vietinius žmones. Ir ten, kaip pas Yoko Ono, čiulbėdavo paukščiai, be to, dar neretai tviskėdavo mėlynas dangus, plieksdavo saulė, plaukus taršydavo vėjas. Šis veiksmas anuomet, vaikiškoje sieloje, paliko gerklę gniaužiantį gailesčio, graudulio, o drauge ir nepaprasto iškilmingumo pojūtį, lyg buvimas kartu su tais čia palaidotais man nepažįstamais žmonėmis yra pareiga, priedermė, apsivalymas, atgaila ir atsiprašymas. 

Tačiau vasario 24-oji tapo, žinoma, didžiuoju atskaitos tašku, kai nevalingai iš naujo pervertiname įvairius savo požiūrius, istorines žinias, atliekame savotišką sąžinės reviziją; prilipę prie ekranų karštligiškai gaudome informaciją apie karo niokojamą šalį, džiaugiamės gėrio pergalėmis ir plyštame iš bejėgiškumo ir pykčio, kai jį naikina ir žudo, begėdiškai meluoja ir šmeižia. Galingos, kaip dabar sako politologai, tektoninės slinktys pajudėjo ir valstybių santykiuose, tarptautinėse struktūrose – nupurtomos dulkės nuo patogių politinių standartų ir ryšių, o į pirmą planą iškyla moralės ir materialių vertybių dilema. Ir čia, žinoma, optimizmą ir tikėjimą gėrio pergale šimtus, tūkstančius kartų per parą keičia juodas apmaudas dėl valstybių, institucijų vadovų pasirinkimų. Dėl realybės, kurią labai sunku priimti, – čia ir dabar, realiu laiku vykstančių žudynių ir griovimo niekas negali veiksmingai sustabdyti, jokios tarptautinės organizacijos, institucijos, tarybos, forumai, teismai, tribunolai. Užpultiesiems tai tampa egzistenciniu išbandymu, kurį jie išlaikys arba ne. Karstams, kūnų palaidojimams su laidotuvėms derančia rimtimi ir pagarba ši realybė nepalieka laiko – nukankintieji lieka savo žūties vietoje arba skubiai užkasami čia pat gyviesiems po kojomis.

Tad dabartinį, karo paveiktą santykį su Yoko Ono projektu sau pavadinau kaip būsena iki žiūrėjimo, t.y. kai atspirties taškas yra ne tiek paties kūrinio turinys ir forma, bet klausimai apie meną iš esmės – apie meno ir politikos, moralės santykį; apie tai, ar menas turi teisę būti ramia ir oria priebėga nuo baisios tikrovės, ar jis turi šaukti, rėkti, draskyti žiūrovo sielą iki kraujo, tėkšti jam į veidą negražią tiesą ir versti veikti... Ir dar daug kitų. Nemanau, kad į juos galima išsamiai atsakyti dabar – kiekviena beprasmės karinės agresijos diena, valanda diktuoja savo atsakymus, žiaurumas pranoksta pats save, žudymo ir išgyvenimo instinktai pradeda atrodyti esą pamatiniai, svarbiausi. Tačiau bent vieną instaliacijos poveikio „vaistą“ šio karo akivaizdoje tikrai matau – tai toji simbolinių kapinių ar kenotafo reikšmė. Juk žuvusiuosius dar reikės rasti ir palaidoti; reikės atminimo, pagarbos ženklų.

Beje, ši instaliacija yra įvadas į didelę menininkės parodą „Laisvės pažinimo sodas“, kuri šių metų rugsėjį atsidarys Kauno paveikslų galerijoje. Tuomet nuo karo pradžios jau bus praėję daugiau kaip pusė metų. Lieka tikėtis, kad tai bus vis dar išlikusio pasaulio laikas... Arba, kaip byloja kitas Yoko Ono projektas Londono, Niujorko, Seulo reklaminėse švieslentėse, skirtas agresoriaus užpultai Ukrainai palaikyti, – imagine peace.

Projekto kuratorius Jon Hendricks, organizatoriai: Šiuolaikinio meno centras, „Serralves“ muziejus (Porto); „Studio One“ (Niujorkas) ir Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus; partneris: Lietuvos bankas. Projektas yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.

Instaliacija veikia iki rugsėjo 11 d.

Lietuvos banko Kauno skyrius (Maironio g. 25, Kaunas) dirba pirmadieniais–trečiadieniais 8.30–15.30 val., ketvirtadieniais 8.30–19 val., penktadieniais 8.30–14.30 val.